Rūtos Songailaitės išmonė

EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ

Pušynas. Šlama aukšta žolė. Lengvai linguoja ir pušys. Tolumoje, iš dešinio „užkadrio“, pasirodo figūra, dėvinti kažką oranžinio. Figūra prieina prie šiek tiek dešiniau nuo kadro centro esančios pušies ir pradeda į ją lipti. Lipa pamažu, gana ilgai, juk vis dėlto pušis, ne obelis. Užlipusi į kiek daugiau nei trečdalį pušies, sustoja. Pušys ima linguoti stipriau. Figūra kurį laiką tupi pušyje, paskui pradeda joje judėti, lyg mankštintų galūnes. Po truputį ima lipti žemyn. Nulipusi pusę to, ką buvo užlipusi, figūra su šakų traškesiais nukrenta ant žemės, pranyksta žolėje, atsistoja, apsivalo drabužius ir nueina gilyn į mišką.

„I Lost My Memory the Day I Was Born“ („Praradau savo atmintį tą dieną, kai gimiau“, 5:58, 2011) – taip vadinasi Rūtos Songailaitės (g. 1989) aukščiau nupasakotas videofilmas. Su draugu išėjus iš tamsios patalpos, kurioje žiūrėtas „I Lost...“, vaizdo/potyrio struktūrinė analizė vis neužsimezga. Neužsimezga tikriausiai dėl to, kad nesinori, – kad ir ką bepasakytum, žodis bus bent triskart banalesnis nei vaizdas. Vis dėlto galima pradėti taip: tai posakio „kaip iš medžio iškritęs“ iliustracija. Tačiau: ko į pušį išvis lipta? Ar tik ne tam, kad būtų galima iškristi? Iš kur ateita ir kur nueita? Nueita taip, lyg būtų žinoma, kur einama. Ar bandyta išprovokuoti užmiršimą? Ar bandyta gimti iš naujo naujai pradžiai? Še tau ir banalybė. Vis dėlto akivaizdu, kad tai ne iliustracija, o interpretacija iškritusių iš medžio tema.

Galvoje pabandau sujungti Rūtos meninio mąstymo būdą ir iš medžio iškritusiojo įvaizdį. Jei tik įmanoma vartoti pastarąjį terminą itin teigiama prasme, jį galima pritaikyti Rūtai. Jaučiu artėjant dar vieną banalybę, bet vis dėlto: menininkas ir turi būti iškritęs iš medžio. Vertinant pagal šios lietuvių liaudies patarlės vartojimo kontekstą, iškritimas iš medžio (kuris, matyt, reiškia galvos susitrenkimą) garantuoja, kad užmirši dalį savo ligtolinio žinojimo. Buitinė situacija tau gali atrodyti netikėta, visuotinai priimti posakiai lyg ir negirdėti, todėl kreipi dėmesį ne į perkeltines, o į tiesiogines jų prasmes, be to, tavo elgesio neberiboja inercija ir kanonai.

Menininkai itin retai būna iš tiesų kritę iš medžio, dažniausiai meninio nušvitimo akimirkos, kai aiškiai pamatai kažką paradoksalaus ten, kur visi mato „tiesiog elgesį“ ar „tiesiog žodį“, yra ilgus metus puoselėto nesunormalėjimo pasekmė. Laukiant šio nušvitimo, svarbiausia yra klausytis intuicijos. Turiu omenyje tokią intuiciją, kuri lavėja mums įgaunant žinių ir kuri natūraliai sulieja mūsų žinias bei pojūčius į išmonę. Dirbtinio, pritempto intuicijos ir žinių suliejimo galima rasti labai daug, tačiau natūralios, tikros išmonės – tik retkarčiais. Jai pasiekti yra reikalinga tavo paties minčių, reikšmių ir veiksmų ekologija, aiškinantis, kodėl tai, ką darai, yra prasminga. Šį procesą galima palyginti su tuo, kaip aktoriai ir, tikriausiai, oratoriai mokomi, kad kalbant prieš auditoriją reikia aiškiai įsivaizduoti tai, apie ką kalbi. Tas įsivaizdavimas persiduoda klausytojui, ir jis gali sekti bei suprasti tavo mintį. Mene nebūtina sugebėti paaiškinti žodžiais, kodėl tavo kūrinys yra prasmingas, tačiau, mano galva, būtina tai pačiam jausti ir suprasti, tada šis supratimas persiduos ir žiūrovui.

