Epigoniški klystkeliai Justino Vaitiekūno tapyboje

Kadaise teko laimė pažinti išmintingą merginą, skirsčiusią kuriančiuosius meną į dvi gentis. „Yra tik dviejų rūšių menininkai: šamanai arba šarlatanai“, – sakydavo ji. Nežinau, kur perskaitė, ką perfrazavo, tačiau bet kokiu atveju tai vaizdinga ir tiksli įžvalga, kuriuo it kompasu vadovausiuosi aptardamas Justino Vaitiekūno tapybos parodą, balandžio mėnesį veikusią VDA parodų salėje „Titanikas“.

Tad kas tas šamanas? Tai žynys, burtininkas, žmonių ir dvasių pasaulių tarpininkas. Per ekstazę sukeliantį ritualą jis susisiekia su transcendentine tikrove ir iš jos „parneša“ savo genčiai svarbių žinių... Žodžiu, šamanas padeda palaikyti gyvybiškai svarbų ryšį tarp šio ir ano pasaulių. Taip jis tampa dvasinių jėgų kanalu, savotiška sacrum vertikale, persmelkiančia profanum horizontalę. Ne paslaptis, kad modernizmo idėjoms vis dar ištikimi menininkai laiko save tikrų tikriausiais meno pasaulio šamanais. Net to tiesiogiai neįvardydami. Ir jei tokios skambios sąvokos kaip „įkvėpimas,“ „ekstazė“, „energetika“, „transcendencija“, „kolektyvinė pasąmonė“, „archetipai“ ar „alcheminiai sielos virsmai“ jų žodyne pakeičiamos gerokai blankesnėmis, jie vis vien lieka metafizinio santykio su kūryba lauke. Be ironijos sakau: šios metafizinės erd­vės bei šamaniško kontakto su ja ženk­lų menininkų kūryboje ieškau ir aš.

Ar to ieško tapytojas Vaitiekūnas, balandžio 4 d. „Titanike“ atidaręs savo tapybos parodą? Manau, taip. Štai įrodymas: „Piešdami medį, turėtume jį piešti su šaknimis. Visomis šaknimis, jeigu tokios yra. Nesvarbu, kad nesimato. Taip pat jį piešti dar iki tol, kol jis išdygo. Gali atrodyti keistokai, tačiau portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju. Tapyba turi specifinį laiko matavimą, ji nėra vaizdų marinavimas dažais ant drobės. Kuo labiau tapytojas gilinasi į natūrą, tuo labiau nuo jos tolsta, įvyksta didysis susitikimas su paslaptimi.“ Regime tos pačios archetipinės / mitologinės / metafizinės / šamaniškos pasaulėžiūros tapyboje dėmenis: tapomo objekto dvasinių šaknų ieškojimas, siekis transcenduoti žiūrovui anapusines nuojautas bei žinias ir troškimas pačiam, kaip tapytojui, susidurti su savasties paslaptimi, glūdinčia pačioje pasaulio pažinimo šerdyje.

Patikrinkime šias šamaniškas, ezoterines deklaracijas mėgindami pasižiūrėti, kaip josios virsta kūnais, t. y. konkrečiais tapybos darbais. Pvz., abstraktus didelio formato Vaitiekūno paveikslas „Be pavadinimo“ (2001). Drobės kairėje audžiamos moteriškos, pasyvios, lėtai tekančios juslingų potėpių upės. Plačiais pastoziškais potėpiais srūva tamsiai raudonai mėlynos bangos. Dešinėje jas lyg alcheminėj krosny ima deginti kaitrus geltonis – valingais vyriškais potėpiais šauna iš dangaus atakuodamas chtonišką srautą. Čia regime gana klasikinį abstraktaus ekspresionizmo priemonėmis kuriamą ezoterinį simbolizmą: vanduo, grumdamasis su ugnimi, sukuria naują gyvybę. Jos užuominų galite pamatyti kairėje kompozicijos pusėje: virš pasyviai tekančių mėlynų potėpių pamažu sužydi žalsvai gelsvos tapybinės dėmės... Lyg stebėtume saulės ir žemės vandenų sueities misteriją. Panašaus turinio ir stilistikos drobė „Žingsniai“ (2001) kabėjo ir prie pat įėjimo į ekspoziciją. Kompoziciškai tvirčiau suręstas paveikslas jau liete užliejamas pilkšvai žalsvai geltonomis dėmėmis, droviai žydinčiomis aplink mėlynų potėpių upę. Taip pratęsiami pirmosios aprašytos drobės spalviniai-alcheminiai procesai.

Vaitiekūnas kaip šamanas per tapybinių gestų sandūras siekia transcenduoti vitališkas kosmoso bei žemės galias ir mūsų psichikoje pažadinti analogiškas, bet jau dvasinio lygio. Tačiau ar jam tai pavyksta, ar vis dėlto jo tapybinis šamanizmas lieka tik gera intencija? Drįsčiau teigti, jog kol kas Vaitiekūnas šiam dvasiniam žygiui pristinga jėgos susikoncentruoti ir panirti į tapybinį transą –­ ko tiesiog reikalaute reikalauja abstrakčios ekspresijos kelias. Iš jo kūrinių plastikos (kad ir nepilnavertės) pradines intencijas perskaitau, tačiau nematau jų virsmo galinga iš spalvinių grumtynių sklindančia jėga, galinčia priversti mane, žiūrovą, pasinerti į autentiškos tapybos stichiją. Spontaniškų tapytojo gestų dialektika pernelyg vangi, neretai tik pusiau artikuliuota. Daug atsitiktinių, netikslių, akivaizdžiai dėl neatidumo atsirandančių potėpių. Susidurdamos skirtingo svorio ir jėgos kontrastingų dėmių masės nesuskamba, tampa nebyliai duslios. Kita vertus, neinama ir į niuansuoto, duslaus tapybinio lauko paieškas. Tad neapsisprendus dėl strategijos, pasiklystama drungnoje, pusiau artikuliuotos tapybinės kalbos erdvėje.

