Nijolė Nevčesauskienė. Laisvės spalvos – ar tremtų už jas į Sibirą?

Sostinėje, „Arkos" dailės galerijoje, veikusi Vilniaus tapytojų metinė paroda „Laisvės spalvos" nebuvo itin didelė, tačiau reikšminga ir kaip meninis, ir kaip istorinis įvykis. Joje buvo eksponuoti 67 tapybos darbai, sukurti 54 autorių, keliolika dokumentinių Raimondo Urbakavičiaus fotografijų „Epizodai iš Atgimimo kronikos" (1988–1989) ir 3 dalių dokumentinis filmas „Lūžis prie Baltijos" (kūrėjai: Agnė Marcinkevičiūtė, Vaidotas Digimas, Gražina Ručytė-Landsbergienė). Skirtingų kartų tapytojai pateikė savitas istorinio įvykio interpretacijas abstrakcijų, figūrinių kompozicijų, peizažų pavidalu. Svariu parodos atsiradimo argumentu tapo ir aktyvi dailininkų pilietinė pozicija, ypač aktuali agresijos Ukrainoje akivaizdoje. Beje, ir Lietuvos dailininkų aktyvumas kuriantis Sąjūdžiui buvo akivaizdus: pirmieji susirinkimai vyko Dailininkų sąjungos būstinėje, o tapytojas Arvydas Šaltenis ir grafikas Bronius Leonavičius dalyvavo steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime.

Galbūt daugelį skeptiškai nuteikia idėja, kad galima plastiniu, spalviniu, meniniu ir kitais būdais įvaizdinti laisvę. Nes abstraktus, nenusakomas laisvės jausmas gali sietis su banalybėmis. Kiek gali būti laisvės troškulio, tikro meilės laisvei ir nepriklausomybei jausmo. O gal čia daugiau esama dirbtinumo, prisitaikymo, pozavimo, manipuliacijų, pykčio ar sarkazmo? Kokia šiandien atrodo mūsų laisvė tapytojų akimis, kaip ją įsivaizduoja jaunimas, gimęs laisvės metais? LRT šturmo vaizdiniai, laisvės gimimas ir jį lydėjęs melas, šantažas, blokados, žudynės – viskas išlikę mano kartos atmintyje. Atrodė, kad tik dokumentiniai kadrai pajėgūs įvaizdinti ir perteikti atmosferą ir to meto įspūdžius, o faktai vizualiai neįsikomponuos jokiose drobėse. Tad nestebina, kodėl kilo audringos diskusijos paro­doje dėl kūrinių ir dalyvių atrankos ar ekspozicijos pobūdžio, išryškinusios skirtingas komisijos narių nuomones.

Vis dėlto ekspozicija darniai buvo sukomponuota keturiose „Arkos" galerijos salėse, organizatoriams labai pasistengus išspręsti aktualūs kolektyviniai interesai ir parodos kokybės niuansai, pavyzdžiui: būta darbų, rodytų kitose parodose, daugumos tapytojų siekta besąlygiškai dalyvauti, nepaisant jų kūrinių meninio lygio, teminių kūrinių aspektų ir taip toliau.

Iš esmės paroda buvo kamerinio pobūdžio, kaip ir jos ekspozicinės erdvės. Dominuojantys nedideli formatai liudijo ir tapytojų pragmatiškumą: galimybė parduoti (komercinis interesas), pritaikyti darbus interjere. Beje, tokioje atrankinėje parodoje ir kuratorės Arūnės Tornau siekis rasti stilistinių naujovių priklausė ne nuo jos pasirinkimo, bet nuo dalyvių noro dalyvauti šioje parodoje.

Galbūt daugelio požiūriu atrodo, kad teminė paroda – tai „praeities" reliktas. Tačiau buvo ir kitaip mąstančių autorių, kurie neliko abejingi šiai istorinei datai ir pristatė savo vizijas, susijusias su Lietuvos valstybės tapsmu, vėl atveriančiu kelią į Europą. Tad buvo įdomu, ar pasikeitė mūsų tapyba per dvidešimt penkerius metus nuo Sąjūdžio steigimo? Manau, pasikeitė ir nepasikeitė. Neturime jau Anapilin iškeliavusių talentingiausių tapytojų: Algirdo Petrulio, Augustino Savicko, Leonardo Tuleikio. Kiti vyresnieji nesusigundė galimybe pasirodyti čia arba pasirinko kitas tuo metu veikusias parodas. Tačiau paro­doje dominuojanti Lietuvoje užaugusi ir susiformavusi nauja jaunųjų šiuolaikinių menininkų karta, atrodo, mąsto naujai ir įkvepiančiai.