Tik šiemet baigusi VDA Fotografijos ir medijų katedros bakalauro studijas Rūta jau nuo 2010-ųjų yra pastebima Lietuvos meninio gyvenimo lauke – parodose, festivaliuose ir meniniuose įvykiuose. Sklando gandas, kad ji – kaip reta savarankiška mąstytoja. Pati ką tik sukūrusi dvi kategorijas, Rūtą priskirčiau natūralią išmonę išlavinusiųjų grupei. Jos kūrybą* iš esmės galima suskirstyti į kelias grupes. Tai performansai-videofilmai, kuriuose ji pati kažką įtemptai veikia didelėje ir jai abejingoje gamtoje, pvz.: „I Lost...“ ir „Sea Here“ („Jūra čia“, skamba kaip „Matyk girdėk“, 2010) pajūryje kasa duobes (kiekvienoje duobėje ji prisikasa iki jūros vandens). Kita grupė – tai instaliacijos: „Apskritai“ (2011), kur ant vienos iš akademijos auditorijų sienų ji priklijavo ženklus, į kuriuos žiūrint periferiniu regėjimu, galima lavinti savo auros matymo sugebėjimus, ir Rūtos diplominis darbas „Įžanga/Intro“ (2012) – tamsioje patalpoje kabanti deimanto formos stiklo plokštė, kurios smaigalyje pritvirtintas šviesos diodas „deimantiškai“ baltai nušviečiantis stiklo plokštę ir visą patalpą. Tai švaros, tylos ir pradžios ženklas pačiai Rūtai, išeinančiai iš akademijos.

Trečia grupė, kuria įvardyčiau kaip sieninius įrėmintus objektus, yra fotografijų ciklas „Be pavadinimo“ (2010) bei šviežiai baigtas objektas „Medis“ (2012), kurie bus pristatyti „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje. „Be pavadinimo“ Rūta perfotografavo ir ant močiutės rūsyje rasto fotopopieriaus atspausdino savo pačios paišytus akademinius piešinius, kuriuose matome gipsinę liūto galvos reljefo atlieją, triušio ir varno iškamšas bei gipsinį berniuko biustą. Rūtai svarbu tai, kaip piešdami daiktus, kurie vaizduoja gyvas būtybes, mes jiems vėl suteikiame gyvybės, nes ilgai užtrunkančiame akademinio piešimo procese susigyvename su kiekvienu jų linkiu, o pabaigoje išpiešiame akis ir jie pradeda žiūrėti į mus. Fotografuodama piešinius, ji tarsi portretavo tuos gyvus personažus. O spausdindama juos ant seno, ilgą ir turiningą kelią nuėjusio fotopopieriaus, įnoringai dėl cheminių pokyčių koreguojančio atspaudus, Rūta sukūrė fotografinius personažus. „Medis“ – tai daugumoje pasaulio kultūrų randamais archetipiniais geometriniais simboliais paremta struktūra, susidedanti iš apvalaus „gyvenimo medžio“ siuvinio, jo kvadratinio rėmo ir trikampės dažų dėmės ant sienos. Panašiai kaip „Įžangoje“, „Medyje“ Rūta taip pat ieško giluminės ir pradinės formos, tik šįkart jį skirta ne pradžiai, bet struktūrinei gyvenimo tvarkai pažymėti.

Rūtos Songailaitės darbus „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti liepos 26–31 dienomis.


____________________________________
* Rūtos Songailaitės internetinis puslapis – www.cargocollective.com/rutasongailaite

 

Rūtos Songailaitės darbas „Be pavadinimo“ –­ 4 viršelyje.