Ona Gaidamavičiūtė. Vaizdų ir žodžių nostalgija

Fotomenininkės Viktorijos Rekašiūtės-Staponės-Ragganos fotografijų paroda „Portrait of My Land“ („Mano krašto portretas“) veikė Vilniaus galerijoje „Meno niša“ (beje, per parodos atidarymą pristatytas to paties pavadinimo fotografijų albumas), Kauno galerijoje „Balta“ ir Gargžduose. Sausio 23 d. paroda ir knyga bus pristatyta Londono galerijoje „LACEY Contemporary Gallery“, vėliau – Paryžiuje, Sicilijoje, Maskvoje. Pati fotomenininkė gyvena tarp Klaipėdos ir Trapanio (Italija).

Viktorija Staponė. Iš ciklo „Gylis. Pelkės“

Gamtos įkvėpta vaizduotė

Fotografijų albumo pradžioje autorė rašo: „Aš gimiau žemėje, kurioje noriu tapti žmogumi. Žmogumi, nešančiu taikos idėją tarp buvimo ir baigties. Nuo pat pradžios mūsų egzistencijos pogrindyje tūno du žmogiškiausi reiškiniai – amžina būtis ir neišvengiama pabaiga. Ir kai šviesa ir šiluma apgaubiame tik savo amžinybę, kūne pradedame nešioti didžiulį nerimo luitą. Jis kaip požeminės plokštės skyla ir ima judėti taip, kad galiausiai liekame tik mažais, bejėgiais, nematomais žmonėmis.“ Fotografės kūrybą įkvepia gamtos pasaulis, vaikystės prisiminimai: „Augau vietoje, apsuptoje miškų ir neįžengiamų pievų – keliaudama, stebėdamasi ir stebėdama kiekvieną gamtos pasaulio virptelėjimą. Visa ši aplinka maitino mano laukinę vaizduotę pamatyti daiktus ir reiškinius giliau, negu aprėpia įprasta žmogaus akis. (...) Mano kūryba nėra atspindys, ką aš matau čia ir dabar. Tai kaip akimirksniu pajusta optinė iliuzija.“

Tarp laikinumo ir bandymo sugrąžinti laiką

Fotografijų centre – moters, dažnai nuogos, figūra. Ji tampa daugiaprasmiu simboliu, tačiau kartais pasirodo ir vyro (jaunuolio ar senuko) įvaizdis. Vyrauja statiški vaizdai, atveriantys egzistencines potekstes, bylojantys apie gyvenimo trapumą. Apmąstomi įvairūs žmogaus gyvenimo tarpsniai – nuo gimimo (įsčių) iki senatvės. Veriasi ciklinė laiko samprata – gyvenimo ir mirties darna. Pasak Mirceos Eliade’s, kalbančio apie amžinojo sugrįžimo mitą, mitinės laiko „pradžios“ ir „pabaigos“ vizijos yra homologiškos, nes eschatologija, bent jau kai kuriais savo aspektais, yra susijusi su kosmologija. Taip „laiko ašis“ tarsi virsta „laiko ratu“: mitiniam mąstymui kiekviena pabaiga yra ir nauja pradžia.

Anot Arvydo Šliogerio, amžinojo sugrįžimo mitas paženklintas tam tikro neigimo, dramatizmo: „Amžinoji sangrąža: tai nesugrįžimo grįžtis, sugrįžimas to, kas niekada nesugrįžta, arba to, kas niekas ir niekada nesugrįžta taip, kad taptų turėjimu, disponavimu, supratimu, komunikacija, nuosavybe, kapitalu... (...) Sugrįžimas nuolat atsinaujina, aš kybau sugrįžime, esu nesibaigiančiame sangrąžos šuolyje (...). Kyboti nesugrįžtančiame sugrįžime ir reiškia įsibūti į sangrąžą, kuri, kaip ir saulė, sugrįžta tik tam, kad vėl pasislėptų rudens prieblandoje ar žiemos nakty.“ Visa tai rezonuoja su Staponės fotografijų ar jų cik­lų pavadinimais: „Gylis. Pelkės“, „Prieglobstis“, „Žydėjimo metas“, „Įsčios“, „Skrydžiai ir atodūsiai“.

Iškalbingos ciklo „Prieglobstis“ fotografijos, kuriose vaizduojami jaunas vyras ir senolis su paukščiais. Šiuo atveju paukštis – ir laisvės, ir sielos simbolis. „Įsčiose“ – nuoga moteris embriono poza didelių lapų apsuptyje. Panašiai komponuojamas ir ciklas „Žydėjimo metas“ – tarp didelių pailgų lapų įsipynusi nuogos moters figūra, kai kur kyšo tik jos galva. „Skrydžiuose ir atodūsiuose“ nuoga moteris apglėbusi lapą ilgu it bambagyslė stiebu ar gulinti pievoje, tarsi ištirpusi gamtoje, žolėje. Susidaro įspūdis, kad gamta – nedaloma žmogiškos (moteriškos) egzistencijos dalis. Čia peršasi prancūzų filosofo Gastono Bachelard’o žodžiai: „Vaizdas – tai augalas, kuriame reikia žemės ir dangaus, substancijos ir formos.“

Tik keliose fotografijų kompozicijose pasitelkiama kultūros – bažnyčios – erdvė su jose įkomponuotomis žmonių figūromis.

