Rita Mikučionytė. Sava erdvė prieš svetimą

Dvi praėjusią savaitę pamatytos parodos viešose, tačiau ne tokiose dailei įprastose erdvėse dar kartą parodė, kad net sienos kartais padeda, o kitąsyk trukdo skleistis kūrinių savasčiai. Aplankytų ekspozicijų „kaltininkė" tapytoja Rasa Noreikaitė-Mi­liūnienė nuoširdžiai vedžiojo mane po Lietuvos geležinkelių muziejų bei galeriją „JuozasArt". Ėjau ne tik dėl draugystės, bet ir smalsumo vedama –­ buvo įdomu pažiūrėti, kaip šiandien atrodo naujai įrengtas žinybinis muziejus Vilniaus geležinkelio stotyje ir kadaise klestėjęs Muzikinis angaras.

Dailė ir geležinkeliai

Vis dėlto įsitikinau, kad nuo menų toliau esančios institucijos primeta savąsias taisykles, kurias prieš lįsdamas su savo dailės „produktais" turi labai atidžiai perprasti. Stalinistinės epochos stoties interjeras atgaivino daugybę praeities akimirkų, tad didžiulis šoninių laiptų maršas ir kopimas į antrojo aukšto sales pasirodė lyg lengvas šuolis kažkur į tolimą atsiminimų prarają. Taip sentimentaliai nusiteikusi įžengiau į naujai įrengtą Geležinkelių muziejų. Be abejo, daugiausia laiko praleidau edukacinių renginių ir keičiamų parodų salėje.
Pirmiausia prisiminiau dar senosiose muziejaus patalpose Mindaugo gatvėje rengtas parodas. Būtent ten pirmą kartą sužinojau apie ilgalaikį meno projektą, skirtą „Sankt Peterburgo–Varšuvos" geležinkeliui. Tai pasirodė perspektyvi iniciatyva, kurią iki šiol aktyviai puoselėja Rasa Noreikaitė-Miliūnienė ir muziejaus direktorė istorikė Vitalija Lapėnienė. Manau, daugelį projekto dalyvių ir žiūrovų turėjo sudominti tokia neįprasta „meninės kraštotyros" veikla, kai menininkas tyrinėja tam tikrą geležinkelio atkarpos aplinką važiuodamas traukiniu ir išlipdamas konkrečiose stotelėse. Aišku, galimas ir kitas požiūris – niekur nesivėžinti, o paprasčiausiai interpretuoti kelionės temą.
Projekto istorija gana iškalbinga. 2004 m. kartu su menininke Marta Vosyliūte surengta pirmoji paroda „Pavilnys istorijoje ir drobėse" atkreipė dėmesį į Vilniaus geležinkeliečių kolonijos, egzistavusios XX a. I pusėje Pavilnyje, aplinką. Po poros metų organizuotoje antrojoje parodoje „Naujoji Vilnia pro traukinio langą" dominavo nostalgiška praeities ir dabarties vaizdų dvasia, nestokojanti socialinių natūros intarpų. Dar po metų surengta trečioji paroda „Pabradė–Švenčionėliai. Kelionės traukiniu akimirkos" išsiskyrė daugiaplane skirtingų meno sričių atstovų kūryba. 2009 m. sudarytoje ketvirtojoje ekspozicijoje „Ignalina–Dūkštas–Turmantas. Miestelių istorijos" akcentuoti seniausio Lietuvos teritorijoje geležinkelio techniniai-civilizaciniai paminklai su greta jų susiformavusiomis pasienio gyvenvietėmis. Šįmet surengtoje penktojoje parodoje „Visaginas–Turmantas–Kurcumas–Daugpilis. Paribiai" daugiausia dėmesio skiriama kritiniams visuomeninių ir kultūrinių ribų apmąstymams.
Projekto „Sankt Peterburgas–Varšuva" menininkų branduolį sudaro trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių VDA absolventų dauguma. Kaskart tapytojų, keramikų, architektų, dizainerių „komanda", kurią sutelkia Rasa, šiek tiek kinta – vienus autorius keičia kiti. Šiose parodose yra dalyvavę ir daugeliui mūsų pažįstami kūrėjai – Marta Vosyliūtė, Eglė Vertelkaitė ir dr. Vidas Poškus. Beje, 2005 m. nuolatiniai projekto dalyviai įkūrė menininkų grupę „Iš reikalo", kuri pasižymėjo socialiai angažuotomis akcijomis ir instaliacijomis, sukurtomis Vilniaus geležinkelio stotyje.
