Linas Bliškevičius. Kontempliatyvusis simpoziumas, op. 1

Nidos meno kolonijoje birželio 28–30 d. vyko IX interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą. Simpoziumo tikslas – klausti, kaip naudojame humorą, analizuoti humoro mechanizmus ir pasitelkimą laužant nusistovėjusias normas ar bent jau atskleisti jo galimybių potencialą, taip pat suprasti jį, kaip savikritikos ar refleksijos įrankį. Tris dienas vykęs simpoziumas suponavo mintį: tema – humoras, ironija, absurdas, satyra ir kiti reiškiniai – turi persismelkti rimtumu taip, kad netektų savo prasmės ir poveikio, o vėliau turi viską susigrąžinti. Todėl pirmoji teksto dalis reprezentuos vita contemplativa. Tai leidžia vartoti nuobodžią kalbą ir paaiškinti reikšmes, o antroji, pasirodysianti kitame numeryje, atlieps į vita activa, taip bus grąžinta pusiausvyra.

Jano Matejko paveiksle „Karalienės Bonos juokdarys praradus Smolenską“ (1862) vaizduojamas lyg spengiančioje tyloje susimąstęs ir apimtas rūpesčio vienas sėdintis stančikas. Jis nepaiso karališkos puotos, vykstančios užnugaryje. Šalia jo – stalas, matyti laiškas, kuriame pranešama apie pralaimėtą mūšį dėl Smolensko žemių. Visa paveikslo kompozicija sutelkta į juokdarį, kuris vienintelis mato, kad nerūpestingai šventei ir linksmybėms į nugarą alsuoja tikrovė. Matyt, jis prieš akimirką dar kvatojosi, tačiau viskam staiga nutilus tapo nepatogią tiesą žinančiu vienišiumi. Toji juokdario figūra tampa simboliu gilios tiesos, kurią slepia humoras ir jo apraiškos.

Aristotelis, nors ir smerkia juoko perteklių, tačiau „supranta humorą kaip būdą, kurį gali pasitelkti oratorius, tiesos atpažinimui“. Jo mokytojas Platonas „Valstybėje“ juokus vertina kritiškiau: „(...) jaunuoliai neturi pasiduoti ir juokui. Mat kai žmogus smarkiai juokiasi, didelis juokas beveik visada virsta visai priešinga nuotaika.“ Ir kartais ta nuotaika yra per humoro išsklaidytą miglą išnyrantis realios padėties suvokimas. Bet kritišką Platono žvilgsnį į nerimtumą šiais laikais galime papildyti pridėtine, teigiama verte – politiniu dėmeniu. Tai galima atskleisti pasitelkus Umberto Eco „Rožės vardą“, kur aprašoma antro Aristotelio veikalo „Poetika“, skirto komedijos draminei struktūrai, paieška. Mirtys lydėjo tuos, kurie bandė rasti juoko teologiją Aristotelio raštuose, mat taip jie kėsinosi į pačią hierarchija grįstą pasaulio struktūrą. Jai grėsmė kilo, nes protingi žmonės galėjo pradėti juoktis iš paties Dievo. Tuomet net ir „aukščiausias autoritetas, Dievas, gali būti sumenkintas, sugėdintas, pažemintas, tikėtina nuneigtas ir galų gale atmestas“. Kaip tik todėl žemiškasis vienuolyno autoritetas užnuodija puslapius, prie kurių prisilietę žingeiduoliai miršta taip lengvai, kaip išgaruoja kieno nors išaiškinto juoko poveikis.

