Linartas Tuomas. (A)simpoziumas. Trys dienos beieškant žmogaus likučių

Rugpjūčio 8–10 d. Kaune vyko su filosofija susieto tarpdisciplininio meno (a)simpoziumas. Pavadinimas siūlo tikėtis, kad renginio reprezentacija siekia išvengti tradicinės menininkų sueigos formato ir teikti naują pavidalą tarpusavio kūrybinėms veikloms. Kaunas jau kurį laiką daugina kultūrines erdves ir (a)simpoziumas leido per trumpą laiką apsilankyti Kauno miesto muziejuje, VDU Menų galerijoje 101, Kauno menininkų namuose (KMN), 2022 m. Europos kultūros sostinės būstinėje ir socialiniame centre „Emma“. Pastarasis, nors ir nėra kultūros taškas, tačiau sutiko maitinti kūrėjus ir vieną vakarą priimti koncertą. Kadangi atstumai tarp šių erdvių minimalūs, gausiai išdėstytus renginius buvo galima apeiti trumpais maršrutais.

(A)simpoziumo idėjos įvairiais rakursais sukosi aplink vėlyvojo kapitalizmo, ateities, posthumanizmo, triukšmo, kiborgų, (post)industrijos, technologijų ir distopijos reiškinius, kurie pristatyti kaip „(įvairūs) dalykai“. Suvažiavimas pasižymėjo įvairovės ir gausos įspūdžiu, turbūt susidariusiu todėl, kad Lietuvoje ši tematika vis dar išsiskaidžiusi į smulkius įvykius, o (a)simpoziumas pakvietė į tris dienas iš eilės trukusias intensyvias patirtis; greta vietinių kūrėjų suteikdamas platformą menininkams iš Vokietijos, Latvijos, JAV, Suomijos, Ispanijos ir Danijos. Diskusijų, paskaitų, instaliacijų ir performansų maratonas leido susidaryti nevienareikšmį vertinimą, kuriam išsakyti turbūt tinkamiausias chronologinis pasakojimas.

 

Gabrielės Gervickaitės darbas
Gabrielės Gervickaitės darbas

 

Nepaisant medijų ekstravagantiškumo, (a)simpoziumas pradėtas be ceremonijų. Interesantų ne itin daug, keli įžanginiai žodžiai, eksponatas vienas – Gabrielės Gervickaitės instaliacija „Atminties oda“, peržvelgianti kūno, kontrolės ir simbolių reikšmes sociopolitiniame bei mentaliniame kontekstuose. Oda, kaip kūno metonimija, o kūnas, kaip laikiška patirčių ir žymių kolekcija, turinti naratyvą, prisidedantį prie to, ką galima vadinti tapatybe. Tai apipavidalinta į ritinį, pasitelkus rankeną ir dviračio grandinę, sukama medicinine klijuote, kurioje paliekami įspaudai, kol galiausiai, kaip galima interpretuoti, susivynioja į atmintį. G. Gervickaitė akcentuoja kūno ir technologijos skirtumą primindama, jog per kūno klasifikacijas esame verčiami politiniais subjektais. Jei seniau su tuo būdavo įprasta susidurti biopolitinėje filosofijoje arba postmodernioje teorijoje, tai šiuo metu menas Lietuvoje vis dažniau imasi šias koncepcijas perkelti į galerijas – norėtųsi daugiau bėgimo nuo tikėtinų sąvokų ir palikti šiek tiek hermeneutinės variacijos stebėtojui, kuriam ši instaliacija gali tapti tik į kelias kategorijas suspaustu inkliuzu. Galima viltis, šis menas paskatins ką nors pasidomėti politine kūno filosofija, kita vertus, su ja susipažinus artimiau, tokie kūriniai jaudina mažiau.