Parodoje dominavo du ryškiausi plastiniai segmentai: abstrakcijos ir teminiai figūriniai paveikslai. Atrodė, kad abstrakcijų kalba apie laisvę tapyboje yra saugiausias, mažiausiai rizikingas, kompromisinis būdas išreikšti idėjas. Tačiau vyresnės kartos menininkų – Dalios Kasčiūnaitės, Raimondo Martinėno, Ričardo Bartkevičiaus, Romualdo Balinsko, Arūnės Tornau –­ abstrakcijos, puikiai išplėtojusios emocinį dramatiškąjį šios temos kontekstą, profesionaliai, skoningai atskleidė spalvų ir tapymo raišką, jausmų, būsenų ne tik psichologines, bet ir socialines laisvės prasmes.

Asociatyvias „laisvės spalvų" reikšmes parodoje įtikinamai atskleidė ir jaunieji. Čia išsiskyrė talentingas Adomo Makarevičiaus darbas „Dialogas su Pranu Gailiumi" (2014), patraukęs ir tapybinėmis, ir idėjų inspiracijomis; Kunigundos Dineikaitės „Sapnuose" I, II (2013) – jautriai perteiktas plastinis kontrastas, neleidžiantis pamesti laiko įtampos; subtili ir niuansuota Linos Žvirblytės „Abstrakcija" (2013). Jaunieji sukūrė ir taiklių figūrinės plastikos darbų: asociatyvi Ievos Skauronės „Užtvara" (2014), subtilus Giedros Purlytės „Ugnies raitelis" (2013), autentiškumu ir vaikystės spalvų kalba įtikinamai naudojasi Rasa Jonė Šataitė-Rudėnienė „Vaikystės prisiminimuose" (2014), Tauro Jurkūno „Kompozicija L. S. II" (2014), Gusto Jagmino „Tvanas" (2013). Tapybine objekto raiška įtikinamas Mariaus Strolios darbas „Išvalyta" (2012), deja, pastaruoju metu pateikiamos tos pačios versijos visose paro­dose neatrodė rimtai. Nenudžiugino Linas Gelumbauskas, tiražuojantis jau matytą tapybos raišką, o elegantiška ir minimalistiškai daugiaprasmė Deimos Katinaitės tapybos vertė sumažėjo dėl pretenzingos signatūros.

Inos Budrytės tapybos darbas

Svarbi teminės raiškos priemonė –­ peizažinė tapyba. Universalus ir talpus būdas atskleisti savo viziją, ne visada susijusią su tema. Poetines lyrines nuotaikas, itin artimas nostalgiškam lietuviškam kraštovaizdžiui, inspiruoja Martino Jankaus klampūs ne tik fizine, bet ir dvasine prasme peizažai. Šiaip „gražūs" peizažai ar kompozicijos atrodo tarsi parodos intarpai arba „pauzės" idėjų apsuptyje.

Figūrinės kompozicijos – sudėtingiausias ir ne kiekvienam paklūstantis žanras. Optimizmą itin sustiprino Gintaro Paliamono Janonio kompozicijų „Vieną dieną" ir „Aną vasarą" (abu 2014) sprendimas: skaidriomis spalvomis, lengvu piešiniu autorius „pagavo" poetišką ir kinematografišką „laisvės jausmo" vaizdą, pulsuojantį poetiška nuotaika ir būsena.

Išskirtinis Inos Budrytės tapybos pasaulis ramus ir nepretenzingas, rupus ir tarsi sutvertas perteikti autentiškus, talpius tapybiškumu dvelkiančius svarius istorinius atgarsius („Išlydėjau", 2014, „Už tėvynę", 2012). Čia dera lengvas piešinys ir realybės transformacijos, įtikina būties ir tapybos vienovė.

