2015 m. Londono „Frieze“ meno mugės apžvalgą pradėjau nuo vieno iš projektų aprašymo. Projektas buvo skirtas senovės graikų miško dievui Panui ir jo vėlesnei transformacijai į Šėtoną. Todėl 2017 m. pamatęs vieną iš mugės skulptūrų Regento parko pievelėje, iškart panorau ją priskirti tam pačiam menininkui Asadui Razai iš JAV. Tačiau šios skulptūros autorius buvo kitas iraniečių kilmės menininkas Reza Arameshas iš Didžiosios Britanijos. Jo skulptūra „Metamorfozė – išsilaisvinimo studija“ –­ tai natūralaus dydžio ir anatomiškai tikslus į priekį palinkęs žmogaus kūnas ožio galva ir už nugaros virve surištomis rankomis iš juodai patinuotos bronzos. „Frieze“ kiekvienais metais daug dėmesio skiria skulptūrų ekspozicijai, Regento parke atsirandančiai gerokai prieš mugės atidarymą. Šiemet skulptūros buvo parinktos ypač skoningai ir parko erdvėse sustatytos dar liepos pradžioje. Skulptūrinę „Frieze“ dalį kuravo Jorkšyro skulptūrų parko direktorė Clare Lilley. Ji džiaugėsi galimybe išplėsti ir prailginti ekspoziciją, kuria londoniečiai bei miesto svečiai galėjo grožėtis tris mėnesius, ir neapsiriboti mažesniais kūriniais. Skulptūrų išdėstymas užtruko šešias dienas, tam reikėjo iškasti 90 tonų dirvožemio ir supilti 50 tonų betono. Nenuostabu, nes kai kurios jų buvo įspūdingo dydžio ir formų, pavyzdžiui, ant straublio stovintis dramblys „Gran Elefandret“ („Didžiulis dramblys“, 2008, skulptorius Miquelis Barceló) ar baltas baobabas „Summer Moon“ („Vasaros mėnulis“, 2011, skulptorius Ugo Rondinone). Žiūrovams pasiūlyti ir skulptūros autoritetų Anthony’o Caro, Tony’o Craggo, Urso Fi­scherio darbai. Seni parko fontanai taip pat užsikrėtė šiuolaikiniu menu – mugės proga jų vanduo nusidažė ryškiai žalia spalva.

Šių metų „Frieze“ meno mugė, jau penkiolikta, buvo unikali keletu atžvilgių. Tai pirmoji „Frieze“ mugė prasidėjus Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos procedūrai. Šis kafkiškas procesas jau nusmukdė svarą iki dešimtmečio žemumų – 14 % nuo praėjusių metų pradžios. Be to, 2017 m. beveik po 10 metų nekilnojamojo turto kainos Londone pagaliau nustojo kilti, o kai kuriais duomenimis jau pradėjo kristi. Tokie veiksniai paprastai teigiamai paveikia meno kūrinių pardavimus, ypač brangesnių. Nors mano kalbintos galerijos šiųmete muge džiaugėsi, publikuojant šį straipsnį tikslesnių skaičių dar nebuvo.

Kaip jau tapo įprasta, mugės dalyviai išsidėstė dviejose didžiuliuose šiam tikslui kasmet pastatomuose paviljonuose Regento parke. „Frieze“ meno mugė („Frieze Art Fair“) vyko pietinėje parko dalyje, o „Frieze“ meistrų mugė („Frieze Masters“) – šiaurinėje. Iš viso mugėje dalyvavo daugiau nei 160 galerijų iš 31 šalies. Kaip jau įprasta, didžiausios pasaulio galerijos: „Gagosian“, „David Zwirner“, „Pace“, „Hauser&Wirth“ turėjo stendus abiejuose mugės paviljonuose. Kaip ir kitose didelėse meno mugėse, buvo malonu pasižvalgyti po novatoriškų galerijų, pvz., „Clearing“ (Niujorkas), „Lehmann Maupin“ (Niujorkas), „Egen+Art“ (Berlynas), „Buch­holz“ (Berlynas, Kelnas, Niujorkas), „Michael Werner“ (Londonas, Niujorkas), „Carl Friedman“ (Londonas), „Annely Juda“ (Londonas), stendus.

Abiejuose paviljonuose buvo nemažai teminių stendų. 21 „Spotlight“ skyriaus stendas skirtas pristatyti netradiciniams ir todėl nelabai žinomiems menininkams iš Europos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Azijos šalių. „Collections“ skyriuje pristatyti nebūtinai vaizduojamojo meno kolekciniai objektai, tokie kaip japonų grafika, retos knygos, primityvus Afrikos ir Okeanijos menas, seni žemėlapiai. Mugei kasmet svarbus yra „Focus“ skyrius, kuriame pristatomos jaunesnės nei 12 metų galerijos. Šiemet jame stendus turėjo 34 galerijos iš viso pasaulio, „nuo Kairo iki Berlyno“, kaip rašė organizatoriai. Kitos tradicinės Londono „Frieze“ temos – projektai, filmai, pokalbiai. Vienas iš projektų skirtas Antarktidos apsaugai ir visuotinio atšilimo keliamam pavojui. Jo metu dalyti „Antarktidos pasai“ ir naujieji „piliečiai“ įsipareigojo kiek galėdami saugoti Žemę.

