Marija Griniuk. Hepeningai ir kultūrinės politikos kritika Lietuvoje

Šiemet sukanka 30 metų nuo hepeningų bei akcijų festivalių pradžios Lietuvoje. Dirbant su jaunaisiais menininkais – Vilniaus dailės akademijos studentais, iš Vilniaus dailės ypač svarbu diskutuoti apie dalyvaujamųjų projektų tradiciją ir dabartinę jų vietą Lietuvos mene. Nors sociokulturinė erdvė prieš 30 metų ir dabar yra labai skirtingos, bet daugelis iššūkių yra tokie patys, o hepeningai kaip niekad aktualūs.

 Austė Nakienė. „Atsakymas į R. Mažulio klausimą: kur dėti panaudotas plokšteles?“,1988. Arvydo Baltrūno nuotrauka

Pats ryškiausias pavyzdys to, ką galima vadinti kultūrinės politikos kritika, matomas Gintaro Sodeikos „Biurokratinio tranzavimo“ hepeninge (1988; žr. 4 viršelyje): menininkai vizualizavo avariją (ant žemės guli žmogus, aptaškytas raudonais dažais ir užklotas popieriumi), prieidavo kiekvieno sustojusio automobilio vairuotojui paspausti rankos ir išreikšti dėkingumo už jo humaniškumą bei atliktą pilietinę pareigą. Kiekvienam vairuotojui taip pat buvo įteikiamas oficialus Lietuvos kompozitorių sąjungos dokumentas su pirmininko parašu, kuriame dėkojama už aktyvų dalyvavimą AN festivalyje. Šis ir kiti AN88 bei AN89 hepeningai prisidėjo verčiant naują Lietuvos meno istorijos puslapį – interaktyvųjį meną. AN festivalius organizavo ne su vizualiuoju menu susijusios organizacijos ar individai, o kompozitoriai, kurie skatino tarpdisciplininę kūrybą – iš čia ir kultūros politika bei institucinė kritika. Terminus „hepeningas“ bei „akcija“ vartoju atsižvelgdama į pačių autorių terminologiją, pasakodama apie konkrečius AN festivalių kūrinius.

Ažuožeriuose, Anykščių rajone, 1988 ir 1989 m. vykę AN buvo pirmieji hepeningų festivaliai Lietuvoje, juos inicijavo G. Sodeika. MO muziejaus interneto svetainės istorijos skyrelyje keliomis eilutėmis užsimenama apie festivalių datas ir juose dalyvavusius pagrindinius kompozitorius, interviu su dalyviais spausdinti Vytauto Michelkevičiaus ir Kęstučio Šapokos knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“(2011). Dažniausiai apie AN publikuotoje medžiagoje nebuvo jokio bandymo analizuoti sociokultūrinių ir meninių tų renginių aplinkybių. G. Sodeika teigia, kad AN festivalius tiesiogiai įkvėpė Fluxus judėjimas – G. Sodeikos dėstytojo prof. Vytauto Landsbergio mokyklos laikų draugas buvo Jurgis Mačiūnas, su juo jie susirašinėjo.

Mano tikslas – susitelkti į tiesioginę dalyvių inter­akciją vykdomuose hepeninguose. Pirminis interesas – atsekti menininko (-ų) bei dalyvio (-ių) santykį ir poziciją AN88 ir AN89 performatyviojoje pedagogikoje / pedagoginiame performatyvume. Ši menininko pozicija buvo pagrindinė varomoji jėga, tuo metu dar nauja paskutinįjį Sovietų Sąjungos penkmetį Lietuvos meno tradicijoje laikytoje medijoje. Antrinis analizės tikslas – kvestionuoti edukacijos aplinką, sąlygas ir tradiciją, remiantis dalyvaujamojo meno iškilimo kontekstu 9 dešimtmečio pabaigos Lietuvos meno scenoje. Kaip mes, menininkai, galime atsekti pedagoginio performatyvumo tradiciją Lietuvos vaizduojamajame mene? Kaip galime užpildyti tarp meninės edukacijos, kultūros politikos prioritetų ir šiuolaikinių menininkų kūrybos išraiškų atsiradusį tarpą, praėjus 30 metų nuo pirmųjų hepeningų ir šiuolaikinio performatyvaus meno apraiškų?

