Ką parašyti apie parodą, kurioje lankantis užgimstančios mintys jau iš karto parodos kuratorių sukritikuotos pačiu parodos egzistavimu? Kai „Meno terminalo“ testas teigia, kad tavo požiūris į meną „gražus“, o parodoje, rodos, sutalpinta VISKAS, ką tik begalima pasakyti apie meną. Pãroda siekiama atskleisti (kad ir fiktyviai, pseudomoksliškai) nepriklausomos Lietuvos meno sandarą, tam sukuriant ir specialią formulę, ir manifestą, kurie dar aplipdyti kaloringais kritikos ir ironijos sluoksniais – išeina neblogas meno tortas!

Šio torto biskvitu tikriausiai reikėtų laikyti mėginimą išskirti 16 menui būdingų stereotipų. Kiekvienam jų atstovauja vis kitas menininkas, kurio kūryboje reiškiasi jam priskirtasis stereotipas. Tačiau ir pats pristatomasis menininkas yra savotiškas Lietuvos menui atstovaujantis simbolis. Vadinasi, tiek pasirinktus stereotipus, tiek juos atspindinčius menininkus turbūt būtų galima pakeisti kitais ir parodos skonis mažai nukentėtų. Pavyzdžiui, embriono stereotipui „Meno terminale“ atstovaujančią Violetą Bubelytę, galima būtų pakeisti toje pat parodoje rūpintojėliui atstovaujančia Egle Rakauskaite. Bet kuratoriai, matyt, yra apgalvoję ir tai. Iš esmės jie apsidraudžia nuo bet kokios kritikos parodos tekste teigdami: „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija.“ Vadinasi, taip, kaip parodą matai, ir yra taip, kaip norima, kad ją matytum. Visa, kas vyksta su tavimi lankantis parodoje, yra ne tavo paties, o kuratorių sukurta.

Tačiau tokius drąsius teiginius saldina ironijos ir kritikos sluoksniai: kritikuojamas ir žiūrovo galimas meno tapatinimas su grožio sąvoka, nekritiškas, formalus meno kūrinių vertinimas, meno suvokimas edukacijos, pramogos prasme ir neoriginalus, populiariomis klišėmis besivadovaujantis, ant savo kūrybos laurų užmiegantis kūrėjas. Bet turbūt storiausias kritikos sluoksnis skirtas kuratoriui/kritikui ir­ jo norui būti reikšmingu, autoritetingu, visažiniu meno lauko dalyviu, kiaurai permatančiu esminius šiuolaikinio meno aspektus, fetišuojančius tiek patį menininką, tiek jo kūrybą „gražiais“, gintarais ir deimantais nubarstytais tekstais.

Nors parodoje ir hiperbolizuojama kuratoriaus profesijos svarba, šaržuojama didaktinė kuravimo funkcija, Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus stebi lankytoją kiekviename žingsnyje ir nuolat skatina jį būti aktyvų. Šis siekis aktyvuoti lankytoją ir tam pasirinktos strategijos – gana retai sutinkami Lietuvoje vykstančiose pa­rodose, o šioje toks siekis, rodos, yra vienas pagrindinių. Atėjusiam į paro­dą lankytojui išsiaiškinus, kokiam meno vartotojo (žiūrėtojo, stebėtojo ar vertintojo) tipui priklauso, tolesnis jo santykis su paroda priklauso nuo vadovavimosi kuratorių sugalvota meno formule ir asmeninėmis intelekto, intuicijos, talento proporcijomis. Tiksliau jam pateikiama instrukcija, receptas su galimybe prisitaikyti jį sau. Taigi lankytojas gali pa­rodą vertinti skirtingai: tiesiog grožėtis gintaru dekoruotomis kūrinių reprodukcijomis, spręsti autorystės rebusą mėgindamas atsekti ją pagal „fetišus“ ir juos „paaiškinančius“ aprašus (mat prie reprodukcijų nėra jokių etikečių), o galiausiai tolimiausiame paro­dos kampe esančiame kompiuteriniame terminale atlikdamas testą, kuris turėtų atskleisti, koks vis dėlto „iš tikrųjų“ yra lankytojo požiūris į meną. Ir kiekvieno parodoje apsilankiusiojo patirtis bus skirtinga, priklausomai nuo to, kaip rimtai jis traktuos šmaikščius kuratorių tekstus ir ar išvis pasivargins juos skaityti, su kokiomis žiniomis apie pristatomus menininkus ir jų kūrybą lankytojas jau atkeliaus į parodą.

Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Gal negalima ginčytis ir dėl meno. Pasirinkti puikūs menininkai, žaisminga ir lankytojų aktyvumą skatinanti parodos forma, netgi sąmoningas kičas susivalgo kaip neblogai iškeptas tortas.

„Gintarinė konversija“ – čia