Neringa Bumblienė. Slėpdami ir aptepliodami juos

Apie persidengiančias ir prasilenkiančias Žilvino Landzbergo parodą „Be karūnos“ ir Liudviko Buklio – „Kaip liežuviai“ ŠMC

Žilvino Landzbergo parodos „Be karūnos“ fragmentas. gyčio norvilo nuotrauka

Prieš pradėdama kurį laiką svarsčiau apie objektyvumo galimybes. Galbūt apie tekste minimas parodas, ypač Liudviko Buklio, girdėjau kiek iš arčiau nei kiti apsilankę žiūrovai. Bet ką išties tai reiškia?.. O net jei ir taip, mano buvusi kolegė vieną ramų vakarą pripažino – visi mes gyvename savo galvose, todėl net jei ir kalbame apie tuos pačius daiktus, tie daiktai, būdami tie patys, visiems mums yra kitokie. Ir viename Hanso Ulricho Obristo interviu su Pierre’u Huyghe’u, Lucas Steelsas pastebi, kad kas kartą, kai kažką sakai kam nors, yra didžiulė tikimybė, kad tas kas nors supras tave klaidingai. Komunikuoti visuomet yra rizikuoti, nuklysti prie tokių miglotų vietų kaip dvejojimai, klaidos, nesutapimai1.

Kiek save pamenu, ieškojau atsakymo į šį tylų, bet intensyvų pasaulį. Gan anksti susipažinau su Carloso Castanedos knygomis, kurios siūlė kitokį savęs ir kito santykį ar bent jau esmiškai kitokius šiapusybės ir anapusybės (transcendencijos) vaizdinius. Pasaulis jo knygose skleidžiasi kažkur tarp Vakaruose (tuomet) aiškiai artikuliuotų apibrėžčių: realybės ir sapno, gyvo ir negyvo, aš ir kito.

Rašydamas Castaneda nepraleidžia ir savo mokytojo don Juano ironijos bei nuostabos dėl jo, Carloso, nuolatinio kalbėjimo, ar kitaip – matomo, išgyvenamo pasaulio „vertimo“ į verbalinę kalbą. Turbūt Castaneda, tikėdamasis atsako į savo nerimą, bando pasaulį prijaukinti tvarkingai jį sudėliodamas į dėžutes – žodžius ir sakinius. „Mes jį atnaujiname, pripildome jį gyvenimu, puoselėjame jį savo nesibaigiančiomis vidinėmis kalbomis.“2 Bet pasaulis yra toks, koks jis yra, kai tik nustojame apie jį kalbėti.

Parodos, kurias šiandien prisimenu per atsiminimų filtrą, turėjo skirtingas intencijas ir dažnius, kurie tam tikrose vietose sutapo ar persidengė.

Žilvino Landzbergo paroda „Be karūnos“ (kuratorė Asta Vaičiulytė) veikė kaip didžiulis organizmas, vientisa tėkmė, pulsas. Objektai joje mirko drumz­linoje erdvėje, per paliktus atstumus kaip per nelygų veidrodį, jie atspindėjo vienas kitą tįstančiais pavidalais. Paro­da kaip realybė, virstanti savo pačios mirgančiu šešėliu sapnuose.

Joje buvo laikas, bet jis tekėjo kažkaip išvirkščiai, ne į vieną pusę, bet daugiakryptis, suliejantis prieš, dabar ir po į vieną upę, galbūt panašiai kaip A. Tarkovskio filmuose. Nors gal tai teškantis vanduo – parodoje taip nuaidėjo. Kaip ir režisieriaus mokslinės fantastikos filmas „Soliaris“, ši paroda lyg ir plukdė į ateitį, bet tuo pačiu žaidė tik kažkur jau praeityje randamais artefaktais.

Joje buvo gyvūnų – orą išjudinančių uždarytų paukščių. Buvo retkarčiais pasirodymais užsipildanti, bet šiaip jau tuščia didžiulė scena. Buvo tylių objektų kažkur tamsoje ir milžiniškų trapios šviesos stulpų. Bet nebuvo žodžių. Daiktai, kaip ir gyvūnai, šviesa, erdvė ir laikas parodoje tarsi palikti patys sau, neartikuliuoti ir nedresuoti. Todėl būnant joje jutai jų nenuginčijamą ir stiprų, bet bežodį pulsą.