Ši istorija atskleidžia, jog humoras gali būti suvokiamas kaip efektyvus politinis ginklas, dekonstruojantis įvairius didžiuosius pasakojimus ar simbolinį mandatą nešančių figūrų reikšmę. Dabar žiniasklaidos apžvalgininkai pastebi, jog „tiesos“ nešėjais tapo juokdariai, kuriems leidžiama daugiau ir kurie gali išlįsti iš kaustančios korektiškos povyzos. Humoras ypač eksploatuojamas JAV, kur pagrindiniais naujienų ir žinių šaltiniais plačiosiose masėse tapo nebe įprastinė „ori“ žiniasklaida, o komikai, pvz., Joh­nas Stewartas, Billas Maheris, Stephenas Colbertas ar Johnas Oliveris. Nightshow formatas, inscenizuojantis informacines laidas, prigijo ir Lietuvoje – nišą sėkmingai užima „Laisvės TV“. Humoras, kaip žinių sklaida, veikia ir šiuolaikinėje liaudies kūryboje, pvz., Kinijoje dėl panašumo į Kinijos lyderį Xi Jinpingą, kurį kinai mėgsta pašiepti, yra cenzūruojamas Mikė Pūkuotukas. Jaunimo visame pasaulyje mėgstamoje platformoje „9gag“ taip pat galima aptikti gan politiškų pareiškimų, pateiktų nerūpestinga, komiška memų forma, o Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė vienoje radijo laidoje atskleidė, kad efektyviausias metodas kovoti su propagandos praplautais protais socialiniuose tinkluose yra būtent humoras. Galbūt todėl istoriškai humoras iš galios pozicijų visuomet buvo vertinamas neigiamai.

Humoras ilgai buvo minties istorijos paraštėse ir veikė tik kaip gyvenimo papildas, nesuderinamas su racionaliu protu, greičiau tik su laisvalaikiu ar retorine viešojo gyvenimo puse. Nors daugelis filosofių ignoravo šį reiškinį (matyt, dėl to, kad Jėzus nepapasakojo nė vieno anekdoto), filosofijos istorijoje vis dėlto užsimenama apie juoką (nors ir darant ekskursą). Žinoma, humoras politine prasme gali būti ir farmakonas. Platono teigimu, juokas veikia kaip nuskausminimas. Išties jis gali suteikti priešingą efektą – visi pasijuokė ir, sužinoję apie negeroves, lieka lyg katarsio apvalyti, bet galų gale nesiima jokio judesio.

Humorą tyrinėti sudėtinga dėl kultūrų įvairovės, dėl sudėtingo vertimo į kitas kalbas, jis labai priklausomas nuo aplinkybių, bet kartu yra ir reikšmingas šaltinis siekiant suprasti kultūrinius kontekstus bei patį individą, jo istoriją. Teigiama, jog net pirmykščiai žmonės turėjo humoro jausmą, o antropologai, tirdami Australijos aborigenus, genetiškai atsiskyrusius prieš 35 000 metų, fiksavo juokingus jų pokalbius. Keliant prielaidą, kad humoro suvokimą ir produkavimą lemia genetinis ar evoliucinis faktorius, galima teigti: humoras yra mažiausiai 35 000 metų senumo.1 Šis subtilus reiškinys, matyt, lydi mus nuo pat šaknų, tačiau gan neseniai pradėtas vertinti kaip turintis ypatingą svarbą. Tai nereiškia, kad humoro jausmo nebuvo iki tol, nes kiltų klausimas, „ar žmogus turėjo pasąmonę iki Freudo“.

Internete sklando legenda, kad ankstyviausias pokštas raštijoje yra Šumerų patarlė, tualetinis humoras, užfiksuotas 1900 m. pr. Kr.: „Kas nepasirodė nuo neatmenamų laikų, tai jauna mergina bezdanti savo vyro glėbyje.“ Galima sakyti, būtent jis pradeda ilgą humoro istoriją. Vienas pirmųjų sistemingai apmąsčiusių šį fenomeną buvo Henri Bergsonas. Veikale „Juokas“ jis teigia, kad „komiškumas gali rastis tik iš to kas yra griežtai žmogiška“. Galbūt pasitelkę šių laikų antropocentrizmo kritikos persmelktą filosofiją galėtume apmąstyti ir grynai žmogišką, civilizaciją formuojančią kokybę – humorą, kaip kolektyvinį veiksmą, kuris atsiskleidžia kaip būtina sąlyga, socia­linę dinamiką palaikanti kolona, sutinkama visose kultūrose: ir primityviose, ir pažengusiose (deja, ir šis bandymas rasti grynai žmogišką fenomeną žlunga, nes gyvūnijos pasaulyje taip pat esama humoro reiškinio apraiškų).

