Marija Griniuk. Eimutis Markūnas ir radikalumas judėjime

Eimučio Markūno paroda „Laiko vėjas“ Torunės šiuolaikinio meno centre (CSW Toruń) veikia iki spalio 10 d.

Šiame tekste aptariu radikalumą, menines bend­ruomenes ir kritinės erdvės troškimą. Radikalumą apibrėžiu kaip nuolatinį menininko pasiryžimą pokyčiams savo kūrybinėje praktikoje. Menines bendruomenes suvokiu kaip menininkus, dirbančius tame pačiame kontekste ir geografinėje vietoje. O kritinę erdvę suprantu kaip galimybę diskutuoti su kolegomis, meno kritikais bei žiūrovais situacijoje, kurią galima pavadinti tinkamu atstumu (proper distance). Pastarasis kritinėje erdvėje reiškiasi skirtingų, geografiškai nesusijusių / atitolusių patirčių susitikimais bei diskusijos esant tokioms aplinkybėms veiksnumu, panašumų arba skirtumų atradimu, kurie gali būti esencialūs – it metaatspaudas menininko praktikoje arba žiūrovo patirtyje. Kiekviena maža meninė bendruomenė (tokia, kokią įvardinsite patys – Šiaurės Europa, Baltijos šalys ar Kaunas) teikia saugią erdvę savo nariams. Po tam tikro meninėje bendruomenėje praleisto laiko menininkui susiformuoja esminė vertybė – būti palaikomam ir suprastam kūrybiniuose procesuose. Privilegijuota situacija, leidžianti būti matomam tiek kritikų, tiek meninės bendruomenės, tiek meno vartotojų, pasižymi vienu abejoti skatinančiu klausimu: kiek ilgai galima išlikti kritiškam ir radikaliam bendruomenėje, kuriai priklausai? Ar požiūris iš vidaus gali būti objektyvus ir kiek reikėtų atitolti, kad atgautum laisvę kritikai?

Parodos fragmentas. Autorės nuotrauka
Parodos fragmentas. Autorės nuotrauka

Eimutį Markūną matau kaip menininką, kūrybiniuose procesuose siekiantį nuolat išlikti radikalų. Žodyne nurodoma viena iš radikalo reikšmių – ryžtingų veiksmų šalininkas. Manau, tai reiškia būtį besitęsiančiame kintamume. Taigi frazė „išlikti radikaliam“ savaime abejotina. Radikalumas yra kas nors besitęsiančiame judėjime. E. Markūno parodos „Laiko vėjas“ pavadinimas duoda užuominą į judesį, o paroda vadinama pastarųjų 14 metų darbo retrospektyva – retrospektyva besitęsiančio radikalumo judėjime.

Paroda nuo rugpjūčio 17 d. eksponuojama Šiuolaikinio meno centre Torunėje, kuriam vadovauja vizualiojo meno kūrėjas Wacławas Kuczma. Dauguma centro darbuotojų – menininkai, daugelis parodų taip pat kuruojamos arba koordinuojamos vizualiojo meno kūrėjų. Regis, nereikšminga detalė iš tiesų meno centrui suteikia išskirtinumo – menininkas tiesiogiai įtraukiamas į instituciją. Žinoma, tai toli gražu ne menininkų valdomas (artists run) meno centras, tačiau kai praktikuojantys menininkai prisideda prie vadovavimo bei projektų rengimo, Šiuolaikinio meno centras tampa erdve kritiniam mąstymui ir diskusijoms, kas aktualiausia šiuolaikiniam žiūrovui, o kas – menininkui, kaip skirtingos patirtys gali susitikti. Pvz., įvadinė ekskursija po parodą, vedama paties autoriaus (šiuo atveju E. Markūno), yra viešas renginys, orientuotas į sąlygų publikai kalbėtis su menininku kūrimą. Torunės šiuolaikinio meno centro atmosfera atrodo itin svetinga, atvira ir pedagogiška, skatinanti gyvą dialogą. Dialogas su nepažįstama vieša erdve leidžia pačiu tiesiausiu būdu išplėsti nedidelės bendruomenės kritinės erdvės ribas.

