Festivalis „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys" siūlo daugybę įvairiausių renginių. Vienoje iš festivalio parodų eksponuojami lenkų kino režisieriaus Andrze­jaus Wajdos tapybos darbai. Wajda ne tik kuria filmus, tačiau ir teptuku fiksuoja savo kūrybinius sumanymus. Mažai kas žino, kad šis režisierius studijavo Krokuvos dailės akademijoje kartu su Andrzejumi Wróblewskiu. Juokaujama, kad pamatęs, jog netapo taip gerai kaip jo studijų draugas Wróblewskis, Wajda metė Dailės akademiją ir perėjo į Lodzės kino mokyklą. Tačiau noras tapyti nedingo.

Parodoje „Andrzej Wajda. Vilnius–Kaunas" pateikiami režisieriaus sukurtų filmų plakatai: „Wałęsa. Czło­wiek z nadziei" („Lechas Valensa. Vilties žmogus"), „Tatarak" („Saldumo antplūdis") ir „Katyń" („Katynė"). Taip pat eksponuojami Wajdos piešiniai, tapyba, įvairios fotografijos, kuriose užfiksuotas ir pats režisierius. O viską susieja monitoriuose ir projekcijose rodomos jo filmų ištraukos ir „Oskarų" įteikimo ceremonija.

Tapyba ir piešiniai išryškina objektus ir detales. Kūriniai atrodo kaip sudėlioti iš atskirų dalių. „Kiemas Radome" (1942) vaizduoja gyvenamųjų namų kiemą. Paveikslo nuotaika prislėgta – kaip ir žmonių, kurie turi gyventi tokioje aplinkoje. Itin architektūriškas ir geometrinis darbas „Rojaus vartai" (1955). Čia analizuojami spalvų ir geometrinių formų santykiai. Paveikslo centre pavaizduota langą primenanti arka. Kūrinio viršuje – piramidė, dalimis išskirstyti kvadratai. Šiame kūrinyje Wajda tampa tyrinėtoju ir stebi, kaip keičiasi formos, užpildytos kitomis spalvomis, kaip išplečiama arba sumažinama erdvė, kokias nuotaikas kuria spalvos.

Kituose darbuose Wajda gilinasi į portreto žanrą. Piešinyje „Autoportretas" (1955) pieštuko štrichais sukuriama neįpareigojanti nuotaika, o lengvumą papildo valiūkiškai sutaršyti autoriaus plaukai ir marškiniai atsegta apykakle. Tačiau žvelgiant į Wajdos akis pajuntamas ir liūdesys, susimąstymas. Kietai sučiauptos lūpos tik sustiprina tokį įspūdį. Kitas nutapytas „Autoportretas" (1945), turi sąsajų su Modiglianio portretais: nenatūraliai ištemptas veidas, tamsios akys, perdėm ryški oranžinė spalva. Čia režisierius vaizduoja save pačiame jėgų žydėjime. Parodoje esančiose fotografijose, kurios darytos daug vėliau nei paveikslai, galime matyti, kaip keičiasi Wajdos išvaizda, charakteris, manieros.

Kitas įdomus festivalio „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys" renginys skirtas videomenui. Paroda / eksperimentas (būtent taip prisistatoma pa­rodos anotacijoje) POST galerijoje pristato Tobiaso Gundorffo Boeseno kino filmą „Magiškas prisilietimas". Filme gretinami du tarsi nesugretinami dalykai – magija ir... pramonės revoliucija. Smogo debesys apgaubė XVIII a. 7-ojo dešimtmečio–XIX a. 3-iojo dešimtmečio Londoną ir šilumos buvo galima ieškoti tik žmonių širdyse. Jos ieškojo ir filmo herojė Ema, gavusi laišką iš savo džentelmeno vyro, kad viskas tarp jų baigta.

Vieno pabaiga atveria pradžią kitam. Magijai. Šalia filmo ant kitos sienos kabo šešios nuotraukos. Prieš jas šešios kėdės ir šešios poros ausinių su šešiomis garso kompozicijomis. Jose – muzika, papildanti ant sienos kabančius vaizdus. Garsai paimti iš originalaus filmo garso takelio. Fotografijos ir garso įrašai sukuria tai, ko nėra filme. Menininkė Agnė Matulevičiūtė parodo, kas nematoma. Sujungiamas garsas ir judantis / statiškas vaizdas. Kaip teigia pati menininkė, „interpretuodama šį filmą pastebėjau, jog ekranas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, atitolinančių ir skiriančių fotografiją nuo kino. Fotografijos atspaudai neturi ekrano rėmų, todėl sukūriau jį montažu, naudodama vaizdo dvigubinimą. Nuotraukos išorė tapo savotiška ekrano metafora, suteikiančia galimybę už vieno vaizdo matyti kitą ar net kelis vaizdus, nesunkiai juos interpretuojant. Tai yra darbų serija („Keisčiausias gyvenimas, kurį patyriau"), pradėta dar 2011 metais."

Dar viena festivalio intriga – Steve'o Yateso paroda „Pagamintos būti fotografija". Pavadinimas sugestijuoja originalo fotografijoje nebuvimą. Įprasta, kad meno kūrinys yra originalas, o tai, kas jį atkartoja – reprodukcijos arba kopijos. Tačiau su fotografija yra kitaip – čia gali būti daug kūrinių, daug vienodų fotografijų, o kuri yra originalas, pirmoji ir unikalioji versija, – neaišku. Todėl Yatesas parodos erdvėje nevengia eksponuoti po kelias vienodas fotografijas, sudėtas viena šalia kitos. Fotografijose autorius fiksuoja Rytų ir Vidurio Europos vietas. Tačiau čia tampa svarbu ne kur, o koks vaizdas yra fiksuojamas. Nuotraukose apstu spalvingų metalo konstrukcijų, o įvairiais žiūrios kampais fiksuoti vaizdai atsiveria naujoms prasmėms. Žmonių figūros kai kur įsilieja į šias konstrukcijas – formuojamas sudėtingumo, chaoso ir paradoksalios harmonijos įspūdis. Iš mažų dalelių sukurti didingi, sunkūs, neaprėpiami objektai, prieš kuriuos žmogus pasijunta itin menkas. Kitas paradoksas – patys žmonės ir kūrė tokius objektus.

Yatesas kviečia analizuoti, kodėl fotografijose vaizdas nevienalytis. Kiekvienoje fotografijoje yra iškirpta dalis, kurios vietoje įkomponuota spalvota detalė. Taip fotografas jungia tapybą ir fotografiją, įprasmindamas postmodernios sintezės svarbą. Viskas, kas sukurta žmogaus, yra praeities kūrinių, istorijų, įvykių visumos atgarsiai. Nėra autoriaus, o tik skaitytojas, interpretuotojas.

Festivalis „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys" siūlo susipažinti su įvairių šalių menininkais ir jų kūriniais. Nuo tapybos darbų iki garso instaliacijų, nuo judančių kūnų įvairiuose performansuose iki judančių kūnų filmo juostose. Nuo vieno žmogaus idėjos iki jos sklaidos visuomenėje.

S. Yeateso „Radio Tower Berlin. Homage to László Moholy Nagy" – čia