Įprasta laikyti Antaną Sutkų sovietmečio Lietuvos metraštininku humanistu, peržengusiu oficialiai pripažintus fotografinio atvaizdo šablonus. Pasak parodos KOSMOS, 2018 m. lapkričio 9 d.–2019 m. sausio 20 d. veikusios Nacionalinėje dailės galerijoje, kuratorių Thomo Schirmböcko, Jeano-Marco Lacabe’o ir Gintaro Česonio, A. Sutkaus fotografijos „atspindi žmones, šalį, liūdesį ir džiugesį, dangų ir vandenį, vienatvę, senatvę, džiaugsmą ir žaidimą“. Iš tiesų A. Sutkaus visuomeninis užmojis įspūdingas ir parodoje tai kuo puikiausiai matyti. Vis dėlto tokie platūs apibendrinimai – žmonės ir šalis, dangus ir vanduo – yra tik kvietimas žiūrėti, bet negali atstoti paties žiūrėjimo malonumo.

Mano akį pirmiausia patraukė tai, kas, apžiūrinėjant daug A. Sutkaus fotografijų, nusistovi atmintyje kaip daugiau mažiau stabili atvaizdo darymo praktika. Atvaizdo darymo praktika, kaip ją čia suprantu pagal atvaizdo semiotikos principus (semiotikoje ji dar vadinama tekstine arba sakymo praktika), nėra kokia nors teorijos priešingybė ir / ar atlikimas – tai tiesiog pakartotinis atvaizdų darymas, atvaizdo kūrimo praktikavimas, kuriam būdingi tam tikri bruožai, o pagal tuos bruožus nustatome atvaizdo vietą tarp kitų atvaizdų, galbūt jo žanro ribas. Tačiau tai nėra formalūs bruožai – jie jusliniai ir semantiniai, todėl leidžia interpretuoti atvaizdus.

KOSMOS atveju bent ten, kur vaizduojami pavieniai žmonės (tokių fotografijų dauguma), šios atvaizdo praktikos branduolys – savotiška žmogiško žvilgsnio apologija. Kalbu apie apologiją visų pirma turėdamas omenyje pačią fotografiją, kaip mediją, dėl kurios kito žmogiško žvilgsnio statusas. Tai juolab akivaizdu dabar, kai turime išmaniuosius telefonus ir socialinius tinklus, todėl išties vertingai pamatyti yra tik nufotografuoti ir paskelbti dalykai. Savo ruožtu išbaigtus objektus kuriančioje meninėje fotografijoje žmogaus žvilgsnis tam tikroje situacijoje fiksuojamas kito, medijos įgalinto žvilgsnio, kad taptų pirmiausia matomas iš šalies ir tik tada pats ką nors matantis. Kuriant meninį atvaizdą, kaip savarankišką objektą, tai neišvengiama: norint išgauti prasmės visumą, reikia atsiriboti nuo pradinės kūno, taip pat žvilgsnio situacijos ir perleisti galią teikti reikšmę šviesos įspaudui negatyve, kuris perkeliamas į ribotų matmenų nuotraukos paviršių. Dėl to apžiūrinėjant atvaizdą pirmasis slenkstis parodo, kas „matoma“ medijos, ir tik po to atvaizde aptinkame vidinę žvilgsnių dramaturgiją, kuriai priskiriame gyvumą, intensyvumą, nuoširdumą, paslaptingumą ar kitas vertes. Todėl fotografija dažnai laikoma neutraliu būdu stebėti ir fiksuoti tikrovę.