Liudviko Buklio parodos „Kaip liežuviai“  fragmentas. Nuotrauka iš parodos rengėjų archyvo

Liudviko Buklio parodą „Kaip liežuviai“ (kuratorius „Post Brothers“) lydinčiuose tekstuose, plakatuose ir parodoje eksponuojamuose kūriniuose vienaip ar kitaip buvo kalbama apie orus. Orai čia yra tarsi hiperobjektai, dėl kurių vyksta daugelis kitų reiškinių. Ir ši paroda, atvira pro didelius pietinės ŠMC salės langus krentančiai natūraliai dienos šviesai –­ viena iš jų. Viena vertus, ji yra nedidelė dalis didesnių procesų, kurie ją tiesiogiai veikia. Kita vertus, būdama tų didesnių procesų kad ir mažyte dalimi, ji taip pat juos veikia. Orai parodoje yra Vakarų teorinės minties pokyčių kitimo sūkuryje, čia prisimenant amerikiečių teoretiką Timothy Mortoną: „Visi žmonės suvokia įžengiantys į naują istorinį laikmetį, kuriame ne-žmonės daugiau nebėra išskirti, nebėra tiesiog dekoracijos jų socialinėje, dvasinėje ir filosofinėje plotmėje. Visi, nuo paties pažeidžiamiausio Ramiojo vandenyno salų gyventojo iki paties kiečiausio materialisto, turi paisyti kylančių bangų jėgos ir ultravioletinės šviesos.“3

Daiktai ir reiškiniai Liudviko paro­doje nėra metaforos, jie nėra „kaip“: iš prekybos centrų kasose naudojamų skirtukų sukonstruotus rytietiškus vėjo varpelius primenantis objektas yra „Skirtukų varpeliai“. Su sustabdytu kadru, paimtu iš videodarbo „Oorai“ (sukurto bendradarbiaujant su Gintaru Didžiapetriu), eksponuojama didžiulė užuolaida yra „Užuolaida su sustabdytu kadru“. Paprastai vijoklinių augalų augimą palaikanti struktūra čia vadinama „Vijokliams“, o tortilijų kepimo mašina –­ „Mašina kvietinių miltų tortilijoms“. Daiktai šioje parodoje yra tokie, kokie jie yra. Žinoma, kalbant apie baltą kubą, jie įgauna tam tikrų papildomų konotacijų, bet parodos autorius yra tikslus vadindamas objektus tikraisiais vardais. Jis suvokia ir parodoje kūriniais nurodo į daiktų ir reiškinių esmę, atmesdamas visas iki tol ant jų susikaupusias banalybes, klišes ir kitus kalbos / mąstymo sukurtus filtrus ir uždangas. Todėl daiktai parodoje tampa kažkuo nauju, kažkuo netikėtu. Yra kokie yra, tarsi nuogi, o situacijos absurdiškumas ne tik stebina (kartais ir prajuokina), bet ir nurodo į mūsų kalbėjimo / mąstymo struktūrų trivialumą, jų ribotumą.

Parodos pavadinimas „Kaip liežuviai“ man buvo tarsi nuoroda į Michelio Serreso frazę iš knygos „Biogea“: „Tūkstantmečius slėpdami ir aptepliodami juos, mes laižėme daiktus savo liežuviais tam, kad juos nusisavintume.“4 Bet šioje parodoje daiktai, atmetus mūsų jiems suteiktas klišes, tampa savarankiški ir kaip liežuviai ima kalbėti jau apie mus, mūsų kalbėjimo ir mąstymo būdus.

Balansuodamos tarp sąvokų gyva ir negyva, ir kita, realybė ir svaja, šios dvi parodos: vienur persidengdamos, kitur – prasilenkdamos, buvo, kaip kartą prasitarė Landzbergas, tarsi du muzikiniai kūriniai, atliekami skirtingais stiliais.

1 Hans Ulrich Obrist. „Interviews. Volume I“. – Florence/Milan: Fondazione Pitti Immagine Discovery/Edizioni Charta, 2003, p. 479, citatos vertimas teksto autorės.
2 Carlos Castaneda. „A Separate Reality: Further Conversations with Don Juan“. – New York: Washington Square Press, 1991, p. 218.
3 Timothy Morton. „Hyperobjects“. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 2013, p. 22.
4 Michel Serres. „Biogea“. – Minneapolis: Univocal Publishing, 2012, p. 38.

Draugai