Stasys Mostauskis. Kritikos kritika, arba Kodėl verta drumsti vandenį

Jei tikėtume „Dailės kritikos (meta)metadologijos met­menų“ sudarytojais, knyga augo be išankstinio plano. Ji keista ir patraukia „beformiškumu“, primena nūdienos meno projektą, kuriam netaikomi tradiciniai suvokimo kriterijai. Norėdamas reaguoti adekvačiai žiūrovas privalo remtis projekte įdiegtomis nuorodomis, savotiškais raktais į jo turinį. Šiuo požiūriu mano tekstas yra bandymas aptikti ir apibūdinti vieną kitą nuorodą. Nepretenduoju tapti gidu, vedančiu skaitytoją knygos šabakštynais.

Pirmiausia siūlau skirti simbolinį knygos viršelį ir jos realų turinį, pakuotę ir pačią prekę. Nesvarbu, kaip vertinsime turinį, čia nuomonės neišvengiamai išsiskirs. Tačiau būdą, kuriuo leidinys reikalauja „pasirink mane“, pažymėti verta. Tiek viešinimo renginiai, tiek atskiros teksto dalys ornamentuotos gausybe sąmoningų triukų, kuriančių savitą pakuotės tipą. Žvilgtelėkime į viršeliuose pateiktus menotyrininkių aktus. Galvos, suprantama, iškirptos, idant nekiltų juridinių kolizijų, tačiau ir intriga didesnė. Nori nenori, cecho kolegos įsitrauks į žaidimą „kieno gi tie puikūs papai ant viršelio?“ Jų sukūrimo istorija gan nuodugniai aprašyta, bent tą vietą perskaitys visi ir visos suinteresuotieji (-osios). Esu beveik tikras, kad ir knygos diskusijose nedalyvavusios, bet tiesiogiai ar netiesiogiai aptariamos menotyrininkės (lyties kriterijus šiuo atveju tinkamas itin reikšminga dalimi) bus vienintelės, perskaičiusios ją visą; juk gana daug rašoma apie jas, o tai menotyros pasaulyje reta. Knyga stengiasi būti virš­asmenė, tačiau vidaus santykių aiškinimosi poskonis taip pat prasimuša. Matyt, tai neišvengiama, juolab kad kalbama apie siaurą, vos kelių dešimčių specialistų bendruomenę, kurioje visi vieni kitus pažįsta.

Sėkmingiausias aptariamos pakuotės elementas – visaip pabrėžiamas nesisteminio, laisvo, jokių autoritetų nesaistomo kritiko įvaizdis, parduodantis visada paklausų demaskavimo ir nuslėptos tiesos pažadą. Turbūt revoliucinę retoriką imituojanti kritika (pirmiausia Redo Diržio) vis dar neblogas komercinis įrankis, veikiantis ir kaip reklamos dalis, ir kaip daug žadantis pramogos lūkestis. Žinoma, komerciją reikia suprasti ne visai įprastai: poleminė meno kritika generuoja su konkrečiais vardais siejamą simbolinį kapitalą, o jis nebūtinai turi tuoj pat virsti tradicinėmis kapitalo formomis, bet, neabejokime, anksčiau ar vėliau virsta. Galų gale sistema įveikia bet kokį iššūkį ir net aršiausi jos kritikai tampa stogą palaikančiais atlantais. Paradoksalu, bet sistemos kritika yra bene efektyviausias būdas į ją įsilieti, nors patys kritikai nuoširdžiai siekė ko kita. Nemanau, jog tai reikia sakyti autoriams, jie negali nepastebėti savo pozicijų dviprasmybės, tačiau skaitytojams pravartu tai išgirsti, kad kai kurios autorių mintys ir intencijos būtų suvoktos blaiviai.

 

„Dailės kritikos (meta)metadologijos metmenys“. – Alytus: „AQUANSU Press“, 2018.
„Dailės kritikos (meta)metadologijos metmenys“. – Alytus: „AQUANSU Press“, 2018.

 

Kokiu mastu demaskavimo pažadas atitinka realų knygos turinį? Teoriškai knyga turėtų atstovauti skirtingoms nuomonėms, tačiau iš tiesų dominuoja vienos pusės pozicija. Akivaizdu, ją išaugino nuoširdus noras irtis prieš srovę, vienaip ar kitaip demonstruojant nepritarimą galybei nusistovėjusių menotyrinių standartų, nebylių susitarimų ir neperžengiamų linijų. Tai knygos šerdis ir bene svarbiausias privalumas. Kita vertus, opozicinis entuziazmas, neabejotinas, vertas pagarbos, bet neturėtų būti tapatinamas su deklaruojama asistemine pozicija. Net aršiausias priešinimasis sistemai yra nepašalinama sistemos dalis, atsinaujinimo ir pertvarkos sąlyga. Pasikartosiu: galima mesti pirštinę sistemai į veidą tikint revoliuciniu radikalizmu, tačiau neįmanoma nepastebėti, jog sistema galop neutralizuoja bet kokį iššūkį ir nesidrovėdama toliau operuoja ta pačia, tik jau „sistemine“ retorika. Trumpai tariant, nesisteminės kritikos nėra. Tačiau sistemos aprėptyje pozicijos gali poliarizuotis ir ši knyga gan ryškus tokio sisteminio oponavimo pavyzdys, atsisakantis paisyti įprastų žaidimo taisyklių. Būtent ši kova, nors kiek utopiška, yra knygos traukos centras.