Maždaug toks galėtų būti atskaitinis stebimo ir fotografuojamo žmogaus žvilgsnio padėties standartas. A. Sutkaus fotografija, regis, subtiliai ir delikačiai, bet primygtinai nepaklūsta šiam standartui. Joje žvilgsnio iniciatyva perleidžiama patiems fotografuojamiesiems, kad per juos atsirastų subjekto pozicija, neprieinama neutraliam stebėtojui: tarsi fotografuojamieji būtų savotiški mitiniai tarpininkai, pasitinkantys mus ant savo pasaulių slenksčių ir pareikalaujantys atsisakyti vien stebėti. Jie tampa neutraliam išoriškumui nepaklūstančiais subjektais visų pirma patys akivaizdžiai žvelgdami kažkur, kur nėra stebėtojo. Dėl to A. Sutkaus darbuose fiksuojamas žvilgsnis gana laisvas, visai nebūtinai frontalus. Pavyzdžiui, fotografijose „Maratonas Universiteto gatvėje“ (1959) ir „Užupio gimnazistai“ (1967) žvilgsniai ap­skritai matomi tik per kūno laikysenas. Bet jų įsitraukimas į aplinkinio pasaulio įvykius akivaizdus. Arba žvilgsnis frontalus, bet ateina iš kažkur, iš terpės, į kurią stebėtojas, atrodo, negalėtų įsiterpti („Pio­nierius“, 1964; „Kaimo panelės. Žemaitija“, 1973). Šis fotografuojamų subjektų įsitraukimas į tiesiogiai neprieinamą terpę svarbus visose pavienių žmonių nuotraukose: nors jie išskiriami iš aplinkos, tai daroma nepašalinant kasdienybės fono, o šį atsisakoma apibendrinti ar stabilizuoti, jis mieliau atiduodamas užpildyti neapibrėžtiems įvykiams.

Tai esminis niuansas, nes fotografuojamųjų kasdienybės fono neutralus stebėtojas niekada negalės pamatyti – iš tiesų ir patys subjektai negali jo matyti. Kasdienybės fonas todėl ir fonas, kad neapžiūrinėjamas kaip priešais esantis, bet apglobia kaip terpė, kurioje subjektas įgyvendina savojo gyvenimo projektus. A. Sutkaus darbai tarsi nesutrikdo tų projektų tolydžios eigos, nesikiša, bet nėra ir neutraliai stebintys. Juose kuriama gretima, palydinčio stebėtojo pozicija – tokio stebėtojo, kuris paveiktas subjektų, fotografuojamų savo gyvenimų tėkmėje.

Ekspozicijos fragmentas. gyčio norvilo nuotrauka

Galbūt šis palydintis stebėtojas paveiktas, nes visi tie projektai pabrėžtinai banalūs, toli nuo bet kokių mėginimų iš esmės pakeisti pasaulį ir šia prasme bend­ražmogiški; bet veikiau jis paveiktas, nes aptinka subjektų žvilgsnius ne abstrakčiai, o apimtus nuotaikos. Kitaip nei foną, nuotaiką A. Sutkus, regis, mėgsta apibendrinti ir stabilizuoti. Tai ne akimirkos emocija, ne tapsmas, bet bendras visą būties laiką iki pat galutinės ribos apgaubiantis „gyvenimo jausmas“. Šiuo požiūriu fotografijų subjektai išties stabilūs, tokie stabilūs, kad dažnai kone tampa personažais ir pastūmėja mus į fikcijos paribius (kad ir nuotraukose „Kaimo gatvė“, 1969; „Pirmieji baikeriai“, 1974).

Subjekto žvilgsnis, išnykstantis nepagaunamame jo paties pasaulio horizonte, bet įžemintas aiškias ribas turinčia nuotaika – tai, mano galva, vienas ryškiųjų A. Sutkaus kūrybos bruožų, kuriuos buvo galima iš naujo atrasti parodoje. Ne gilintis į subjekto vidujybę ar fiksuoti jį patį tai darant, bet aktyviai priimti jo susisaistymą (ir apsilamdymą – tai akivaizdu dažnoje fotografijoje, ypač vaikų ir senų žmonių) su savuoju laiku, jo laidumą savajam pasauliui.

Aišku, šiam pasauliui, „Lietuvos planetai“, labai smarkiai, galbūt iš esmės pasikeitus, jau laikas interpretuoti A. Sutkaus darbus turint omenyje ir hermeneutinį nuotolį.

Nuotraukos iš parodos čia - https://literaturairmenas.lt/mediateka/antano-sutkaus-kosmosas