2017 m. naujiena tapo skyrius „Sex Works“. 13-oje stendų eksponuoti menininkių feminisčių kūriniai sekso tema, daugiausia iš 8–9 dešimtmečių. Ypač smagiai atrodė instaliacija, kurioje šešios dvigubos rausvos dirbtinės varpos buvo sukaišiotos į šešis tikrus apvalius kaktusus. Šalia jų po stiklu sukosi rausva suknute aprengtas ir rausvais karoliukais papuoštas stovintis penis. Nenuostabu, kad ši mugės dalis daugiausia dėmesio sulaukė iš moteriškosios ir homoseksualiosios (kuri išsiskyrė ekstravagantiškiausiais apdarais) auditorijos. Vienas gėjus net krykštavo iš džiaugsmo, matydamas taip laisvai eksponuojamas visas šias grožybes. O štai stenduose dirbę galerininkai nebuvo taip entuziastingai nusiteikę. Sprendžiant iš liūdnokų jų veidų, egzotika čia kvepėjo smarkiau nei pardavimais.

„Frieze“ meno mugė neapsiėjo be tradicinių prizų už geriausius stendus. Juos gauna keletas galerijų. Šiemet bene įdomiausiai iš jų atrodė „Marian Goodman“ (Niujorkas, Paryžius, Londonas) stendas su tekančiu vandeniu marmurinėse grindyse ir auksinėm girliandom ant sienos. Nors, sakyčiau, viena galerija šiuo atžvilgiu liko neįvertinta. Tai „Hunt Kastner“ iš Prahos ir jos stendas su baltom skulptūrom, natūraliom putom, keraminiais paveikslais ir vabzdžiu maldininku, deja, dirbtiniu. Visa tai buvo vienos čekų menininkės projektas. Anna Hulačová (g. 1984) derina tradicinę tapybinę-skulptūrinę techniką ir 3D spausdinimą, o kūrybinių idėjų jai netrūksta. Kitas, vertas dėmesio, bet neįvertintas stendas priklausė „Blain Southern“ galerijai (Londonas), kuri eksponavo vien spalvingas ir neįprastas prancūzų menininko Bernaro Venet (g. 1941) skulptūras. Viena jų – krūva akmens anglių.

Įprasto didžiosioms mugėms dėmesio sulaukė žinomi Pietų Korėjos ir Japonijos menininkai: Lee Ufanas, Yunas Hyongas-Keunas, Parkas Seo-bo, Chungas Sangas-Hwa, Do Ho Suhas, Kazuo Shiraga. Daugiau jų darbų eksponuota Vakarų pasaulio galerijose, pavyzdžiui „Lévy Gorvy“ iš Niujorko ar „Axel Vervoordt“ iš Vijnegemo Belgijoje. Pastarosios galerijos specializacija – japonų ir korėjiečių menas. Buvo malonu aptikti dar nežinomų menininkų iš Tolimųjų Rytų, tarp kurių – korėjietis Seungas-Taekas Lee (g. 1932) ir jo „virviniai“ paveikslai bei japonas Masatoshi Masanobu (1911–1995), kūręs spalvotas minimalistines drobes. Galerijų iš Pietų Korėjos ir Japonijos nebuvo daug, bet jų stendai verti dėmesio. „Hyundai“ galerija (Seulas) pristatė Ducko-Juno Kwako (g. 1937) kūrinius iš akmenų ir svarstyklių, kurie ypač įdomiai atrodė pakabinti ant sienos. „Taro Nasu“ galerijos (Tokijas) stende eksponuotas vienas originaliausių mugėje matytų kūrinių – Ryano Ganderio „I’m never coming back to Osaka again“ („Aš niekada nebegrįšiu į Osaką“, 2017). Šalia jo pateiktas toks aprašymas: „Vamzdelio pločio skylė galerijos sienoje, į kurią sukišti jenų bank­notai, šiugždantys nuo galbūt skylėje esančios pelės judėjimo.“

