Sigitas Laurinavičius.Vilnis Auzinis: „Fotografijoje su tikrove reikia elgtis atsakingai“

Visą rugsėjį Panevėžio miesto dailės galerijoje veikė žinomo Latvijos menininko Vilnio Auzinio fotografijų paroda „reKonstrukcija“. Tai jau antroji panevėžiečių pažintis su šiuo kūrėju. 2017-ųjų vasarą jis dalyvavo Panevėžio tarptautinėje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“ ir joje pelnė pirmąją vietą. Šįkart galerijos lankytojai išvydo 27 spalvotų fotografijų ciklą, dedikuotą konstruktyvizmo estetikos kūrėjams Steve’ui Yatesui ir latvių dailininkui Gustavui Kluciui.

V. Auzinis gimė 1948 m. Rygoje. Latvijos dailės akademijoje studijavo dizainą, vėliau baigė fotografijos ir kinematografijos studijas Maskvos kultūros institute. Jo kūrinių yra įsigiję Latvijos, Tokijo fotografijos muziejai, Santa Barbaros meno muziejus (JAV), privatūs kolekcininkai. Kalbėjomės apie fotografiją kaip galingą kūrybos ir komunikacijos instrumentą.

Esate ne tik menininkas – fotografas, kino režisierius, dizaineris, – bet ir parodų kuratorius, įvairių fotografijos, dizaino, kultūros organizacijų narys ir ekspertas, dirbate pedagogu, tyrinėjate meninės fotografijos, komunikacijos ir estetikos istoriją. Kitaip tariant, esate sukaupęs didelę patirtį, tad norėtųsi paklausti: kaip apibūdintumėte nūdienos fotografiją? Koks jos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje ir su kokiais iššūkiai ji susiduria? Ar pastebite kokių nors skirtumų savo šalyje ir kitur?

Galiu tik dar kartą patvirtinti savo poziciją ir tvirtą požiūrį, kad fotografija yra dalis bendrosios mūsų komunikacijos. Šiandien toks požiūris išties labai svarbus. Juo labiau kad visuotinės komunikacijos erd­vėje savaime kyla nemažai iššūkių, o jos dalyviams taikomi labai sudėtingi kriterijai. Tokia pulsuojanti erdvė, kurioje veikia net keletas veiksnių, tampa labai patraukli daugumai naujų pretendentų, siekiančių oriai vadintis garbingu menininko vardu.

Mane stebina, jog būtent tokio fotografijos įvairiapusiškumo dauguma mūsų ateities konstruktorių akivaizdžiai nepalaiko. Net nesistengia nuslėpti nesupratimo, nors jiems ir patikėjome teisę sukurti intelektinę savo ateities erdvę. Gana ilgai stebiu, kaip Latvijoje nenorima ir neįstengiama pasitelkti tokio galingo komunikacijos instrumento. Siauro matymo duobė iš tikrųjų yra gerokai gilesnė, nei maniau esant prieš 30 metų. Latvijos fotografijoje viskas keičiasi gana lėtai ir vangiai sekasi susivokti, kur išties esame, ar mes taip pat galime užsiimti tuo, kuo užsiima didžioji dalis pasaulio, kaip ištrūkti iš tos duobės, jei patys nesugebame pasidaryti kopėčių? Žinoma, objektyviai vertinant, situacija nėra tokia beviltiška. Tačiau kopėčias, kuriomis išliptume iš savimi patenkintųjų, laisvalaikiu kultivuojančiųjų fotografiją būsenos, vis dėlto renčiame labai lėtai.

Vilnis Auzinis. Nuotrauka iš Panevėžio miesto dailės galerijos archyvo
Vilnis Auzinis. Nuotrauka iš Panevėžio miesto dailės galerijos archyvo

Kalbant apie skirtumus tarp mano šalies ir kitų vertėtų pažvelgti ne vien į fotografus. Dauguma fotografuojančiųjų, kaip ir tokios kūrybos vartotojų, technologinius kriterijus atpažinti sugeba, tačiau apie kokį nors gebėjimą atpažinti kokybinius kriterijus nėra ko ir kalbėti. Mano nedidelė, bet ir ne menka patirtis Austrijoje, Prancūzijoje ir Danijoje, atsitiktinai bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, atskleidė, kad jie, kaip fotografinių vaizdų vartotojai, yra šiek tiek labiau išprusę. Turiu galvoje gebėjimą atpažinti vaizdą ir atvaizdą. Nebepakanka vaizdų kalbos mokyti tik fotografus. Jei nebus išsilavinusio vartotojo, tai fotografams teks keisti profesiją, o fotografo diplomą galės išmesti.