Archyvinė AN festivalių medžiaga buvo surinkta 2017 m. gegužę–spalį, artimai bendradarbiaujant su Arvydu Baltrūnu. AN festivalius jis pristatė VDA vykusiame 7 GARSO DIENOS seminare, kuriuos organizavau kaip semestro programos dalį. Kovo pradžioje VDA KF projekte „The Temporary Department of Time, Space and Action“, bendradarbiaujant su tapybos katedros studentais (dalyvavo Šarūnas Baltrukonis, Giedrius Majauskas, Ieva Bartuškaitė, Lilija Gotautaitė, Greta Šležaitė, Rūta Velykytė, Daina Maslauskaitė), buvo sukurta meninė knyga „The Space of The Archive – The Time of the Archive“, kurioje jaunieji menininkai tyrė AN festivalių hepeningų fotodokumentaciją ir jos įkvėpti generavo kūrybinio rašymo tekstus. Dirbdama su AN archyvu ištyriau ir visą viešai prieinamą informaciją bei šaltinius apie šiuos festivalius. Stebėdama jaunosios Lietuvos menininkų kartos veiklą, manau, jog pedagoginis posūkis mene yra pasikartojanti tendencija.

 

Intensyvus menininkų artumas

Analizuodama AN88 bei AN89 hepeningų ir paskutiniųjų perestroikos metų ryšį, taip pat atvirą šių hepeningų diskursą apie kultūros politiką ir socialines normas, referuoju į Marinos Garces darbą „Honesty with the real“ (2012). Ji kviečia vykdant meno projektus išsamiau tyrinėti vietinę aplinką bei realybę ir cituoja Peterį Sloterdijką: „If things have come close enough to burn us, there should appear a critique that expresses this burn. It is not so much a matter of a proper distance as one of proper proximity. / Jei kažkas yra taip arti, jog jaučiame, kad tai degina, privalo atsirasti kritika, kuri išreikštų tą pojūtį. Esmė – ne tinkamas nuotolis, bet tinkamas artumas.“1 Tinkamas artumas žymi menininkų ryšį su aplinka, kurioje jie kuria, tinkamai ištyrinėję vietos bendruomenę, aplinkybes ir sąveikas su žiūrovais, t. y. jam užtikrinti būtinas bendradarbiavimas su vietinėmis organizacijomis ir bendrijomis. Tinkamas nuotolis yra tinkamo artumo antonimas ir rodo menininkų požiūrio formavimą tarsi stebint iš šalies aplinką, kuriai jie kuria, žvelgiant iš išorės. „Tinkamo artumo“ terminui atskleisti pasitelksiu G. Sodeikos organizuotą „Tylos akciją“, kurioje pedagoginį laiko žymėjimo performatyvumą sudarė ilga neverbalumo sesija, žymėjusi laiką nechronologiškai. Autoriaus teigimu, pirminė akcijos idėja buvo dalyvių savo kūno būsenos permąstymas, antra – interakcija su vietiniais gyventojais. Akciją atlikusi grupė integravosi į vietos bendruomenę ir tyrinėjo viešąją erdvę, kaip meno kūrinio medžiagą. Tinkamas artumas atsiskleidžia per artimą ir tikrą menininkų įsitraukimą į įprastą vietos bendruomenės rutiną, jie veikia ne kaip bendruomenės svečiai, o kaip įprastos kasdienės veiklos atlikėjai kartu su bendruomenės nariais: keliavimas viešuoju transportu iš Ažuožerių į Anykščius apsipirkti, valgymas vietos restorane ir t. t. Tinkamas nuotolis išnyksta, tinkamas artumas pažymimas fiziškai dalijantis ta pačia erdve ir laiku. Nechronologiškos laiko sistemos vokalinės ir tylos linijos pažymimos balsais.2 AN88 ir AN89 organizatorius teigė nebuvęs tikras ar panašų renginį 9 dešimt­mečio pabaigoje pavyktų suorganizuoti Vilniuje. Kaimo vietovė eksperimentams ir interakcijoms buvo pasirinkta dėl saugumo. Kartu menininkams kilo iššūkis susipažinti su Anykščių bend­ruomene ir pajusti tinkamą artumą kreipiantis į savivaldybę, įvairias vietos organizacijas ir gyventojus. Iš esmės provincijos bendruomenė nebuvo pažįstama su hepeningais, kaip meno rūšimi, todėl dirbti kaimo aplinkoje buvo ypač įdomu.