Vienoje unikaliausių Kauno požeminių perėjų, senamiestyje įvyko (a)simpoziumo atidarymo koncertas, pradėtas industrinės muzikos dueto TMS pasirodymu „Judėjimo trikdžiai“. Tai nuskamba pabodusiai – garso sklaidai suteikiamas fizikos žodynas, implikuojantis kinetiką ir šios modifikaciją arba ribojimą. Pirmąsias „koncerto“ minutes dėmesingumas kilo – aplinka rezonavo su kampuotais sąskambiais, plūdusiais nuo paskirų dūžių ir atplyšusių dalelių į atotrūkiais kuriamą triukšmą skardomis, prie kurių prijungti kontaktiniai mikrofonai, per programinę įrangą ir efektų pedalus kūrę natūralumo priešpriešą, garsiniu aštrumu užklumpančią klausytoją. Pasitelktos ir smulkios savadarbės priemonės, kurias dėl menko apšvietimo buvo sudėtinga įžiūrėti. Vis dėlto tokių pasirodymų silpnybė ta, kad per greitai išmėtomi visi triukai – ilgainiui tas pats šiurkštus skardos sąlytis su siena tampa užgožtu per ilgos trukmės.

TMS pakeitė Tautvydo Urbelio ir Karolio Brežinsko performansas. Pirmasis skaitė tekstą apie nyksmo estetiką, antrasis kūrė dark ambient pavadintiną garsinį foną, virtusį atitinkama atmosfera ir konceptualiai derantį su išnykimo tema. Ją dėl aido ir taikytų efektų buvo įmanoma sugaudyti tik žodžių ir sakinių nuotrupomis (dėl to buvo galima atkreipti dėmesį į balso tekstūrą), tačiau aišku, kad estetizuojamas apokaliptinis paveikslas, juolab kai tarp skaitymo paaiškintas turinys. Duetas atkarpomis primindavo post-industrial atlikėjus, o ant tunelio lubų rangėsi vaizdinės projekcijos. Toks idėjų išdėstymas leido identifikuoti panašioje kūryboje nusistovėjusius bruožus, jų vargiai įmanoma išvengti šiame lauke: į (iš)nykimą su jo savybėmis žvelgiama kaip į dar vieną estetinį objektą, o temai įteigti pasirenkamos siaurokos audiovizualinės priemonės, kurių patirtis skirstosi į du teiginius: matyta ir girdėta.

Kitądien drėgną ir skersvėjų varstomą perėją keitė sterilus ir nuspalvintas „Kaunas 2022“ biuras. Goda Klumbytė ir Loren Britton inicijavo grupinius įvairių ištraukų skaitymus, kurių metu tirta kūniškoji sąveika su mašiniškų algoritmų samprata, vėl siūlanti žmogaus ir technologijos santykio režimą. Tekstai grupėse skaityti pagal nustatytas taisykles siekiant išgauti polifoniją ir brėžti tapsmo mašina įmanomybę. Kadangi panorau išvengti interakcijos, regis, šis atsiribojimas sutrukdė užčiuopti daugiau niuansų. Taip pat atrodė, kad susirinkusieji tiesiog tapo eksperimento dalyviais patikrinti, ar toks tarpusavio ryšys gali būti sietinas su kiborgizmu ir kaip tai dehumanizuoja elgseną, verčiant ją struktūruoti nuorodomis.