Ta pati problema kamuoja ir kitus (jau atpažįstamą motyvą turinčius) pa­rodos darbus. Juos galėčiau įvardinti tik kaip varganą klampojimą po plačios ir sudėtingos ARS (su visomis neovariacijomis) tapybos tradicijos pelkes. Neabejoju, jog atsiras laikančių tokį klampojimą sveikintinu sekimu lietuviška modernistinės koloristikos tradicija ar kokia pilnaverte diskusija su ja. Tačiau tai klaidingas, labai paviršutiniškas įspūdis. Čia nei diskutuojama su anksčiau už Vaitiekūną kūrusiais autoriais, nei nuosekliai jais sekama. Jie tiesiog mėgdžiojami. Ir ne imitavimo ar plagijavimo prasme, o tiesiog spontaniškai susiuvant iš jų visų plastinių detalių varganą arlekino drabužėlį: vienoje drobėje išvystame skačkauskišką potėpį, antroje – bandymą kopti vaitkūniškų potėpių ir net motyvų laiptais, trečioje iš kažkur išnyra gudaitiškas / karatajiškas užmojis, ketvirtoje – munkiškas / šalteniškas ar vaitiekūniškas (Povilas Ričardas Vaitiekūnas, – aut. past.) spalvinių dėmių ir linijų aidas, o penktojoje ir t. t. – dar visa puokštė paviršinių įtakų (nuo motyvų iki tapysenos). Suprantama, jei tai būtų savęs ieškančio studento paroda, bet kai taip bergždžiai savo gelmės nerasdamas kitų paviršiuose klaidžioja brandesnio amžiaus tapytojas – glumina. Glumina ne pačios paieškos, žymimos trumpais epigonizmo priepuoliais, bet parodos autoriaus arogancija arba naivus įsitikinimas, kad visi jo darbai yra vertingi, autentiški ir nusipelnę viešo „ekshibicionizmo“.

Iš tokio tapytojo ir, regis, kuratorės Rimos Blažytės įsitikinimo kyla ir konceptualios eksponavimo bėdos. Per pa­rodos atidarymą „Titaniko“ direktorius Vidas Poškus bandė galerijos erdvės skaidymą sienomis pateisinti labirinto idėja, vis dėlto aš įžvelgčiau gerokai banalesnę priežastį: autorius kaip turguje norėjo parodyti visą margos kūrybos derlių nesuvokdamas, kad silpni kūriniai ar darbai, nepadedantys išryškinti bendros parodos koncepcijos, verčiau lai pasilieka dirbtuvėje. Jei toji koncepcija nebuvo „Paklydimas“, „Epigoniškas chaosas“ ar „Aš esu LT tapybos istorijos sąvartynas“, tai kitą kartą siūlau tapytojui ir kuratorei atsiminti seną, bet gerą Kuindži vieno paveikslo ekspozicijos sumanymą, kuris visiems laikams įrodė – mažiau visad reiškia daugiau. Nesiūlau palikti tik vieno paveikslo (tam reikia bent jau šedevro!), bet būtų buvę galima parodą išgelbėti rodant tik stipresnes, akivaizdžiai gilesnes abst­raktesnės stilistikos drobes: „Žingsniai“, „Be pavadinimo“, „Sodelyje“ ar „Broma“.

Nors ir abejoju tapytojo galia maksimaliai įvaldyti didelio mastelio drobes, bet intuicija kužda, kad abstraktesnės krypties tapyba galėtų būti jo savitas meninis kelias. Pirma, taip natūraliai atkristų paviršinės arsinės ir neo­arsinės įtakos – geriau nei Samuolis, Vizgirda, Gudaitis, Šaltenis, Vaitkūnas ar P. R. Vaitiekūnas jau nebenutapysi (tai jau išsemta autorinė kalba ir motyvai). Antra, toks sprendimas paskatintų giliau nerti į alcheminių paslapčių gausias tiek išorinės, tiek vidinės gamtos gelmes. Juk gamta, sprendžiant iš dažnų paveikslų motyvų, J. Vaitiekūnui itin artima. Ir trečia, akivaizdu, jog iš esmės šis tapytojas yra šviesios jausminės galios kūrėjas, o ne pradvokęs neurotinis ekspresionistas, kokių dar iki šiol nemaža mūsų meno padangėje. Iš jo drobių sklindanti šviesi energetika (kad ir su purvinais, chaotiško džeržgesio obertonais) suponuoja gilią potenciją eiti tapybos, kaip dvasinių ir alcheminių procesų, keliu, vengiant iš lietuviškojo ekspresionizmo srūvančio purvino kolorito. Kodėl užstrigta padūmavusiame ego, jei, prisiminus Jungą, egzistuoja begaliniai kol ektyvinių archetipinių jėgų klodai, okeanai ir dangūs! O veržliam ir energingam nardymui (arba skraidymui!) juose geresnio būdo nei abstraktus ekspresionizmas nė nesurasi.

Kas yra tikra kūryba, manau, suvokiame mes visi. Tai tikrai ne šarlatanizmas, epigoniškai strakaliojant pagal išorinius, svetimus garsus. Tai drąsus ir gilus šamanizmas, šokant pagal autentišką savasties ir kosmoso dvasių ritmą.

 

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1368068543286371.1073741997.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="716" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}