Šiandien teigiama, jog humoras yra puikus tyrimų objektas, „atskleidžiantis lokalines normas, paradoksus ir tabu ir leidžiantis suprasti socialinius nevienodumus ir galios santykius (...), atskleidžiantis kontekstualią, itin sudėtingą ir net nesuderinamumu grįstą humoro prigimtį, taip pat demonstruojantis daugiasluoksnės, kompleksinės analizės poreikį, kuris nukreipia į daugybę skirtingų humoro teikiamų formų, funkcijų ir efektų“.2 Jis gali būti suprantamas kaip dar vienas bendruomenės konsensuso mechanizmas šalia baimės ar bendro priešo. Ir nors humoras – universalus, jis neturi vienos funkcijos.

Daug įvairių teorijų aiškina humoro priežastis ir paskirtis. Viena jų – pranašumo teorija, kurią geriausiai atspindi Thomas Hobbesas, knygoje „Leviatanas“ aprašydamas netikėtos garbės atsiradimą: „Netikėta garbė yra jausmas, kuris sukelia grimasas, vadinamas juoku. Jį sukelia arba koks nelauktas paties žmogaus poelgis, kuris jam patinka arba kai jis suvokęs kieno nors kito trūkumą, su kuriuo palyginęs save jis netikėtai pajunta savo paties pranašumą.“ Anot filosofo, tai silpnų žmonių požymis, veikiantis tarsi kompensacinis mechanizmas (nors, žinoma, čia reikėtų pabrėžti skirtumą tarp juoko ir humoro). Tokia galios sistema gali būti apversta aukštyn kojomis, kai silpnesnis turi galimybę pasijausti galingesnis stipresnio atžvilgiu. Tai iliustruoja pirmoji serialo „Black Mirror“ serija: Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas atsikelia ryte ir sužino, kad karališkosios šeimos princesė pagrobta, o šios gyvybę išgelbėti gali tik viešas, per televiziją transliuojamas jo lytinis aktas su kiaule. Serija tragikomiškai atskleidžia kultūrinį visuomenės pjūvį, o jos populiarumas žymi per humorą išlaikomą galios balanso iliuziją. Humoro pasitelkimas siekiant išlieti susikaupusią energiją yra sietinas ir su kita – palengvėjimo – teorija: anot jos, humoras gali būti suprastas kaip įtampos pertekliaus pašalinimas ar jos sumažinimo būdas, leidžiantis išlaikyti sveiką protą susidūrus su pasaulio absurdu, su tuo, kas represuojama.

 

Memas iš 4chan
Memas iš 4chan

 

Kita – neatitikimo – teorija yra tapatinama su Immanueliu Kantu. Knygoje „Sprendimo galios kritika“ humorą filosofas tapatina su žaismu estetinėmis idėjomis ar intelektualiniais vaizdiniais ir teigia, jog taip dvasios vaizdiniai tarsi perkeliami į kūno gyvybingumą. Jis juokavimą laiko maloniuoju menu (kartu su muzika) ir priskiria svarbų fizinio poveikio aspektą: „Viskas, kas sukelia smagų nesulaikomą juoką, turi turėti ką nors absurdiška (vadinasi, intelektas pats savaime iš to negali patirti pasitenkinimo). Juokas yra afektas, kurio šaltinis – įtempto laukimo staigus pavirtimas į nieką. (...) Vadinasi, priežastis turi būti vaizdinio įtaka kūnui ir kūno grįžtamasis poveikis sielai, ir ne todėl, kad vaizdinys objektyviai yra pasitenkinimo objektas (...), bet vien dėl to, kad jis kaip vien tik vaizdinių žaismas, atstato gyvybinių jėgų pusiausvyrą kūne.“ Galima teigti, jog alogiškumas bei percepcijos ir tikrovės neatitiktis lemia juoką, kaip kūno atsaką į protinį suvokimą „su trūkumu“. Tai ryšys tarp suvokimo ir fakto, kurių nesuderinamumą kompensuoja fizinis atsakas.