Nostalgija

Knygoje subtiliai su fotografijomis susipinantys tekstai byloja, autorės žodžiais, „apie sunkiai apčiuopiamą jausmą, gyvenantį mūsų egzistencijos pogrindyje ir kartais lengvai primenantį sustoti, atsigręžti, sparčiau judėti į priekį“. Knyga, kaip ir paroda, persmelkta nostalgijos. Publikuojami 4 laiškai, atspindintys gilų gamtos patyrimą, prabėgusio laiko – illud temporis – (vaikystės, jaunystės) prisiminimus. Svarbu pabrėžti, jog fotografijos nėra laiškų iliustracijos, bet savarankiški, vienas kitą papildantys kūriniai.

Pirmame laiške prisimenama vaikystė tėviškėje, apgaubta motinos meilės: „Praėjus daugiau nei penkiolikai metų išmokau susapnuoti tą ypatingą vietą. Dabar ten regiu auksu pasruvusius saulėlydžius. Regiu ir ją, vis laukiančią.“ Atsiskleidžia moters, kaip nedalomos gamtos dalies, gyvybės davėjos, pajauta, stiprus ryšys su motina.

Antrame laiške aprašomas žmogaus gyvenimo – nuo prasidėjimo iki pabaigos – trapumas: „Aš esu mažas žmogus. Žmogus, kurio stiprybė dar glūdi rūpestingos motinos rankose. Ji įvynioja mane į minkštą patalą, tartum bejėgį kokoną (...). Regiu, kaip motinos akyse kalnai paskutinįkart nulenkia nugaras, o debesys, pritvinkę lietaus, jas nuplauna (...). Virpančiais delnais užmerkiu motinos akis. Lygiagrečiai įkvepiame oro. Aš iškvepiu. Ji virsta mano atminimu.“ Eksponuotoje moters, gulinčios vandenyje tarp lelijų, fotografijoje iš ciklo „Įsčios“ estetizuojamas miegas, mirtis. Anot Bachelard’o, vanduo mus liūliuoja, migdo, grąžina mums motiną. Beje, ši fotografija savotiškai primena Johno Everetto Millais paveikslą „Ofelija“. Anot prancūzų filosofo, „mirtis yra kelionė, o kelionė yra mirtis (...). Mirti – vadinasi, tikrai išvykti, o drąsiai ir tikrai išvykstama tiktai vandens tėk­me, didžiulės upės srautu“.

Trečias laiškas skirtas mirusiai senelei: „Nemaniau, kad sunaikintas sodas vėl gali žydėti. Tačiau atradau kitą pusę: žmonės, palikę mus, tapdavo nemirtingi.“ „Šilko“ cikle Staponė mėgina perteikti senatvės grožį, trapumą – užfiksuotos senyvos moters rankos, laikančios mėlynas gėles. Tiesa, senolės rankų motyvas matytas ir pirmoje itin kontrastingoje ciklo „Prieglobstis“ fotografijoje. Ten raukšlėtos rankos apglėbia jauno žmogaus galvą. Taip tarsi pabrėžiama net tik senatvės ir jaunystės priešprieša, bet ir savotiška kartų tąsa.

Ketvirtame laiške per drugio ir paukščio įvaizdžius rašoma apie trapumą ap­skritai: „Pasistiebiu basomis kojomis iš arčiau apžiūrėti gamtos paveikslų per senus stiklus. Ten, lango plyšy, it šilkas išsidraikę geltonų vienadienių drugių sparnai. Šalia snaudžia mažas paukštis, šilkiniai drugiai jį gaubia nuo artėjančios vakaro žvarbos.“

Staponės pristatomo krašto veidas melancholiškas. Nuogos moters įvaizdis ir jo estetizavimas galbūt kiek primena Rimanto Dichavičiaus fotografijas. Kelios Staponės fotografijos buvo padarytos Nidoje (iš ciklo „Trapumas“), kuriose reflektuojamas žemės stichijos (smėlio) ir žmogaus santykis. Jos artimos Antano Sutkaus fotografijoms, darytoms tame pačiame miestelyje.

Vyrauja nespalvotos fotografijos, akcentuojami šviesos ir tamsos kontrastai, dramatizmas. Autorė prisipažįsta: „Mano fotografija yra tarsi apie sieną, kurioje aš bandau praverti mažą tarpelį ir įleisti truputį šviesos. Bet ta šviesa yra milijonus kartų stipresnė negu įprasta maloni dienos šviesa, ji labiau mus paveikia.“

Staponės fotografijos – išsiskiria techniniu profesionalumu. Vaizdo estetika persilieja su archetipiniais gamtos simboliais, gausiomis asociacijomis.