Marija Griniuk. „Dark CREATurE“ semiotika

Lapkričio 24 d. Kaune, galerijoje „Post“, vyko performanso festivalis „Dark CREATurE“. Renginyje pristatyti trys performansai, kuriuos atliko Lilia Scheerder (Nyderlandai), Timo Viialainenas bei Katri Kainulainen su Maximilianu Latva (Suomija). „CREATurE Live Art“ – Kaune vykstantis menininkių Dainos Pupkevičiūtės ir Vaidos Tamoševičiūtės organizuojamas performanso festivalis. Pastaruoju metu jis rengiamas du kartus per metus: „CREATurE“ vasarą ar ankstyvą rudenį yra kuruojamas D. Pupkevičiūtės ir „Dark CREATurE“ (arba „Winter CREATurE“) vėlyvą rudenį ar žiemą – V. Tamoševičiūtės.

Ši iniciatyva, egzistuojanti 7 metus, siekia išbandyti skirtingas erdves ir santykį su žiūrovu jose – tiek tradicinių galerijų kontekste, tiek viešosiose Kauno erdvėse. „CREATurE“ daug dėmesio skiria tarptautiniam bendradarbiavimui su žinomais ar dar tik pradedančiais menininkais, taip pristatomos naujausios diskurso apraiškos modernaus Europos performanso meno kontekste. Renginį aptariu kaip „Dark CREATurE“ žiūrovė bei menininkė, pati dirbanti su dalyvaujamuoju performansu. Ką reiškia būti 2018 m. „Dark CREATurE“ žiūrovu?

Raktiniu žodžiu laikysiu „semiotiką“. Jos esmė – ženk­las arba simbolinė performatyvaus veiksmo prasmė. Šiame kontekste ženklas reprezentuoja simbolį performatyviame veiksme arba jo liekanoje: ženklo suvokimo procesas prasideda tą akimirką, kai prasmę iškomunikuoja šaltinis, o žiūrovas ją iškoduoja pagal savo asmeninę patirtį ir požiūrį. Taip kūrinio esme tampa gyvų vaizdų semiotika. Semiotinis požiūris į kūną prieštarauja fenomenologiniam požiūriui, pagrįstam kūno, kaip gyvenančio subjekto (the body-as-lived-entity), samprata (pagal Maurice’ą Merleau-Ponty). Fenomenologiniu požiūriu protas nėra atskirtas nuo kūno pojūčių, todėl dauguma dalyvaujamųjų performansų grindžiami būtent juo – žiūrovui suvokiant ir paliečiant erdvę, performanso subjektus ir objektus, jaučiant skonį arba kvapą. Šiame festivalyje kūnas atskleidžia performanso semantiką, įterptą semiotikos sistemoje, arba kūne-tekste. Kūnai – tai vaizdai, kurie privalo būti vizualiai interpretuojami. Kaip parašytas tekstas, susidedantis iš žodžių, turi būti perskaitomas, taip kūnas turi būti perskaitytas ir interpretuotas, o žiūrovai tarsi teatre atskirti nuo scenoje vykstančio veiksmo.

T. Viialaineno performansas. Airidos Rekštytės nuotrauka
T. Viialaineno performansas. Airidos Rekštytės nuotrauka

Atrodo, visi trys „Dark CREATurE“ performansai turi bendrą rituališkumą. Kitas panašumas – publika tėra šio tolimo veiksmo stebėtoja, negalinti prieiti arčiau ar prie jo prisiliesti. Žiūrovo pozicija itin aiškiai nustatoma arba paties performanso autoriaus (T. Viialainenas prieš pasirodymą pats nurodė publikai reikiamas pozicijas), arba plono juodo ant grindų nutiesto siūlo, atskyrusio atlikėjus nuo žiūrovų (K. Kainulainen ir M. Latvos atvejis). Auditorija aiškią ribų ir pozicijų choreografiją suvokia kaip pasitikėjimo ir saugumo ženklą – negali kištis į veiksmą, privalo tik susikaupti ir jį stebėti. Kuratorinis šio festivalio sprendimas labai aiškus. Interpretuoju jį, kaip paremtą kūno-teksto idėja pagal semiotinę perspektyvą į performatyvų kūną. Visi trys pasirodymai, it ekspresyvūs vizualūs ritualai, trokštantys žiūrovų transformacijos, siekė rasti sąlyčio taškus tarp gyvų vaizdų ir žiūrovų suvokimo bei interpretacijos.

Performansuose gausu tiesioginių vaizdinių ženklų, tačiau juose beveik nevartojama verbalinė komunikacija. Išimtis – pavadinimo neturintis T. Viialaineno pasirodymas. Jame auditorija priverčiama jausti nuolatinį pavojų, veiksmui mezgantis tarp trijų elementų: žmogaus, vandens ir elektros. Atlikėjas tiek sau, tiek auditorijai įsteigia tarpinę erdvę (liminal space), kur performanso baigtis neužtikrinta, ar bent jau sukuriama tokia iliuzija. Tik pasirodymo viduryje autorius įveda žodinį naratyvą, kuriuo atskleidžia labai asmenišką istoriją, suteikdamas savo veiksmams kontekstą ir laiko dimensiją (Timo teigė pirmą kartą vandenį, augalus bei elektros šviesą integruojantį performansą atlikęs prieš 33 metus ir patikslino, kad dabar jam 37-eri). Apskritai performansai turi išskirtinę sąsają su laiku, nebūdingą jokiai kitai meno medijai – jie vyksta dabartyje. Publika skatinama atkreipti dėmesį į šviesas, įsiminti jas; tuomet pasirodymo pabaigoje, viskam paskendus tamsoje, toji šviesa mintyse išsilaiko dar keletą sekundžių po faktinio dingimo. Taip pasirodymo poetika sutelkiama į kiekvieno žiūrovo individualią patirtį ir likusį įspūdį.