Šiais metais naujajame Lietuvos geležinkelių muziejuje surengtoje parodoje „Visaginas–Turmantas–Kurcumas–Daugpilis. Paribiai" pristatoma vienuolikos menininkų kūryba. Ji gana dėsninga praėjusių parodų atžvilgiu: stilistiškai pati marga, o ekspozicija orientuota į tapybos, keramikos bei objektų prasmines dermes. Beje, parodoms ir edukaciniams renginiams (tai rodo patalpos centre sustatytos kėdės ir veikiantis projektorius) skirta salė yra nestandartinė. Turiu galvoje pilkus profiliuotus stendus, kurie kai kur sudaro papildomas nišas, primenančias altorius. Nežiūrint to, kad čia kabantys paveikslai yra puikiai apšviesti, jie aktyvios erdvės požiūriu yra pernelyg akcentuojami. Mano manymu, taip sukuriama papildoma emocinė įtampa –­ sienų konfigūracijos tarsi nori atsikratyti joms primestų svetimkūnių, tad paveikslai (kaip ir bet kas kita, kabinama ant stendų) atrodo ten visiškai nereikalingi. Be abejo, ryškiaspalvėms kontrastingų derinių Noreikaitės-Miliūnienės kompozicijoms ši pastaba galioja tik iš dalies – jos kūriniai „perrėkia" visus pašalinius trikdžius. Jautresnės niuansuotos tapybos darbams jau sunkiau atlaikyti tokį aplinkos spaudimą. Koncentruota šviesa ir stendų grubumas niveliuoja Simonos Merijauskaitės ir Monikos Maziliauskienės paveikslų subtilumus, todėl pradedame matyti tai, ko neturėtume –­ tam tikrą neišbaigtumą, kuris menkina darbų emocinį krūvį. Aišku, galėčiau tik pasidžiaugti dėl mūsų „dirvožemio" tapybos apraiškų. Kristinos Mažeikaitės pilkšvų tonų paveikslas tylomis, bet užtikrintai „perspjauna" komplikuotą erdvę, kaip ir Rasos Brazauskaitės piešiniai, kurie, net pritvirtinti prie stumdomų durų, atrodo išties įspūdingai – persmelkti drąsaus vidinio užtaiso ir įtaigios, linijų „ant smūgio" ekspresijos.
Dideli muziejaus interjero langai, išeinantys į centrinę stoties salę, tiesiog magina žiūrėti, ką veikia traukinių ir artimųjų belaukiantys žmonės... Tad skaitmeninėje reprodukcijoje matyta labai patraukli Ievos Paltanavičiūtės stiklo kompozicija lieka lyg ir už parodos visumos suvokimo ribų. Neatsitiktinai minėtus ekspozicinės erdvės niuansus puikiai perpratęs tapytojas ir architektas Mantas Maziliauskas savo tris kūrinius bandė vientisai instaliuoti, duotybėje kurdamas naujos vietos esatį.
Manau, daugiausia ekspozicijos požiūriu išlošė erdvinių menų kūrėjai. Daiktiniai objektai – Dovydo Čiuplio atvertas kelioninis lagaminas bei ryšulys ir „liaudies" užrašais išmargintas Roberto Gritėno suolas iš pabėgių – šioje aplinkoje atrodė labai natūraliai ir mano mintyse net kūrė dabarties dialogus su kitoje salėje eksponuojama istorine geležinkelininko kepure... Jurgitos Jasinskaitės ir parodos viešnios iš Daugpilio Nellijos Dzalbos keramikos darbai taip pat savotiškai „išlošė", suradus jiems unikalius postamentus iš medinių dėžių.
Galvodama apie būsimas projekto pa­rodas, įsivaizduočiau kitokį ekspozicinį meno ir specifinės erdvės santykį. Manyčiau, galima būtų pabandyti sukurti vientisą instaliaciją muziejuje arba, priešingai, visiškai sulieti kūrinius su esančia aplinka, kai dabartis tampa istorija ir atvirkščiai. Kitaip vėl kartosime tą pačią patirtį, kai nusistovėjusios vienos ar kitos žinybos taisyklės sunkiai įsileis meno kūrinius ar visokeriopai sieks jų nusipurtyti.

