Niekas nemoko, kaip reikėtų matyti. Atrodo, tai laisvalaikio užsiėmimas, kol į rankas nepaimamas teptukas. Tada ir pasikeičia santykis su šviesa – iš žiūrovo tampama kūrėju, pradedama šviesą apmąstyti iš naujo ir stebėti, o ne priimti kaip duotybę. Atsimenama, kaip atrodė kaimas birželio mėnesį, vakaro rūkuose prie Merkio. Imama gyventi juslėmis, akies refleksijomis, kurios atima beveik visą dėmesį. Pradedami jausti šviesos niuansai.

Skirtingose šviesose mūsų sąmonė skirtingai suvokia pasaulį. Tapyba seniausiai nagrinėja santykį tarp pasyvios ir aktyvios vaizduotės, kurią stimuliuoja skirtinga šviesa. Gamtos šviesa lydi vienus išgyvenimus, lempų – kitus; pasakojant apie potyrius gamtoje, neretai pasitelkiami kultūriniai pavyzdžiai, kuriems sukurti naudojama lempų šviesa. Viena susimaišo su kita ir nusėda atmintyje, nebelieka aiškios ribos. Saulė ir šešėliai nuolat juda kaip pamišę, o žmonės gyvena savyje ir tik retkarčiais nevalingai apsižvalgo, kas vyksta aplink. Kartais tokius išgyvenimus pažymi ypatinga šviesa, kurią nupasakoti be galo sunku. Riba tarp savų minčių ir išorės vaizdų išblunka. Šviesos potyrius paprasčiausia perteikti vizualiai, plokštumoje ar erdvėje.

Dažnai ieškau daiktų, kurie atrodo lyg manęs tęsiniai. Kartais atsitiktinai pavyksta juos rasti kelionėse, kasdienybėje: prie jūros, po tiltu ar garaže. Po tokių paieškų iš gausybės mėginu atsirinkti tiktai tuos, kurie labiausiai susilieja su ranka. Vėliau juos panaudoju ritualui: dengiu dažu, braižau, trinu, nubraukiu, gludinu, priploju. Pirminę paskirtį praradę išmesti daiktai po tokio vyksmo tampa įrankiais, įgauna naują prasmę – lieka įkrauti kūrybos energijos, proceso laiko. Tapau kasdien, imu vieną darbą po kito, kelis iš karto, apauginu juos savo laiku, vartau, paguldau ant žemės, atsiklaupiu virš jų, atremiu į medį, lyginu su aplinka – ar vizualiai ir jausmiškai jie tiek stiprūs, kad galėtų gulėti žolėje, ne tik stovėti ar kabėti baltame kambaryje? O kai jie guli žolėje, kiek darbų kilmės pasakojimų turėčiau atskleisti žiūrovui?

Už mano kūrinių slypi konkrečios istorijos. Pvz., drobę „1983-02-11“ iš pradžių tiesiog intuityviai vėl ir vėl pertapiau – ji tapo vis gruoblėtesnė, stingdanti, kol vieną akimirką virto nepasisekusia. Buvusiame tėvų darbe, ištuštėjusiuose koridoriuose tarp krūvų suverstų nebereikalingų daiktų atsitiktinai radau pasaulio orų žemėlapių krūvą kiekvienai 20-ties metų dienai. Tos sovietinių albumų krūvos atrodė nepraktiškos – juk dabar visi žemėlapiai telpa ekrane, o kartu apgaulingai beribės – anuomet žmonės negalėjo laisvai keliauti, tačiau taip laisvai ir gausiai vaizduojant pasaulį galėjo atrodyti, jog šis – ranka pasiekiamas kaip dabar. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir jis susiejo visa, kas buvo nutolę laikui bėgant: 1983 m. kovo 11 d. orų prognozę, senelio, mamos ir tėčio metus, praleistus dirbant šioje vietoje, mineralais užverstą rūsį, svetimumą ir drauge neapčiuopiamą artumą, sklandantį ore, miriadus neįvardijamų aplinkybių ir daiktų, kurių apsupti užaugo mano artimieji, ir to meto buitinį bei estetinį suvokimą. Žemėlapis įkūnijo tiek praeities tirpsmo, pradėjo atrodyti nepasiteisinęs laike, tačiau įtraukiantis ne tik mane ir mano drobę, bet ir milijardus kitų žmonių. Nusprendžiau panaudoti jo kontekstą įprasmindamas betikslį tapymo procesą, trukusį dvejus metus. Proustas teigia: „Negalima turėti dabarties, bet galima užvaldyti praeitį.“ Žemėlapyje ėmė rodytis dabar pasaulyje tvyranti įtampa.

