Ievos Gudmonaitės personalinė paroda „Laukai prie Vilnelės", kovo 9–14 d. veikusi VDA galerijoje „Akademija".

Laima Kreivytė yra pasakiusi, kad Ievai Gudmonaitei reikia gero kuratoriaus, nes kitaip galima pamanyti, jog ji tiesiog išprotėjusi. Tačiau iš pirmo žvilgsnio „Akademijos" galerijoje eksponuota personalinė paroda „Laukai prie Vilnelės" neatrodė beprotiška, netgi priešingai – labai tradiciška: baltos sienos, tvarkingai sukabinti paveikslai. Laimei, įtaigi pačios menininkės asmenybė ir gebėjimas įsijausti į žaismingą per kūrinius besiskleidžiantį naratyvą atvėrė naujas parodos skaitymo erdves.

Lyginant su fragmentuotais kūrinių pasirodymais ankstesnėse parodose, šioji buvo tarsi savotiškas mikro pasaulis, organiškai menininkės sąmonėje susikūręs vienetas. Tačiau atidarymo ir paskui vykusios videoperžiūros metu, kai Gudmonaitė pristatė ekspozicijon nepatekusius videodarbus ir performanso dokumentacijas, paaiškėjo, kad posluoksnių yra žymiai daugiau, nei galima įžiūrėti plika akimi. Videodarbo „Pagauta" pabaigoje pagaunama ir į kibirą paleidžiama žuvis atsiskleidžia ne vien kaip alegorija, nurodanti, kad menininkė kurdama jaučiasi kaip žuvis vandenyje, bet ir kaip konkretus veiksmas – paaiškėja, kad Gudmonaitė iš tiesų tą žuvį su visu kibiru parsivežė į Vilnių ir paleido į Vilnelę. Tad motyvai iš Žemaitijos organiškai įsilieja į Vilnelės „laukus". Taip pat ir paveikslas „Dėstytojai susirenka vertinti Monė „Pusryčių ant žolės" atsiskleidžia ne tik kaip VDA link nukreipta institucinė kritika, kai parodos atidarymo metu doc. A. Šaltenis papasakoja apie Gudmonaitės iš tiesų surengtą pikniką ant žolės, kur ji sukvietusi dėstytojus, ir tada kažkuris iš jų leptelėjo, jog už pagalbą ji turėsianti „statyti butelį" arba vaišinti pietumis. Taigi atrodo, kad naratyvas Gudmonaitės kūryboje atsiranda spontaniškai, aktyviai reaguojant į ją supančią aplinką. Tačiau menininkė sugeba ir žavingai sujungti fragmentus į bendrą visumą, kuri tuo pat metu atrodo ir realistiška, ir fantastiška, kur kiekvienas kūrinys turi asmeninę erdvę, tačiau geba atsispindėti kituose parodos kūriniuose ir kartu susijungti į bendrą naratyvą.

Susidaro įspūdis, kad šiai menininkei kūrybos ir gyvenimo atskirtis neegzistuoja. Tapyba ir performansas, video ir poezija puikiai dera, nes Gudmonaitė pati yra ir tapytoja, ir poetė, ir performerė, nuoširdžiai ir iki galo įsijaučianti į kiekvieną prisiskirtą vaidmenį. Tad apsilankęs parodos atidaryme galėjai tikėtis menininkę surengsiant kokį performansą ar poezijos skaitymą. Į šią paro­dą žiūrėdama kaip į mėginimą užbaigti, atsisveikinti su „Laukų prie Vilnelės" tema, išguiti iš savęs rožinę mergaitę, persekiojančią ją jau ne vienerius metus, ji iš tiesų ir jautė poreikį šį ketinimą užtvirtinti. Parodos atidarymui buvo planuota rituališkai sudeginti rožinę striukę –­ neviename paveiksle ir performanso dokumentacijose dominuojantį motyvą. Tačiau striukė dingo ir menininkė sakosi supratusi, kad striukės nebėra, nes nebėra joje ir rožinės mergaitės. O nusprendusi atidarymui neruošti dar vieno performanso, ji gan įtikinamai parodo ketinimą pagaliau šioje istorijoje padėti tašką.

Striukė nesudeginta, o televizoriaus ekrane ja apsirengusi Ieva Gudmonaitė išeina į pasaulį „motyvų ieškot" ir kurti naujų istorijų. Mėlynų? Raudonų?