Meno kūrinių originalumu ir šviežumu šįmet išsiskyrė mažesnės amerikiečių galerijos. Beveik kiekvienos jų stende eksponuota vertų dėmesio kūrinių. „Kayne Griffin Corcoran“ galerija (Los Andželas) buvo įdomi tuo, kad pristatė tik vieną skulptorių, tiksliau, skulptorę, amerikietę Beverly Pepper (g. 1922). Ji gyvena ir vis dar (!) dirba Italijoje, Umbrijos regione. Galerijos stende buvo išdėstytos tiek senesnės (1970–1980), tiek naujausios (2016) skulptūros iš poliruoto plieno. Nors B. Pepper yra pasaulinio lygio menininkė, kurios darbų turi Metropoliteno muziejus Niujorke, Hirschorno muziejus Vašingtone ar Ontarijo meno galerija Toronte, o jos skulptūros ne kartą stovėjo Niujorko, Vašingtono viešosiose erdvėse, ji nėra tiek išpopuliarinta, kiek jos pasekėjai, pvz., Richardas Serra. Nors pamačius senesnius ir didesnius geležinius B. Pepper darbus nuotraukose, juos lengvai būtų galima priskirti R. Serrai. Iš abstrakčių darbų išskirčiau amerikiečio Angelo Otero (g. 1981) paveikslą „Rum Diaries“ („Romo dienoraščai“, 2017), eksponuotą „Lehmann Maupin“ galerijos stende. Iš šiuolaikinės europiečių tapybos įsiminė „Eigen+Art“ atstovaujamo vokiečių menininko Timo Eitelio (g. 1971) drobė „Tiles“ („Plytelės“, 2017), atmosfera ir švarumu primenanti metafizinės tapybos meistrą Giorgio de Chirico.

Skulptūros mėgėjams šioje „Frieze“ mugėje buvo į ką pažiūrėti ne tik Regento parke. Paviljonuose bene didžiausia skulptūra – galerijos „Buchholz“ eksponuotas vokiečių skulptoriaus Wolfgango Stillerio (g. 1961) milžiniškas nudegęs medinis degtukas, vos tilpęs gana dideliame stende. Annely Juda galerija visą stendą taip pat skyrė vienam skulptoriui, anglui A. Caro. Greta spalvotų plieninių konstrukcijų buvo iškabinti A. Caro skulptūrų eskizai. „Michael Werner“ galerija pristatė vieno įdomiausių šiuolaikinių skulptorių Enrico Davido (g. 1966) naujausius darbus. OMR galerija (Meksikas) eksponavo Europos publikai mažai žinomus meksikiečių skulptorių Jose Dávilos (g. 1974) ir Jorge’s Méndezo Blake’o (g. 1974) darbus iš akmens. Tradicinės britų skulptūros mėgėjai galėjo mėgautis puikiais anglų Barbaros Hepworth ir Henry Moore’o kūriniais, kurių netrūko „Frieze“ meistrų paviljone.

Iš tapybos meistrų paviljone man labiausia įsiminė Edvardo Muncho „Blond og mørk aktmodell“ („Aktas su blondine ir juodaplauke“, 1902–1903, 2 mln. eurų). Šiame muziejinės kokybės paveiksle E. Munchas ganėtinai jam nebūdingu švaresniu stiliumi nutapė dvi nuogas gražuoles, vieną tamsiaplaukę, kitą šviesiaplaukę. Dar iš šedev­rų išsiskyrė Egono Schiele’s piešiniai (šimtai tūkstančių eurų), De Chirico „Mobili nella valle“ („Baldai slėnyje“, 1929–1930, 3,5 mln. eurų) ir André Laksoy’aus „Le Jour de l’An“ („Naujųjų metų diena“, 1948, 180 000 eurų). Taip pat buvo netikėta pamatyti gana neįprastą Jeano-Michelio Basquiat paveikslą „Untitled“ („Be pavadinimo“, 1986). Jame pavaizduota ekspresyviai nutapyta raudona kaukė baltame fone. Netradiciškumą atitiko ir kaina – 4,2 mln. eurų.

Apibendrinimas. „Frieze 2017“ maloniai nustebino pristatyto šiuolaikinio meno kokybe ir šviežumu, „skudurinio“ ir „rakandinio“ meno minimumu, dėmesiu skulptūrai ir skoningais meistrų darbais. Taip pat maloniai nustebino penktadienio muzikinis renginys, kuriame didžėjavo ir pasakojimais apie elektroninės muzikos pradžią bei Londono muzikinę sceną improvizavo 8–9 dešimtmetyje populiarios anglų grupės „Pulp“ dainininkas Jarvisas Cockeris. Tai buvo smagiausias pomuginis vakarėlis kokiame teko dalyvauti. O netoliese, Meifero rajono Berklio skvere, įsikūrusi PAD Londono meno ir dizaino mugė („PAD London Art+Design Fair“) sumanė originaliai išnaudoti čia augančius šimtamečius medžius. Jų kamienai tapo kai kurių stendų detale ir atrodė ne kaip gamtos dalis, o kaip netikėtas interjero dizainerių sprendimas.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1566787253414498.1073742044.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="760" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}