Popiet Vilius Dranseika technologijas iškeitė į augalų filosofiją. Per pasivaikščiojimą jis, pradėjęs scholastikos periodo ekskursais, įterpdamas Franzo Kafkos „Metamorfozę“, mokslinę fantastiką, minties eksperimentų pavyzdžius, Johno Locke’o idėjas, priėjo prie savotiško augalų lyginimo su žmogiškąja būtimi. Iš pradžių skeptiškai tikėjausi posūkio link objektui orientuotos ontologijos (object oriented ontology), tačiau to išvengta – augalams taikytos ir biologinės kategorijos, pavyzdžiui, seksualinė reprodukcija sporomis. Eksperimentinę filosofiją praktikuojantis V. Dranseika maršrute išsamiau aptarė kelis augalų pavyzdžius, iš kurių atmintyje įstrigo tik papartis, nes dėmesį labiau traukė abejotini mėginimai augalus nusakyti iš vitalizmo ir metafizikos perspektyvos, augalų daugybę prilyginant vienam organizmui arba netgi bendruomenei. Galbūt didžiausias šios paskaitos gryname ore privalumas, kad konceptualizuojamus objektus galėjome matyti prieš savo akis, tai tam tikra prasme išgrynino filosofiją iki tiesioginės pasaulio interpretacijos. Tai vis vien nenuslopino įtarumo dėl pasirinktos metodikos, kuri galbūt yra dalis atsakymo į pasakojime keltą klausimą, kodėl augalų filosofija primiršta ir nepaplitusi.

Maršrutas vedė į Kauno miesto muziejų, kuriame teko sėstis kiek klaustrofobiškai nuteikusioje patalpoje užtrauktomis užuolaidomis: prieblanda, o ant scenos dvi garso kolonėlės. Šiomis priemonėmis Williamas „Bilwa“ Costa svečius įtraukė į akusmatinę paskaitą. Pati akusmatikos sąvoka leido nutuokti, ko tikėtis – garso be susekamo šaltinio. Iš pradžių sklido field recordings vadinami garsai, paruošę įsiklausyti, o pasibaigus šiai sonorinei interliudijai nematomas kūrėjas pradėjo ramiai skaityti apie garso esenciją, musique concrète žanrą, techniką, įrašymą, audiologiją, psichoakustiką ir komponavimą. Tarp žodinės informacijos pynėsi nepatogumą keliantis ir klausą izoliuojančiu efektu veikiantis spengimas, o po jo buvo paleisti smulkūs ir koncentruoti skimbčiojimai, griovę fenomenologinę orientaciją erdvėje ir kūrę iliuziją, kad skamba už nugaros, nors sklido iš tų pačių kolonėlių priekyje. Taip leista patirti akusmatiką įsimenamai pagauliu pavidalu. Klausymo pratybos pasiekė tikslą supažindinti su garsu teoriškai (aptarta labai daug šiai kultūrai esminių sąvokų) ir praktiškai.

Po pertraukos Sofía Bertomeu Hojberg pradėjo neformalią diskusiją apie empatiją, savivoką ir išlikimą, visa tai įtraukiant į politinę vėlyvojo kapitalizmo paradigmą. Vyliausi, kad kas nors kvestionuos vėlyvojo kapitalizmo tezę, bet dalyviams buvo įdomiau gilintis į person ir human skirtumą, integruoti biopolitiką, nužmoginimą, akceleraciją, darvinizmą ir transhumanizmą. Kelios įžvalgos pasirodė skvarbios, bet paraleliai buvo regėti: daug kas jaučia fetišą šiai pertekliaus epochai, prisimindami skaitytą sci-fi ir spekuliuodami apie žmonijos ateitį. Po diskusijos gyvai sugrota menininkės kompozicija apie pastarųjų metų emocinius potyrius buvo vienas puikiausių viso (a)simpoziumo epizodų: įtemptas drone stiliaus startas, išsiliejantis į šviesiatones sintezatoriaus partijas, nutrauktas industrial ir netgi techno, aranžuotei suteikusio simetriško ritmo. Kūrinys grįstas peraugančiu kontrastu lyg peštųsi angelai ir demonai, o atsipalaidavimą vis temdytų nerimas – tokia tėkme jautriai ištransliuotos daugeliui mūsų pažįstamos psichinės būsenos.