Metaforiškas ir santūrus vizualumo ir scenografinio mąstymo junginys skleidžiasi Vytauto Žirgulio kūriniuose „Fakyras. Laisvės spalva. Didelių įvykių liudininko vėdinimas" (2014). Darbai patraukia autentika, tapybinės kalbos taupumu. Kontrastingas, bet laiko eklektiškąją dvasią atskleidžiantis Saulės Urbanavičiūtės darbas „Baltijos kelio 25-me­čiui atminti" (2014) –­ tapybos ir tekstilinio kilimo derinys įtikina ir veikia medžiagiškumu, tekstiniais sentimentais –­ aliuzija į bespalvėje sovietinės tikrovės dirvoje gimusias laisvės idėjos spalvas.

Dekoratyviai ir poetiškai laisvės idėja suvokiama Jūratės Mitalienės kūriniuose „Aukštaitijos partizanai", „Pas­kutinis žiedas" ir „Mėnulis –­ mano saulė I" (abu 2014). Autorė jautriai tapybiškai perteikia ne tik asociatyvius istorijos vaizdus, bet ir neabejinga tapybos reikšmėms. Jono Kazlausko „Bundantis Vytis" (2014) monumentali ir intriguojanti kompozicija, tačiau nesutvarkyta tapybiškai,

Parodos tema atsiskleidžia ne tik pakiliai iškilminga, bet ir groteskiškai skeptiška kalba. Bendrame kontekste išsiskyrė Mindaugo Skudučio daugiaprasmė asociatyvi groteskinė kompozicija „Melancholija" (2013).

Atviru groteskišku, plakatišku literatūriškumu pasižymi Gedimino Zokaičio „Šiuolaikinė lietuvaitė" (2009). Vaizduojama tautiniu kostiumu aprengta juodaodė mergaitė groteskiška išore tarsi dar labiau akcentuoja laiko, imi(emi)gracijos padarinių neįprastumą. Kyla klausimas, ar tai tiksliausias meninis sprendimas? Gal tokie plakatiški kūriniai turi labiau edukacinį agitacinį aspektą nei meninį?

Alegoriškas bet drastiškas Vytauto Kauno „Į kovą, į kovą"(1991–2014) balansuoja ties riba, šokiruojančia literatūriškumu ir simbolių sugretinimu. Gal tai šiuolaikinių „šiaudadūšių tėvynės gynėjų" mentalitetą perduodančios idėjos? Ir Saulius Kruopis pateikė plataus užmojo, bet literatūriškai plakatišką kompoziciją „Tu–aš–sąjūdis" (2014).

Laisvės spalvų temai skirtą parodą ketinama eksponuoti ne tik Vilniuje, „Arkos" galerijoje, bet ir kituose Lietuvos meno centruose – VDA galerijoje Telšiuose, Kėdainių daugiakultūriame centre, Zarasų kraš­to muziejuje, Jurbarko krašto muziejuje ir kitur.

Tad kaip skleidžiasi laisvės vizija tapytojų akimis? Ar laisvės ir nepriklausomybės idėja suteikia teisę reikšti absoliutų nenorą pančioti save visuomenei svarbiomis idėjomis, nenorą mąstyti apie šaliai aktualius dalykus. Senokai įsigalėjęs skeptiškas žvilgsnis į galimybes mąstyti svarbiomis visuomeniškomis temomis sugriovė ir bendrų parodų prestižą. Tačiau matome, kad realybė diktuoja ir akivaizdžiai demonstruoja situaciją, kuomet, pasak politikų, „nemaitinant savos kariuomenės, maitinama svetima". Jei mes patys neaktualizuojame savo istorijos, laisvės įvykių ir datų, nesirūpiname meniniu jaunosios kartos švietimu, meilės tėvynei ugdymu ir pozityviais pavyzdžiais, tai padarys svetimų šalių patriotai arba menkaverčio kičo kūrėjai.

Ko trūko šioje parodoje? Nuoširdaus pilietiškumo, apmąstytos pagarbos savo istorijai. Atrodo, kad tapytojai yra lyg vaikai, išėję ieškoti laisvės ir pamiršę, ko išėjo.

Iš esmės laisvės kaina – tai kraujo kaina. Tą įrodė istorija. Ar buvo tokių darbų, už kuriuos būtų trėmę į Sibirą?