Tapyba moderniame klube

Visiškai kitas pojūtis užvaldė įžengus į galeriją „JuozasArt", kur veikė asmeninė Noreikaitės-Miliūnienės kūrybos paroda. Visų pirma maloniai nustebino glaudi šaltos pramoninės patalpos ir jausmingos spalvingosios tapybos dermė. Atskiri Rasos darbai dėl koncentruotos dirbtinės šviesos švytėjo tarsi brangakmeniai. (Darau prielaidą, kad šis abipusis patalpos ir kūrinių ryšys radosi dar ir dėl to, kad menininkė tapo gamybiniame rūsyje išsinuomotoje dirbtuvėje.) Seniai nebuvau mačiusi tokio pritrenkiamo vaizdo –­ dviejų aukštų patalpos su vamzdynais palubėje puikiai tiko Noreikaitės-Miliūnienės kūriniams atsiskleisti. Tam nesutrukdė nei renginiams skirtos kėdės salės viduryje, nei kampe sustumtos pertvaros, nei ažūrinės antrojo aukšto atramos ir siau­ras apėjimas, trukdantis iš toliau apžiūrėti pavienį paveikslą...
Priešingai, ekspozicijos visuma skleidėsi kaip vientisas vienas kitą papildančių spalvų ir formų ansamblis. Kita vertus, buvau sužavėta tokios gausios retrospektyvos, kurioje dominavo Rasos paskutinių kelerių metų kūriniai, tęsiantys „Geležinkelių", „Nusivylusių namų šeimininkių", „Kelionių" ir „Karo Irake" ciklus. Kitose parodose matyti Rasos darbai nė iš tolo neprilygsta šiai Muzikos ir meno klube „JuozasArt" rodytai kūrybos pilnatvei. Čia iš naujo atradau tapytojos piešinius su užrašais, įprasminusiais jos išvykas į Bulgariją ir Serbiją. Greta pastoziškai nutapytų paukščių, geometrinių figūrų, moterų, gamtos motyvų ir miesto vaizdų jie išsiskyrė itin laisva eskizine maniera.
Man bevaikštinėjant po angarą į paro­dą kartu su mokytoja užsuko mokiniai iš netoliese esančios privačios „Šaltinėlio" mokyklos. Pasak „JuozasArt" direktorės Aušros Petroškienės, vienas iš šio kultūros centro tikslų – tapti „gyva" dailės galerija, kurioje būtų rengiamos ne tik parodos, bet ir paskaitos, kūrybinės dirbtuvės skirtingo amžiaus moksleiviams.
Ši mokinių ekskursija ir jų džiugus pokalbis su parodos autore man pasirodė labai simboliškas. Juk Rasa yra ne tik „kelpšynės" ir „vienožinskynės" jaunuolių mėgstama dailės mokytoja, bet ir intensyviai kurianti tapytoja, gal dar mūsų kaip reikiant ir neįvertinta...

Parodos „Visaginas–Turmantas–Kurcumas–Daugpilis. Paribiai“ ekspozicija Lietuvos geležinkelių muziejuje. Rasos Noreikaitės-Miliūnienės nuotrauka