Simonas Norbutas. Liūdni šešėliai lietuviško eroso pievelėse

Vyganto Paukštės tapybos paroda VDA parodų salėje „Titanikas“ veiks iki 2017 m. gegužės 20 d.

Vygantas Paukštė. „Prie medžio“, 2016

Lietuviškame mene gaivalingos, juslingos ir kerinčios erotikos nerasi nė su žiburiu. Priešingos – traumuotos, neurotiškos, isteriškos, ironiškos, vulgarios, komerciškai distiliuotos ar „kvestionuojančios patriarchalinio seksualumo naratyvus“ – nors vežimu vežk. Regis, lietuvių menininkus labiau paveikė katalikybės, sovietinės cenzūros ir vėliau užplūdusio kapitalistinio porno sukeltos traumos nei, pvz.:

svaiginančiai puošni ir lipšni indų Kamasutros vaizdinija,

pirmykščio eroso ritmu banguojančios Khadžuraho šventyklos skulptūrinės orgijos,

elegantiško eroso sklidini antikinių deivių kūnai,

ar kerinčių gamtiškų metaforų tiršta Giesmių giesmės erotinė poezija.

Ką padarysi. „Amžinos neurozės – geriausia, ką turime...“ – galėtų murmėti reklama, rėksmingai garsinanti mūsų mentalitetą plačiajame pasaulyje. Na, dabar belieka atsidusti ir mėgautis tuo, kas mums liko. Tai erotinės ekstazės bei susiliejimo su pasauliu ir dievais ilgesys, aidintis kai kurių mūsų menininkų kūryboje. Štai vienas jų – tapytojas Vygantas Paukštė – dažname paveiksle tapo nuogas būtybes, kurios nedrąsiai trokšta patirti visus įmanomus erotinius malonumus. Jos viena kitą liečia, viena ant kitos lipa, gaudo, mezga įmantrių pozų mazgus ar tiesiog bando suvilioti mažomis dovanėlėmis. Tačiau jos tokios drovios, komp­leksuotos ir nuolat mūsų, vujeristų, akivaizdoje apsimeta, kad nieko čia delikataus kaip ir nevyksta... Lygiai taip pat Paukštės personažai santykiauja su likusiu pasauliu: nedrąsiai glamonėja žolę, vangiai trinasi į medžius, somnambuliškai laigo po pievas, ramiai brenda į upes, leidžiasi glamonėjami saulės, kutenami smėlio, slapčia bando mylėtis su debesimis ir bučiuoti saulėlydžius.

Jie stengiasi (nors ir frustruotai) išgyventi savo būtį kaip svaiginantį, džiuginantį, gaivinantį, stebinantį ir niekad nenutrūkstantį erotinį ryšį su visu tuo, kas gyva. Su juos sukūrusio Dievo apraiškomis. Taip Paukštės personažai trokšta sugrįžti į pačias Dievo įsčias, į tą prarasto rojaus būklę, kai erotinis jaudulys reiškė ne ką kitą, o tiesioginį, čia ir dabar (amžinai!) į sielą ir kūną alsuojantį Dievą, Jo Meilės sroves, tekančias per kūną lotosais žydinčia ugnine Kamos upe. Ar jiems tatai pavyksta – jau kitas klausimas (ir labiau tragikomiškas, nei norėtųsi).

Jau tikriausiai supratote, kad šiame tekste erotikos, eroso sąvokas naudoju ne ieškodamas tapytojo vaizdiniuose glūdinčios platoniškosios Grožio ir Gėrio metafizikos ar atskleisdamas psichoseksualinio libido motyvus. Nors vanagiškas Freudo šešėlis prasklendžia anaiptol ne vienoje Paukštės drobėje... Sąvokas vartoju visų pirma (ir svarbiausia!) kaip nuorodas į dievo Kamos veikimo lauką, apimantį visut visą kosmosą. Visatą, kur dėl nenutrūkstančios Kamadevos energijos pulsavimo vis leidžiasi ir vėl pateka saulė, vis nuvysta ir vėl pražysta mūsų sielos, kur jūros virsta dykumomis, o dykumos – jūromis, kur suglemba ir skleidžiasi žemiškos gėlės, augančios auksu tviskančiam dangiškai šokančio Šyvos šešėlyje.

 

* * *

Rojaus sodas turėjo būti sodiškiausias iš visų įmanomų sodų, sodų sodas: čia galėjo nokti niekad nevystantys vaisiai, augti niekad lapų nemetantys medžiai, amžinai žydinčios gėlės ir krištoliniais purslais putoti sidabrinių žuvų pilnos upės. Sodas – kaip žydinti Dievo širdis, gaivinama jo kvėpavimo vėjų, kur bet koks pirmųjų žmonių judesys buvo tarsi to vėjo judinamo augalo lingavimas.