L. Scheerder performansas „Dodevogeljongen“
L. Scheerder performansas „Dodevogeljongen“

L. Scheerder performanse „Dodevogeljongen“ („Miręs berniukas-paukštis“) akcentuoja būdus vaizdinei medžiagai (pasitelkus dinamišką garso ir šviesų sistemą, lydėjusią menininkės judesių ritmą bei jos kostiumo sąrangą) komunikuoti mums nepažįstamus ritualus. Kostiumas aiškiai priminė varną, tačiau turėjo išskirtinį snapą ir atbulas kojas. Dominuojantys simboliai – juodi menininkės judesių pėdsakai, primenantys juodžemio runas. Jomis menininkė akivaizdžiai sufleruoja apie Šiaurės šalių mitologiją, kur varno simbolis siejamas su Odinu – varnai Huginas (mintis) ir Muninas (prisiminimas) tapo jo pasiuntiniais į žemę. Todėl varnas vaizduotas daugelyje IX–XI a. vikingų vėliavų. L. Scheerder naviguoja šį simbolį ir atskleidžia paukščio grįžimo į žemę ritualą – grįžimo tam, kad būtų suvokta ir prisiminta savo prasmė. Performanso pabaigoje menininkės siluetas ištirpsta juodžemio lizde. Prieš pasirodymą renginio organizatorė įspėjo publiką apie galbūt sukrečiančius vaizdus ir jų netinkamumą vaikams (etiškas gestas žiūrovų atžvilgiu), tad pasirengiau provokacijai. Tačiau likau nustebinta intymių pasirodymo užuominų į melancholiją ir ritualą, siejantį motiną žemę bei iš žemės kilusį ir į žemę sugrįžtantį padarą. Būti tokio performanso žiūrovu reiškia stebėti, nesikišti ir pasirengti būti sužavėtam, o galbūt ir sukrėstam.

K. Kainulainen ir M. Latvos performansas „Chiraptophobia“. Luko Kolmogorcevo nuotraukos
K. Kainulainen ir M. Latvos performansas „Chiraptophobia“. Luko Kolmogorcevo nuotraukos

K. Kainulainen ir M. Latvos performansas „Chiraptophobia“ („Prisilietimo baimė“) tapo festivalio kulminacija, atskleidusia žmogaus kūno, žmogiškų santykių, tradicijų ir hierarchijų pažeidžiamumą. Kūniško buvimo įvaizdžių gausa atrodo neribota. Vienas jų – nejudrus buvimas, pvz., sustingęs, ilgai publiką veriantis atlikėjos žvilgsnis. Menininkai vieną po kito atidengė naujus sluoksnius: meška, kūnas, nuogas kūnas, kaulai. Pagrindinis performanso objektas-simbolis – medus, viena ne­įtikėčiausių natūralių gamtos medžiagų. Saldus, kupinas maistinių medžiagų, gali būti vartojamas kaip vaistas, tačiau yra mirtinas nuodas kūdikiams iki 1 metų. Nuogas kūnas taip pat yra stiprus, paveikus įvaizdis. Dažnai jį naudodami autoriai kviečia iš naujo apmąstyti stiprų, abejojantį ar pažeidžiamą kūnus. Man, kaip žiūrovei, minėtos tarpinės erdvės jausmas čia yra buvimas tarp šiame kūrinyje susipinančių disciplinų: performanso, fotografijos, psichologijos. Fotografijos (arba fotografinės scenos) iliuzija šiame performanse – ilgalaikiai sustingę vaizdai, „kadrai“ – priminė Carlo Theodoro Dreyerio filmus, galbūt inspiravusius Roy’ų Anderssoną. Panašų erdvės jausmą galerijoje sukūrė K. Kainulainen ir M. Latva. Tačiau greta – abejonė kūrinio autobiografiškumu, kelianti nuojautą, kad gebu interpretuoti tik paviršutinį šių vaizdų semiotikos sluoksnį.

Gyvų įvaizdžių semiotika tiria konteksto ir tradicijos prasmę žmonių tarpusavio santykiuose ir kviečia auditoriją atverti interpretacijas, įsišaknijusias jų asmeninėse patirtyse, – būtent jos tampa simbolių iškodavimo erd­ve. Kalbant apie semiotiką, kaip bend­rą sociokultūrinę simbolių ir kodų sistemą šiuolaikiniame Šiaurės Europos kontekste, individua­li, o ne kolektyvinė patirtis suteikia šios sistemos iškodavimo ir (siunčiamos bei gaunamos žinutės susitikimo) interpretavimo variacijų spektrą.

Taigi kaip būti „Dark CREATurE“ žiūrovu? Tai reikalauja smalsumo, atvirumo ir noro įsitraukti į renginio siūlomą struktūrą. Taip pat, mano įsitikinimu, nepriklausyti jokiai specifinei kartai ar amžiaus grupei. Lietuva, o ypač Kaunas, turi ilgą, 30 metų siekiančią performanso meno tradiciją (prisiminkite, 1988-ųjų „AN 88“ Ažuožeriuose ar 1989 m. įkurtą „Post Ars“ grupę). Šių metų festivalio gyvų vaizdų semiotikos paliktas įspūdis yra stiprus ir viliuosi, kad auditorijos smalsumas bei diskusijos neišblėso vos pasibaigus renginiui.

Draugai