Vienoje iš AN akcijų Anykščiuose menininkai naudojo Lietuvos vėliavas – 9 dešimtmečio pabaigoje tai vis dar buvo labai rizikinga. Vėlyvaisiais perestroikos metais viešosiose Anykščių vietose manifestuodami tautinį simbolį jaunieji menininkai sulaukė įvairiausių žiūrovų ir praeivių komentarų – nuo baiminimosi, kad gali atsidurti areštinėje, iki aktyvių tautinių jausmų išraiškos ir didžiavimosi jų drąsa. Autoriaus vardas ir akcijos pavadinimas nežinomi. Esu tikra, kad šiuo darbu buvo itin aiškiai išreikštas festivalio dalyvių noras tapti aktyvia sociokultūrinių pokyčių dalimi ir tuo, ką šiandien būtų galima pavadinti performatyviu pedagoginiu meno posūkiu.

Pokalbyje su A. Baltrūnu apie tarpdisciplininių tendencijų vertę G. Sodeika pabrėžia, jog tuo metu kompozitoriai buvo labai atviri bendradarbiauti ir tarpdisciplininiam požiūriui į kūrybos procesą, tyrinėjo vizualinio kūrybinio proceso elementus ir svarstė, kokias formas muzikiniai kūriniai galėtų įgauti. Pvz., viename darbe (konkretaus autoriaus ar pavadinimo nėra), susijusiame su garso individualumu ir subjektyvumu, visi dalyviai tam tikrą laiką kūrė garsus, vengdami bet kokio ritmo ar kompozicijos. Norėta išvengti sukurti džiazo kūrinį. Štai kaip apibūdintinas jo fragmentas: vienas dalyvis ant žemės numeta monetą, tada kitas pratęsia tai kitu garsu. Dar vienu pavyzdžiu galėtų būti G. Sodeikos „Traukinio akcija“: vietiniai gyventojai kviesti prisidėti statant kliūtis (pvz., didelį popierinį plakatą) prieš judantį vietinio susisiekimo traukinį, kuris buvo perimtas menininkų, ir šie išlindę pro langus grojo pagal keliasdešimties metrų ilgio partitūrą, ištiestą palei bėgius. Kiti tuo pat metu „tapė“, t. y. taškė partitūrą dažais.

9 dešimtmečio pabaigoje hepeningai ir akcijos koncentravosi į pasyvaus stebėtojo pavertimą aktyviu dalyviu. Tokias tendencijas galima vertinti kaip AN katalizatorių. Austė Nakienė darbui į festivalį atsivežė vinilinių plokštelių kolekciją, kurios nebeplanavo naudoti. Diskusijoje apie kintančias technologijas vienas iš festivalio patiekalų – sumuštiniai – buvo patiektas ant vinilinių plokštelių, taip gimė darbas „Atsakymas į Mažulio klausimą: kur dėti panaudotas plokšteles?“. „Veteranų rytmetyje“ (autoriai Tomas Juzeliūnas su Šarūnu Naku ir A. Baltrūnu) ironiškai atkuriami veteranų įpročiai ir jų sąveika su monumentais. Pirmoji hepeningo dalis buvo ypač kruopščiai suplanuota: trys menininkai dėvėjo pižamas ir rusiškai kalbėjo apie praeitį ir karą, rekvizitams naudoti dviejų rūšių žurnalai – karinis „Už tėvynę“ ir erotinio pobūdžio. Kita hepeningo dalis gryname ore improvizuota: menininkų įtraukiama žmonių minia judėjo pagal didžiulį raudoną medžiagos gabalą juodo plastikinio obelisko link. Pakeliui autoriai susidurdavo su įvairiais objektais ir mėtė dūmines granatas.

