Malonu ir neaišku

Apie Lino Jusionio tapybą

JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ

Linas Jusionis – jaunosios kartos tapytojas, tapęs geriau žinomas apie 2010 metus. Jau po pirmųjų savo pasirodymų (personalinė paroda „Tempimai“, solo paroda projekte „ARTscape“ su Miku Mitrevicu „Vartų“ galerijoje) autorius neliko nepastebėtas. Pirmiausia, dėl lietuvių tradicinei tapybai nebūdingo polinkio į minimalizmą, formų redukavimą, lygių, glotnių potėpių. Idėjiniame lygmenyje – dėl nuorodų į kino istoriją, judančio vaizdo konstravimo strategijų pritaikymo tapyboje, filosofinių įžvalgų (menininkas kurį laiką ją studijavo), dėl gana netradicinių siužetų ir motyvų, kurie visad kuriami užuominomis, detalėmis, nuorodomis. Idėjine ir plastine kalba autorius labiau artimas ne šiandienos tapytojams, o skulptoriams, kuriems taip pat būdingas mąstymas formomis ir jų jungimas į menamus naratyvus bei subjektyvias reikšmes.

Menininko stilius susiklostė gana anksti: jau pirmuosiuose kursuose Vilniaus dailės akademijoje matėsi ir pastanga tapyti lygiomis plokštumomis, konstruoti pasakojimus ne žmonių figūromis, o erdvių detalėmis, pastebėtomis iš netradicinių žiūros taškų, tarkim, iš labai arti. Iš pradžių autoriui darė įtaką metafizinė tapyba, jos nuojauta tvyro ir dabartiniuose menininko darbuose. Būdingiausi L. Jusionio paveikslų motyvai atėjo iš sporto: dviračių lenktynės, futbolas, slidinėjimas. Pats autorius jį mėgsta. Galbūt yra ir kita jo motyvų pasirinkimo priežastis – sporte svarbu taisyklės, ribos, disciplina – dalykai, kurie tarytum žavi L. Jusionį ir yra ne stichiški, o racionalūs, sukultūrinti. Kita motyvų grupė atėjusi iš saulėtų kraštų, pajūrio, kur pakrantėje stovi miesčioniški kotedžai, apsupti palmių, kiemuose telkšo žydri baseinai, o į kaimynų namus žiūrima per baltų tvorų plyšius. Ne vienam čia teisėtai kyla noras prisiminti Hockney ar 8–9 dešimtmečio holivudinį kiną.

Štai viename paskutiniųjų darbų „Apsikeitimas“ – žiūrovas raginamas prisiminti Džeimsą Bondą ir net San Tropezo žandarus, o paveikslo atmosfera – svyruoja tarp siurrealistinės, metafizinės ir vos ne tokios, kokią aptiktume senuosiuose animaciniuose filmukuose kaip „Spydas Reiseris“. Keičiasi ir menininko naudojama spalvų paletė: iš tamsesnių, kontrastingesnių, „rimtų“ žalios, mėlynos, žydros, raudonos (tiesa, pastaroji sutinkama retai) į lengvabūdį purpurą, violetinę, gelsvą spalvas, kurios galėtų pakvipti ne tik hedonizmu, bet ir kiču, tačiau... nepakvimpa. L. Jusionis geba jomis sukurti gelmės iliuzijas, švelniai ir tiksliai, nepastebimai, kas iš tiesų artima oparto teikiamam efektui.

L. Jusionis tapo taip tarsi kurtų scenografiją spektakliui (nors teatro visai nemėgsta). Keliomis linijomis, detalėmis, sukuria „foną“ menamam vyksmui, kurio ir pats nežino, nebent tik intuityviai nujaučia, ir pateikia kaip mįslę žiūrovui. Jį žavi žmogaus gebėjimas iš kelių užuominų susikonstruoti siužetą. Žiūrovas tampa savotišku detektyvu, kuris visai nekaltose, netgi šventiškose, laisvalaikio vietose kviečiamas atrasti kažkokį įtartiną veiksmą. Šią vaizdo konstravimo savybę menininkas pasiskolino iš kino, ypač iš Michelangelo Antonioni’o filmų.

Menamo veiksmo fabula visada sukasi ties malonumo ir pavojaus riba. Hedonizmą menininkas įvardija kaip vieną svarbiausių aspektų jo tapyboje. Tapyti jam yra malonu, kaip ir žiūrėti Tour de France dviračių lenktynes, futbolą ar keliauti į šiltus kraštus kur nors prie jūros. Tad ir kūriniuose visi šie dalykai susiklosto tėkmiškai, be streso, be perdėtų emocijų ar perdėto siekio konceptualizuoti. Atrodo, kad viskas yra gerai tada, kai nėra frustracijos, viskas paprasta ir malonu, o kartu – šiek tiek intriguoja ir šiek tiek neaišku.

Menininko kūrybos klasifikacijoms dar anksti. Neabejotina tai, kad L. Jusionis – nuoseklus, turbūt niekad neišvysime jo taškančio dažus ant drobės ar tapančio pirštais – tai būtų priešinga jo asmenybei. Jam kur kas artimiau yra konstruoti istorijas, nei tapant išgyventi individualias emocijas ir jas išrėkti drobės paviršiuje. Net jeigu pagrindinė strategija ir apibrėžta, įdomu stebėti, kaip kaskart jo scenografijoje dalyvauja vis nauji aktoriai, vis kitokio intensyvumo būna įtampėlė, vis naujai atrandamas jusioniškas hedonizmas.

Lino Jusionio „Paralelinės situacijos“ – 4 viršelyje.
Draugai