Tebūnie tai metaforiška vizija, ataidinti iš žmonijos pasąmonės gelmių, prisiminimų šešėlis, rūkas, ilgam uždengęs derlingiausius kalnų slėnius... Ir štai mes čia, žemėje, baigtinumo karalystėje. Gyvename, dauginamės ir vis kažko ilgimės tai panardindami galvas į upę, tai pakeldami akis į dangų, o neretai tiesiog sėdėdami dykumoje, sukišę kojas į smėlį ir laukdami... kažko. Kaip dažname Paukštės paveiksle.

Žiūriu, stebeilijuos ir vis neatsistebiu: Vyganto peizažai yra lyg ir iki skausmo atpažįstami (tokie lietuviški!), bet kartu ir kažkokie beviečiai, belaikiai. Lyg nostalgiški, drumzlini, seniausių žmonijos laikų atsiminimai. Nors pradžioje juose nerandi nė lašo kultūros, jokio juos bjaurojančio mechanizmo žymės, ilgainiui vis dėlto imi pastebėti, jog figūros atsiranda tai kokioje suartoje pamiškėje, tai netoli neryškiai boluojančios sodybos. Tie pakrypę, belapiai ir vieniši medžiai ar chaotiškų krūmynų guotai šalia tuščių pievų ima kalbėti apie žmogaus įsikišimą į natūralius gamtos procesus: čia ir pjauta, ir kirsta, ir genėta, ir arta. Čia žymės biblinio prakeiksmo apie žmonių pasmerkimą prakaitu ir sunkiu darbu sau pelnytis duoną. Tačiau po to, kai identifikuojame šiuos peizažus kaip desperatišką žmogaus bandymą suvaldyti žemę ir pagal giliai pasąmonėje glūdinčio rojaus sodo prototipą sukurti žemiškojo klestėjimo oazes, darosi nebeaišku, ką čia veikia tie Paukštės padarėliai? Kodėl jie, užuot sėję, arę, kirtę, pjovę, statę, kloję ir vežę, elgiasi priešingai: vaikšto, laigo, gulinėja, turškiasi, glamonėjasi, poruojasi, šildosi, maudosi, rąžosi ir visaip kaip stengiasi nieko naudingo ir kultūriškai vertingo neveikti? Negana to, tie hedonistai net nesistengia gražiai atrodyti, grakščiai judėti ar rafinuotai gundyti.

Paukštės paveikslų ikonografijoje neatrasime nei rafinuotų antikinių siluetų, nei didingų egiptietiškų profilių, nei prisirpusių, sultingų, lyg vijokliai besirangančių „Kamasutros“ gražuolių, o plastinėj sąrangoj – nei ritmingu karščiu pulsuojančių gogeniškų dėmių, nei skaidrių matisiškų kompozicijų. Čia to ieškoti ir nereikia. Čia ekspresionizmo valdos, kur viršų ima emocijos, spontaniškumas ir juslingo tapybinio proceso malonumas. Kitaip tariant, lietuviškoje ekspresionistinėje tapyboje grožis yra tapybinis gestas savaime, tapytojo emocijos – prasmingiausias naratyvų naratyvas, o erotinė energija slypi juslingame, neretai pastoziniame tapymo – drobės glamonėjimo teptuku – procese. Pastarasis kūrybinio eroso dėmuo dažniausiai esti paslėptas nuo neįšventintųjų į Didžiųjų Ekspresijų misterijas. Todėl jį gali suvokti tik išrinktieji (arba tokie ironikai kaip aš) ir nekreipdami dėmesio į purviną koloritą (net ir Paukštė kai kuriose drobėse tos ligos neišvengia) mėgautis spontaniškų potėpių žaismėmis bei atsitiktinai suskambusiomis toninėmis dermėmis.

Žodžiu, tiek tapytojas ekspresionistas Paukštė, tiek jo sukurti personažai gyvena savo tapybinių-erotinių malonumų glėbyje, savotiškame estetikos užutekyje ir į nieką daugiau nekreipia dėmesio. Užsimiršę, vaikiškai naivūs, bet jau nebe tokie rangūs kaip gyvūnai, jie labiau pasąmoniniais judesiais puoselėja spontaniškus eroso prikėlimo ritualus, atsitiktinai, tarsi netyčia atlieka gyvybės atkerėjimo apeigas. Patys to nesuvokdami negrabiai, neretai komiškai. Juslingai, bet su frustracijos prieskoniu burnoje. Kas belieka, kai rojus ranka nebepasiekiamas, o tai, kas duota, tėra tik kerėpliški ir liūdesiu persmelkti prarasto rojaus atspindžiai – ryškesniais nei įprastai, bet neretai purvinais spalviniais pustoniais persmelktos lietuviškos pievos, pamiškės ir drumzlini, nerangūs kūniški šešėliai.