Vilnio Auzinio nuotrauka iš parodos „reKonstrukcija“
Vilnio Auzinio nuotrauka iš parodos „reKonstrukcija“

Atvaizdai, o ypač tikrovės atvaizdai, jau seniai laikomi patikimais ir įtikinamais instrumentais. Apie mums svarbios informacijos įrašus, sukurtus panaudojant atspindėtą šviesą, kalbame nuo tada, kai įsitvirtino ponų Nicéphore’o Niépce’o, Louis Daguerre’o ir Henry’o Foxo Talboto išradimai. Jų pastangų esmė – noras išgauti kuo patikimesnį tikrovės atvaizdą, tad dabartinės visuomenės norai ir motyvacija ne taip jau skiriasi nuo to, kas buvo anksčiau.

Iš esmės fotografija nepakeitė poreikio bendrauti, tik išplėtė galimybes. Tačiau nauja bendravimo kokybė reikšmingai paveikė patį bendravimo supratimą ir, žinoma, naujojo komunikacijos instrumento vaidmens suvokimą. Kalbu apie tai norėdamas kuo tiksliau atskleisti, kas man dabar aktualu.

Fotografijos neskirstau į priešingas grupes. Vienodai vertinu iliustratyvinę, tiriamąją fotografiją, fotografiją kaip nenuspėjamos gyvenimo tikrovės įrašą, kaip vienintelį sustabdytą kokio nors vyksmo įamžinimą, kurio šiuolaikinės komunikacijos specialistai gal dar net nespėjo patalpinti iš anksto apibrėžtoje nišoje.

Ilgus metus dirbote Latvijos fotografijos muziejaus direktoriumi, dabar dėstote universitete, teko bendrauti su įvairių kartų fotografais. Ar yra esminių skirtumų tarp kartų ir kaip manote, ar fotografiniai vaizdai jas labiau jungia, ar skiria?

Mano kasdienio gyvenimo ir apmąstymų praktika susidėjo iš priežasčių analizės ir tvarkos paieškų. Tai kadaise paskatino priimti visiškai neperspektyvų pasiūlymą – įkurti Fotografijos muziejų, kurio anksčiau Latvijoje nebuvo. Patį faktą, kad dabar muziejus egzistuoja, žinoma, vertinu pozityviai, bet savo laimėjimu ar pergale to nepavadinčiau. Deja, muziejus iki šiol nesiima nagrinėti viso savo derlingo lauko klausimų.

Fotografija yra tik dalis visos galimos komunikacijos su įvairiomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Regis, daugeliui tai atrodo pernelyg platu ir nepakankamai konkretu. Tačiau netrukdo gilintis ir mėginti suprasti.

Jei peržvelgtume įvairių lygių mokymo įstaigų sąrašą, pamatytume, kad fotografija įtraukta į daugelio jų mokymo programas. Kadangi mano mokiniai, kuriems dėstau fotografiją, ir Komunikacijos katedros studentai mokosi skirtingose institucijose, man nesunku surengti nedideles apklausas. Jos labai įtikinamai parodo objektyvią tikrovę šioje mokymų srityje – palyginčiau ją su ankstyvąja paauglyste. Tai ne priekaištas. Tiesiog konstatuoju – mes, atkūrę Latvijos nepriklausomybę tik pačioje 20-ojo šimtmečio pabaigoje, valstybiniame profesijų sąraše pakeitėme įrašą, kad fotografo profesijai nereikia specialaus išsilavinimo. Tais metais gimę žmonės dabar, 2018-aisiais, jau sulaukė tokio amžiaus, kai gali pradėti studijuoti. Dalis mokymo įstaigų žada kokybišką vizualinės komunikacijos specialisto parengimą ir tai džiugina. Manęs netrikdo, kad tie pažadai taps kūnu geriausiu atveju po kokių 6–7 metų.

Jei pasidomėtume fotografų bendruomene, kuri per pastarąjį dešimtmetį papildė meninės fotografijos šauktinių pulką, jos veiklos aprašymui kelių puslapių nepakaktų. Tačiau pagrindinis jų bruožas – stengtis būti menininku toje bendruomenėje, kuri save laiko išskirtinai šiuolaikine. Kokybės kriterijų nėra. Svarbiausia – kitų bendruomenės narių pripažinimas.

Kita vertus, kartų kaita pavojaus nekelia. Jeigu būsimų vizualinės komunikacijos specialistų rengimas netaps formalus ir jie bus veiksnūs, pusiausvyra tarp kompetencijos ir norų ilgainiui nusistovės. Vis dėlto lėta švietimo struktūros „statyba“ kelia šiokį tokį nerimą.