Menininkas nebėra išorės stebėtojas, jis aktyviai įsitraukia į kritinio teiginio perdavimą. Sostinės ir periferijos dinamika yra itin palanki eksperimentinei laisvei. Abipusiai naudingam kontaktui reikalingas interaktyvus dialogas ir bendradarbiavimo galimybių nagrinėjimas.

 

Kritinis pedagoginio menų posūkio vertės konstatavimas

AN88 ir AN89 daugiausia formuoti to, ką šiandien vadiname institucine kritika, taip pat orientuoti į bendruomenės dinamiką. Tad Lietuvos meno diskursas pasuktas visiškai priešinga kryptimi – nuo orientuoto į objektą link socialiai įtraukto. Turint omenyje, kad tai pirmasis tokio tipo meno renginys Lietuvoje, man jo nematomumas atrodo paradoksalus. Tebuvo keletas informacijos fragmentų vos keliose publikacijose, profesionalių meno kritikų tyla, tyrinėjant Lietuvos performansų pradžią bei tarpdiscipliniškumą šiai meno šakai žengiant pirmuosius žingsnius, parodo aiškių prioritetų trūkumą.

„Being engaged is retaking „the situation to make it tangible“ and thus transformable. Before transforming reality one must make it transformable. This is what power today constantly neutralises, when it makes us live (...) self-referential, privatised, preoccupied, anaesthetised, immunised lives, as if we were not in the world / Įsitraukimas yra „situacijos pavertimas apčiuopiama“ ir atitinkamai transformuojama. Prieš transformuojant realybę, reikia ją padaryti palankią transformuoti. Ši galia yra nuolat neutralizuojama mums gyvenant (...) subjektyvius, privačius, užimtus, nujautrintus, imunizuotus gyvenimus, tarsi nebūtume šio pasaulio dalis.“3 Ši citata taip pat pabrėžia kultūrinius 30 metų skirtumus, kai sovietinės bendros nuosavybės ir socialinės sąveikos praktikos transformavosi į kitokią realybę šiuolaikinėje Lietuvoje. Po dešimtmečių gniaužtų kultūrinės vertybės pasikeitė, o privati nuosavybė ir individua­lumas su nepriklausomybės atėjimu ir valstybės mechanizmo transformacija pakeitė žmonių sąmonę visais lygiais – kolektyvumas visuomenėje ir tarp profesionalių menininkų laikomas nepageidautinas.

Taigi AN88 ir AN89 aptariu Lietuvos performanso medijos aušros kontekste – iki dabar ši meno rūšis išaugo ir pasikeitė. Ji lėtai, neskubant, tačiau užtikrintai susigrąžina susidomėjimą edukaciniu menų posūkiu. Tai pastebiu žvelgdama į jauniausios Lietuvos menininkų kartos, pvz., Margaritos Žigutytės, Jevgenijos Škaliovos ir kitų, šiais metais baigsiančių VDA, specifinius interesus ir praktiką. Vis dėlto manau, kad šiandien „pedagoginis performatyvumas“ arba „performatyvi pedagogika“ matoma kaip alternatyvi neskaitmeninė materialumo, objektu nepagrįsto materialumo ar materialumo, kuris yra gyvosios sąveikos veiksmas, forma.