Galop sueiga persikėlė į socialiniame centre „Emma“ rengtą koncertą / vakarėlį. Prieš prasidedant (a)simpoziumui, portale „Kaunas pilnas kultūros“ skaičiau anonsą: „(...) socialiniame centre „Emma“, kuris šių iškilmių proga bus paskelbtas saugia erdve, kurioje nėra vietos diskriminacijai ir nebus toleruojamas priekabiavimas.“ Čia visuomet kolektyviai vykdoma griežta politika dėl diskriminacijos ir priekabiavimo, tad peršasi nemalonus spėjimas: menas vėl projektinėms reikmėms naudojasi sociopolitine vietos tapatybe, kuri šių iškilmių proga demonstratyviai įsteigiama. Teigiama vakaro dalis – be pompastikos apsiėjęs kauniečių dueto „Bionics“ techno koncertas. Mažoje patalpoje skambesys buvo švarus ir ritmingas, žmonės lengvais judesiais šoko. Perteklinė erdvės politizacija vėl iškilo antroje vakaro dalyje: kūrėja Jenna Jauhiainen, kolektyvo HYPERREAALYAH narė, prieš pasirodymą kvietė stebėti aplinką ir pranešti, jei užfiksuotume su diskriminacija ir priekabiavimu susijusį elgesį. Erdvėje ir taip nuolatos yra žmonių, užtikrinančių saugumą, todėl kiek supykdė „vieno vakaro saugumas“ kūrybinėms ambicijoms plėtoti. Atlikta audiovizualinė programa iš medijų mash-up, kuriame sluoksniais dengėsi daugialypė skaitmena, popkultūros ir pornografijos trupiniai. Muzika taip pat buvo pop mėsmalė, irgi leidusi suprasti, jog stengiamasi atverti postmodernistinę hipertikrovės sampratą.

Hitais užpuolęs mirgantis koncertas buvo įžanga į to paties projekto vykdomus tyrinėjimus. Paskutinė (a)simpoziumo diena kraustėsi į KMN. J. Jauhiainen jau nuosekliau ėmė pažindinti su hiperkonceptais, šiuos įsprausdama į karo aktualijas, kuriose vis išnaudojamos medijos, dirbtinis intelektas ir manipuliavimas informacija, ne tik keičiantis prasmes, bet jas ir naikinantis. Tyrinėtoja referavo į Jeaną Baudrillard’ą ir jo „The Gulf War Did Not Take Place“ leidinį, kuriame Persijos įlankos karas interpretuotas kaip žiniasklaidos triukas. Renginyje linksniuotas vis menkesnis gyvo žmogaus indėlis į karinius veiksmus, kurie dabar itin normalizuoti: pripratome, kad kažkur visuomet vyksta karas, nes tai nuolat kartojama naujienų sraute. Ši simuliakro savybė demonstruota videožaidimų, propagandinių filmų ir televizijos laidų atvaizdų antraplane užsklanda. Patiko, kad šįkart meno diskursą svariau atsikovojo politinis kalbėjimas ir dalyviai rimtai rėžė savąsias refleksijas.

KMN salėje netrukus tarsi kliūčių ruožas įrengta buitiška instaliacija: latviai antropologai Artūras Puokšanas ir Kristianas Zalanas pateikė distopinio postindustrializmo fetišizavimo kritiką. Jie pastebi, kad eskapizmas, į kurį leidžiasi poindustriniai judėjimai, dažnai stiprina atskirtį nuo žmonių, nelaikančių šios fantazijų kupinos kultūros praktikuotinu vaizduotės pratimu, esą jau beveik esame distopinėje ateityje. Daugeliui su tuo nesusijusiųjų stinga epistemologinio kontakto, leidžiančio tapatintis su šitaip dabartį apibrėžiančiu geismu, kuris ir vadinamas fetišu. Instaliacija kvietė savanorius vorele eiti pro kliūtis, pažymėtas daugiaprasmėmis nuorodomis kaip appreciate (vertink) ir reflect (apmąstyk). Tuomet reikėjo kartoti rodomus sportinius judesius, paskui – laižyti uogienę nuo akmens. Šitaip, perimant poindustrinę semantiką, buvo kuriama diskomfortą kelianti konvencija, kai žmonės verčiami vadovautis struktūra, mechanizuojančia pasirinkimus, veiksmus ir norus. Kaip vėliau prasitarė antropologai, toks ir buvo tikslas – sukelti fizinį bei psichologinį nepatogumą, atverti tai, kad distopinio realizmo savybės gali būti nepriimtinos. Vėlesniame aptarime tai buvo dar labiau patikslinta, tačiau kai kurių retrospektyvūs pasakojimai panėšėjo į tapatybinį savigyros seansą, kuriame nevengta akcentuoti, į kokius muzikos projektus buvo įsitraukta praeityje ir kokiose politinėse demonstracijose teko sudalyvauti. Sunku pasakyti, kokias išvadas susidėliojo tyrėjai, bet viena aišku: šiai tuščio prieaugio kupinai kultūrai reikia kuo girdimesnės kritikos. Dažniausiai aistringai kalbantys apie distopijos neišvengiamybę nori būti tik stebėtojai iš šalies, išlaikydami saugų nuotolį, o ne ryždamiesi realiam buvimui tame.