Parodos erdvė ir žiūrovo judėjimo joje choreografija yra bendradarbiavimo tarp E. Markūno, Liucijos Markūnienės, Arvydo Žalpio ir kuratorės Giedrės Legotaitės rezultatas. Visi jie kilę iš Kauno. Fizinis įžengimas iš Kauno į Torunę reikalauja tiek darbų, tiek projekto bendradarbių perkėlimo, taip sukuriamos naujos bendravimo taisyklės. Ar judėjimas – vienintelis kelias iš kritikos neteisėtumo, lemiamo mažos meninės bendruomenės struktūros? Ar bendri menininkų projektai – būdas rasti teisėtos kritikos erd­vę per akistatas su kitomis parodų vietomis ir kitais žiūrovais? „Laiko vėjyje“ žiūrovų judėjimas kuriamas aplink instaliaciją „Būvis“ (2014), kurioje muzikantė (violončelistė Asta Kirštaponienė) grodama sukasi aplink savo ašį. Žiūrovas ratu apeina 4 videoprojekcijas ir tarsi apsuka ratą ar apsisuka parodų erdvėje: pradeda nuo tapybos grafitu, tęsia videofilmu „Fata Morgana“ (2008) bei instaliacija „Miegamojo erdvė“ (2005) ir užbaigia erdvės pažinimo choreografiją piešinių serija bei dominantu „Zona Nr. 1“ (2004), kurį inspiravo A. Tarkovskio „Stalkeris“. Jei aplink cent­rinį vaizdo įrašą stebėtojas eitų priešinga kryptimi, naratyvas būtų priešingas, tačiau ar esama skirtumo? Specifinį būdą erdvei užimti vertinčiau kaip bandymą išplėsti tinklą ir pasiryžimą konfrontuoti su netikėtumais. Jei tai radikalumas, galiu teigti, kad Eimučio meninės praktikos – radikalios. Jo radikalumas yra metaerdvės – erdvės būti paveiktam ir judesiu tarp eksponatų palikti savo dalyvaujamąjį antspaudą – kūrimas. Tačiau mano teiginiai nėra radikalūs dėl buvimo toje pačioje bendruomenėje, kuriai priklauso ir E. Markūnas.

Kaip aktyvi Kauno menininkų rato narė ir draugė jaučiu, jog kelionė į pažintį su „Laiko vėju“ gniaužia mano pačios radikalumą dėl negalėjimo išlikti anonimiška straipsnio autore. Fotografijos feisbuko paskyroje tai patvirtina – lankiausi kaip „palaikymo komanda“. Todėl šis atvejis idealiai tinka aptarti tiek kritikos (ne)veiksnumą nedidelėje bendruomenėje, tiek menininkų poreikį išlaikyti radikalumą savo pačių praktikoje. Daugiasluoksnė problema susijusi ir su lietuvišku meniniu išsilavinimu – Akademija vis dar yra „mononacionalinė“, t. y. dauguma darbuotojų ir studentų yra lietuviai, nors pastaraisiais metais kai kurios programos net nesurenka pakankamo studentų kiekio. Tai, ką laikau spraga reprezentuojant šiuolaikinį Lietuvos meną (ypač institucinį, pvz., MO muziejaus kolekciją), yra įvairovės stoka. Ji susijusi su netolygiai renkamomis skirtingomis meno sritimis ir kai kurių privilegijavimu ignoruojant kitas – tarkime, jaunąsias performanso kūrėjas visoje kolekcijoje reprezentuoja vos viena Monika Dirsytė... Ar tai gali būti uždarų meninių bendruomenių rezultatas? Radikalumas ir tokių bendruomenių plėtimas pasitelkiant tarptautinį bendradarbiavimą, projektų realizavimas už savo šalies ribų ir kritinės erdvės kūrimas teikia menininkams galimybę nuolat judėti. Viliuosi, jog įvairovė žengs koja kojon su ryžtu likti radikaliems. Ar esame pasirengę pokyčiams, kurie būtų ne vienkartinis pareiškimas meninėje karjeroje, o taptų atsaku į sociokultūrinius poreikius ir situacijas realiuoju laiku?


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 19:39:31)
Draugai