 

Olavo Westphaleno hepeningas „Face In, Face Out“ IX interformato simpoziume. Godos Aksamitauskaitės nuotrauka
Olavo Westphaleno hepeningas „Face In, Face Out“ IX interformato simpoziume. Godos Aksamitauskaitės nuotrauka

 

Vis dėlto negalima ignoruoti socialinės pusės, kurią nagrinėja žaidimo teorija, aiškinanti humoro funkciją per panašumą su žaidimais ir išryškinanti jo adaptacinę reikšmę. Tai pastebima ne tik žmonių, bet ir gyvūnijos pasaulyje. Humoras čia traktuojamas kaip socialinių ryšių kūrimo erdvė. Terry Eagletonas knygoje „Humoras“ pastebi, jog humoras „suaugu­siuosius veikia taip, kaip žaidimas – vaikus“. Ir humoras, ir žaidimai leidžia atsiskleisti socialiniams gebėjimams arba juos lavina – veikia ir kaip savitarpio edukacija, ir kaip gyvybės formų pažinimas, nes, anot Goethe’s, „niekas taip neatskleidžia žmogaus asmenybės, kaip tai, iš ko jis juokiasi“.

Humoro teorijų išties gausu, tačiau klausimas, kodėl gamta suformavo humorą, lieka apipintas nežinomybe. Į jį bandoma atsakyti pasitelkus kompiuterinius algoritmus. Kiti humorą aiškina žmogų ištinkančiu sutrikimu, kai neįmanoma pasakyti, ar teisinga informacija jį pasiekė, ar melaginga. Siejamas humoras ir su klaidingos informacijos atradimu, tam tikra smurto funkcija, su taisyklės pažeidimu, lingvistika, taip pat jis traktuojamas kaip būdas kūrybiškumo plotmei atverti, kaip gynybos mechanizmas ir taip toliau. Bet galima pastebėti, jog dažniausiai humoras siejamas su intelektu. Būtent natūrali selekcija lėmė paties humoro išsigryninimą, vadinasi, tam tikra prasme jis gali lemti ir rūšies išgyvenimą. Net žodžio etimologija rodo šlapumą ir takumą, kaip gyvybės ir adaptacijos metaforą, kuri gali atskleisti paties fenomeno įsiliejimą į visas socialines sferas, taip pat ir meną – reiškinį, kuris žymi mąstymą.

Būtent tokia mintimi ir prasidėjo simpoziumas Nidoje, kuriame Olavas Westphalenas teigė, jog avangardą ir jo vedinius galima vertinti kaip per rimtai suprastus pokštus! Rimtumo ir nerimtumo linijos leidžiasi sujungiamos. Galbūt balansavimas tarp šių viena su kita flirtuojančių radikalių pusių ir sukuria bendramatį žvilgsnį, leidžiantį mąstyti ir absurdiškai, ir absurdiškai rimtai. Taip konstruojamas minties karkasas, įgalinantis suvokti daugelio gyvenimo sferų fikciškumą. Mintis, pusiau priimdama, pusiau atmesdama, išlaiko savo autonomiją ir apsisaugo nuo pernelyg staigaus susireikšminimo ir ko nors sureikšminimo – įsitikinimo, kad kažką gali apčiuopti totaliai.


1 Joseph Polimeni, Jeffrey P. Reiss. „The First Joke: Exploring the Evolutionary Origins of Humor“, „Sage Journals“, 2006, journals.sagepub.com/doi/full/10.1177/147470490600400129.
2 Michiel Swinkels, Anouk de Koning. „Introdoction: Humor and Antropology“, „Ernifoor“, T. 21, Nr. 1, 2006, p. 8.

Draugai