 

Atviras Lietuvos meninio švietimo klausimas

Šiandien, kaip ir prieš 30 metų, kolegas iš šiaurės Europos stebina VDA dydis su visais fakultetais ir šimtais jaunų studentų. Šie atsiduria distopiniame profesionalaus meno pasaulyje, atspindinčiame jauno menininko dilemas, kai tarp galerijų Lietuvoje turima galimybė bendradarbiauti vos su keliomis komercinėmis meno galerijomis arba galerijomis, priklausančiomis Lietuvos dailininkų sąjungai. Išskirtinė LDS galerija yra „Meno parkas“ Kaune, greta kitų krypčių dirbanti ir su inter­aktyvaus meno projektais bei performansais, bet apie šią galeriją galiu atsiliepti tik subjektyviai, nes esu viena jos menininkių. Šiandienės kultūros politikos finansavimo prioritetai performatyvios pedagogikos iniciatyvoms4, kurie taip pat daro įtaką menininkų veiklos interesams, yra akli. Taigi, nors į Lietuvos meno edukaciją dabar žvelgiu iš šalies, norėčiau iškelti klausimą, kaip mūsų praeities kultūrinio kapitalo išmanymas gali padėti užpildyti tarpą tarp menininko ir bendruomenės, tarp meno ir šiuolaikinės realybės? Ar jį būtina užpildyti? Kas atsitiks, jei to nepadarysime? Tinkamo artumo mes, menininkai, negalime pasiekti be kitų – VDA, meno edukacijos institucijų, profesionalios meno aplinkos ir pačios bendruomenės – tinkamo artumo.

Tokia sąveika grįsti ir už galerijų ribų vykdomi viešojo meno projektai dažniausiai susiję arba su akademine, arba su viešąja erdve, o abi yra tiesiogiai priklausomos nuo valstybinio finansavimo. Dabar, kaip ir prieš 30 metų, viešasis menas Lietuvos kultūros politikoje yra toli nuo prioritetų. Požiūris į meną ir meno praktikos vizijas susiaurėjęs – tai taip pat matyti jaunųjų Lietuvos menininkų darbuose, kuriuose dominuoja formalizmas. Visa tai galėtų paaiškinti, kodėl dauguma šiuolaikinių performanso menininkų įsikūrė užsienyje arba dirba keliose valstybėse.

Analizuojant Lietuvos meno posūkį 9 dešimtmečio pabaigoje nuo praktikos, orientuotos į produktą ir institucijų nuleistos „iš viršaus“, iki menininkų ir bend­ruomenės sąveika pagrįstų pavyzdžių, t. y. pirmųjų Lietuvos hepeningų festivalių 1988 ir 1989 m., siūlau pažvelgti į naują menininko poziciją. AN festivaliai atskleidė kitonišką požiūrį į tarpdisciplininį meną, bendruomenės ir menininko bendradarbiavimą ir, kaip matyti iš šiandienos perspektyvos, pateikė aktyvią institucijų ir pedagogikos kritiką. Turėdama galvoje meninio švietimo sistemą Lietuvoje 9 dešimtmečio pabaigoje, keliu šiuos klausimus: kokius projektus buvo galima realizuoti? kokiose būtent institucijose? kaip viešasis menas gali pritraukti daugiau kultūros politikos dėmesio šiandien?

Ir subjektyviai džiaugiuosi, kad AN hepeningų festivaliuose dalyvavo pastebimai daug moterų kūrėjų, nes tai buvo gan retas reiškinys daugumoje to laikotarpio Lietuvos kūrybinių bendruomenių.

 

1 Marina Garces. „Honesty with the real“, Journal of Aesthetics and Culture, Vol. 4, 2012, www.aestheticsandculture.net/index.php/jac/article/view/18820/22956.

2 Ten pat.

3 Ten pat.

4 Projektus, pernai gavusius finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, galima peržiūrėti jų pačių tinklalapyje www.ltkt.lt/projektu-finansavimas/finansuoti-projektai.