„Bionics“ KMN atidarė instaliaciją „AEON.X“. Materiali jos išraiška gana subtili: trijose sekcijose išrikiuoti stiklo lakštai, sluoksniais išdėstantys žmogaus veidus, sukuriant tik iš tam tikro taško įžiūrimą trimatę gelmę. Idėja centralizuota žmogaus kismo, simbiozės ir dinamikos sąvokomis, kuriose ryškios ir su evoliucijos aiškinimu susietos išlikimo, adaptacijos dimensijos.

Paskutinioji (a)simpoziumo paskaita – bene humoristiškiausia ir ironiškiausia. KOELSE kolektyvas prie ekscentriška aparatūra nukrauto stalo pasakojo apie paranormalių vizijų paveiktą industrinės muzikos pradžią. Williamo S. Burroughso pavardė buvo tradiciškai svarbi, nes jis tam skyrė daug dėmesio. KOELSE, be mokslinės fantastikos nuorodų, turėjo pasiruošę ir weird fiction pavyzdžių. Jais iliustruotas nemažas kiekis atsitemptų agregatų, tapusių muzikiniais instrumentais, bet turinčių ir paranormalią paskirtį: laiko mašina, dvasių paieškos prietaisas, telepatijos įrenginys ir kt. Linksmame pristatyme skleistas netikras baltas triukšmas ir „skirtingų dažnių terapija“. Maloniai stebino bandymas iš primirštos istorijos pusės atsekti industrial šaknis nesiekiant dirbtinai teikti intensyvių protavimų vertės – trijulė dalijosi ne tik žiniomis, bet ir keistais sukaupto savotiško muziejaus eksponatais.

Į šio daugiadienio įvykio uždarymą Švč. Sakramento bažnyčios koncertinėje erdvėje nueiti neteko, nes eilinio vakarėlio formatas neatrodė kaip (a)simpoziumo idėjų tęsinys; be to, kitaip nei visų renginių, įėjimas buvo mokamas. Nepaisant sueigos prieinamumo, žmonių, nesusijusių su menininkų ratu, renginiuose lankėsi itin mažai, panašu, kad įvykis skirtas uždarai apsikeitimo informacija cirkuliacijai. Suprantama: renginiai šmėžavo tik gan siauram ratui pažįstamomis temomis. Posthumanizmo ir kiborgų idėjos šalyje vos skinasi kelią toliau meninio arba akademinio sluoksnių. Tik ar šių idėjų tikrai reikia visuomenei? Norisi manyti, kad kam nors (a)simpoziumas bent dalinai įvykdė supažindinimo su filosofija bei kritine teorija misiją ir neapsiribojo vien suasmenintų kūrybinių impulsų tenkinimu bei sunkiai nuslepiamu troškimu kurti tarptautinio masto precedentą projektinėje darbotvarkėje.

Draugai