„Om“ – šventas garsas, hinduizmo, budizmo ir kitų religijų mantra. Šis žodis yra įgavęs ironišką prieskonį – daugybė žmonių, kasdien užsiimdami pagreitintomis meditacijomis, kuriomis bando pabėgti nuo kasdienybės, jį nuprasmina. Telieka tuščias garsas, kuris turėtų simbolizuoti didžias vertybes ir dvasinį palikimą. Tad tapinio „Omm“ istorija paini. Varėnos rajone, netoli Bartelių kaimo, kur leidžiu vasaras, stūkso senos plytinės pastatai. Ant vieno jų stogo yra keturi milžiniški vamzdžiai, nukreipti į dangų. Kartą nuklydau iki jų žiemą – tuščiose angose žiojėjo pilkas šaltas žiemos dangus. Šie mūrai prarado funkciją dar nebaigus jų statyti. Budizmo meistrai viena aukščiausių vertybių laiko gebėjimą vienu mostu nubrėžti tobulą apskritimą. Apskritimą drobėje brėžiau šimtus kartų – jis kreivas ir netikras. Mąsčiau apie vyksmo griuvimą, visa ko pažadą, kuris neišsipildė. Teliko nuojauta, kad čia turėjo būti kažkas didinga, nauja ir neatrasta. Šie klaidžiojimo, ribų ieškojimo, apskritimo vaizdinio, amžinybės ir akimirkos kupini Omaro Chajamo žodžiai perteikia panašią nuojautą kaip ir „Omm“, primena, kaip seniai blaškosi žmogus:

Tu nieko nežinai šioj būtyje, tu – niekas,
Tu vėjo sūkurys dykumoje, tu – niekas.
Tu visas tarp dviejų bedugnių – nebūčių,
Ir kas aplink tave, ir viduje tu – niekas.

Kaip, pasitelkiant laiką, apauginti, o gal išgremžti plokštumas, kad jose susipintų informacijos srautai, archetipiniai motyvai, organiškumas ir erdvė žiūrovui? Kaip perteikti metą, kai ilgai klaidžiojęs sustingstu studijoje, apsuptas praeitimi alsuojančių tapetų ir laikinų kūrinių, kai bandau ir atsiminti, ir matyti dabar?

Mano studijos tapetai, įrankiai, drobės, nuaugusios dažais, – tai objektai, tapę mano atminties talpyklomis. Juose slypi istorijos, kurias galima nujausti. Vis dėlto jas atskleidžiu retai, noriu palikti laisvę matymui ir suvokimui. Kartais išgirstu įspūdingų interpretacijų: žmonės regi perlamutrinį kriauklės vidų, paukščių taką, neregę akį, žvelgiančią į dangų miško plynėje, saulę ir begalę kitų vaizdinių. Tačiau labiau noriu pasakoti apie kūrybos procesą, apie laiką, kai paveikslai augo. Daugiausia švelnumo, abstraktumo ir virsmo šviesa apima rytais iki 11 val. bei vakarais dvi valandas prieš tamsą – tai laikas, kai aš tapau. Stebėdamas šviesą, kuri krenta ant drobės, jungiu dažus. Taip viename kūrinyje susieju garsą, lytėjimą, šviesą ir atsiminimus.