Dar apie vaizdinę komunikaciją. Šiemet tiek Lietuva, tiek Latvija mini nepriklausomybės atkūrimo 100-metį, kitais metais rugpjūčio 23 d. minėsime Baltijos kelio 30-metį, galiausiai rugsėjo 22 d. kartu minime Baltų vienybės dieną. Reikšmingos šventės ar atmintinos dienos, kaip, beje, ir kasdienis gyvenimas ar sudėtingi jo tarpsniai niekada nelieka be fotografų dėmesio. O gal dėmesio tokiems svarbiems įvykiams milžiniškame nereikšmingų buitinių fotovaizdų vandenyne gali ir pritrūkti? Koks fotografinių vaizdų palikimas teks ateinančioms kartoms?

Tiek lietuviai, tiek latviai mėgsta pasigirti tūkstant­mečių šaknis turinčia gyvenimiška išmintimi, metų tėkmėje savaime nulėmusia atitinkamą grožio pajautimą, bet fotografija tarsi koks užkeiktas veidrodis rodo, kad turime įprotį pasakoti, ko patys niekad nematėme ir nepatyrėme. Tai normalus kūrybinio mąstymo požymis. Jeigu dar truputį pasistengtume siekdami profesinių įgūdžių bei pastovumo atpažindami savo vertybes, būtų įmanoma sukurti ir savarankiškos tapatybės platformą.

Nieko negaliu pasakyti apie šiuolaikinę Lietuvos vizualinę kultūrą, kadangi esu susipažinęs tik paviršutiniškai. Tačiau, jei reikėtų įvertinti pastaruosius 15 Latvijos metų, esu įsitikinęs, jog mums trūksta kompetencijos vadovaujant kultūros procesams. Nekalbu apie kokį nors politinį ar partinį vadovavimą. Čia ir yra esmė – kultūros valdymo procesai labai skiriasi nuo kūrybinių asmenybių paieškos. Pas mus vis dar nėra specialistų, su kuriais būtų įmanoma rimtai pasikalbėti apie visus fotografijos, t. y. vizualinės kalbos, niuansus.

Iš dalies pasikartosiu. Vizualinei komunikacijai būdinga viena unikali savybė – ji tiesiog negali būti nešiuolaikiška. Tačiau nepainiokime jos su šiuolaikinio meno kūriniais – šiuo atveju pirmenybė tenka suvokimui ir pasakojimo formoms. Tai ribų nepripažįstanti vaizduojamojo meno sritis. Man patinka pats procesas, kuriame tiesiog lavinamės kurdami arba nuosekliai palaikydami kultūros procesus.

Gausybė leidinių apie fotografiją Lietuvoje leidžia manyti, kad jūs šiek tiek mus lenkiate.

Fotografijoje kaip niekur kitur ypač glaudžiai susipina erdvė, laikas, realybė, tikri ir sugalvoti autoriaus pasakojimai. Kas jums yra fotografija?

Mano patirtis suformavo sampratą, kad dirbti ir elgtis su tikrove atsakingai ir pagarbiai reikia net tada, kai tik reprodukuojame kokį nors tikrovės fragmentą, vis tiek pridedame naujų įspūdžių galios. Mano gyvenime fotografija tiesiog yra tam tikros realybės pėdsakas, pasakojimo galimybė ir rimtas priminimas elgtis atsakingai. Nėra tokių žanrų ar temų, kurie atleistų nuo atsakomybės tą, kuriam priklauso bend­ravimo iniciatyva.

Teigiamai vertinu savo pasirinkimą mokytis vadovauti kino kūrybos procesams. Anksčiau visiškai neplanuotai gyvenimas suvedė su žmonėmis, išmokiusiais dramaturgijos, režisūrinio meistriškumo. Jie sugebėjo išugdyti manyje pamatinius gebėjimus ir vertybes, ir dabar leidžiančius tinkamai įvertinti sprendimų kokybę, nevengiant kitoniškų formų ir paieškų. Iš tikrųjų tai toji pati atsakomybė, gebėjimas priimti kai kada, regis, labai netikėtus sprendimus, kuriančius visai naują kokybę.

Kokio žiūrovo tikitės savo parodose ir ko jiems palinkėtumėte?

Aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, norėčiau sutikti ką nors, kam mano atrinkti realybės atvaizdai pažadintų norą mąstyti. Tai visai nereiškia pritariamai linksėti galva. Bendravimas būna vaisingas, kai gali rinktis tikslą ir žygiuoti abiem kojomis.

Vilnio Auzinio nuotraukos


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 21:02:39)
Draugai