Žinojimas, kad drakonas neįveikiamas, ne argumentas atsisakyti mesti jam iššūkį. Suprantama, menotyrininkų pasaulį sudaro tam tikri klanai ir grupės – jos organizuoja bet kurį sisteminį pasaulėlį, nes taip lengviau išlaikyti teritorijas, konkuruoti ir pan. Taip nusistovi galios pusiausvyros formos, prieigos prie finansavimo srautų, jų įsisavinimo modeliai. Kodėl tos grupės turėtų laisva valia užleisti esamas galios pozicijas? Tuo pat metu savaime suprantamas ir kitas klausimas: o kodėl nepabandžius tų pozicijų užimti?

Rekomenduoju skirti kelis struktūriškai supintus, bet siunčiamos žinios požiūriu radikaliai priešingus prasmės generavimo režimus. Nelengva pastebėti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas, juolab kad knyga dėl laisvai besiplėtojančio formato ir kitų jau minėtų priežasčių komunikuoja itin skirtingu ritmu ir greičiu. Tačiau juos skirti būtina, kitaip skaitytojas praras bet kokią orientaciją mėgindamas interpretuoti teksto siunčiamus signalus.

Kartais prasmė kuriama tapatinant permetamą žinią su tekste išsakomomis idėjomis, jas grindžiančiais argumentais. Toks režimas reikalauja visiems įprastos ir savaime suprantamos, pažintinės, tradiciniam skaitytojui būdingos pastangos. Tekste jam paklūstančių vietų gan daug, kartais – jos tikri perlai, kartais – ne, bet jas išrinkti ir susieti į tam tikrą prasminį tinklą privalu. Iš esmės „rimtąjį“ knygos turinį ir sudaro minėtų vietų tinklas, nors jų jungimas gan komplikuotas dėl kitų prasmės generavimo intarpų. Pastariesiems skirtas alternatyvus, kito interpretacinio santykio reikalaujantis, su parodijos terminu siejamas apibūdinimas. Parodija šiuo atveju neturi nieko bendra su patyčia, tai kritinį santykį įakivaizdinantis atkartojimas. Jis reikalauja kurti prasmę nesitapatinant su tuo, kas sakoma tekste, atvirkščiai, tekstu sakoma viena, bet tikroji žinia visai kita. Tiesioginiu pavidalu šis itin margaspalvis prasmės generavimo režimas ne vykdo, bet imituoja menotyrinę poleminę veiklą, imituoja taip, kad jis virstų tos veiklos parodija, būtent todėl tokia imitacija ir veikia it galingas kritinis įrankis. Būtų savaip ironiška, jei klysčiau menkavertę intarpų produkciją tapatindamas su aukštos prabos provokacija, bet tokios klaidos tikimybė neatrodo didelė.

Tokia parodija nenukreipta į konkrečius cecho atstovus, juolab tai ne noras tyčiotis ar bandymas suvedinėti asmenines sąskaitas, nors, suprantama, kai kurie save atpažinę kolegos gali galvoti kitaip. Knygos autoriai nuolat pabrėžia: nepaisant atvirų ir paslėptų nesutarimų, nuomonių skirtumų ar įtemtų tarpasmenių santykių, pirmiausia tai viršasmenė kritika, nukreipta į tam tikrus menotyrinės pastangos tipus ar su jais siejamas institucines praktikas. Kita vertus, nemažareikšmė priežastis, išmaitinusi knygoje cirkuliuojantį ego, buvo dalies cecho brolių ir seserų atsisakymas dalyvauti šiame projekte pasirinkus tylaus ir darnaus ignoravimo kelią.

Negatyviais pavidalais besiliejanti ignoravimo energija yra bene stipriausia oponento spaudimo priemonė, bent jau stipresnė už atvirą kritiką ar konfliktą. Tikėtina, paprastas kvietimas padiskutuoti virto aštriadante knyga ne iškart, o pamažu, išsigryninus santykiams su tam tikra menotyros cecho dalimi. Nors anokia čia naujiena, tam tikra priešprieša ruseno ilgai, tad vargu ar esama situacija turėtų labai stebinti.

„Dailės kritikos (meta)metadologijos metmenys“ – kolektyvinės autorystės knyga. Kęstutis Šapoka, kaip autorius, yra lygus tarp lygių, kita vertus, tuo pat metu jis neabejotinai „lygesnis“, todėl knyga tik laimi atsiverdama pati ir Kęstutį atverdama gan netikėtais rakursais. Tekste daug jo atviros ir paslėptos savirefleksijos, nuolatinio savo pozicinių prielaidų kvestio­navimo, bandymo jas pateisinti ar atmesti. Cecho kolegoms apibūdinti paprastai pasitelkiamos kelios tikslios detalės, tačiau savo atžvilgiu šios taupios taisyklės atsisakoma. Jei kam nors knygoje Kęstutis ir negailestingas, tai pirmiausia sau. Negali būti atsitiktinumas, kad kone visos aršiausios pastabos nukreiptos į save. Paskaitykite, kaip jis koneveikia save Gražinos Kliaugienės lūpomis, bene ryškiausiu alter ego. Tebūnie tai diskusija apie menotyrą, bet nedeklaruojamu, tarpeilutiniu lygiu išryškėja gan asmeniška, apsivalymo siekianti pastanga. O skaistykloje kaip skaistykloje – nesaldu tiek autoriui, tiek kitiems, drauge atitemptiems.

Vis dėlto yra keli kiti autoriai, kurių indėlis į knygą gan žymus, tačiau jiems pastarieji apibūdinimai netaikomi. Pavyzdžiui, R. Diržys yra visiška Kęstučio priešingybė. Jis renkasi tam tikrą neoproletaro vaidmenį ir atlieka jį nuosekliai, nė akimirkai nenusiimdamas kaukės. Jokios, net menkiausios užuominos į nuoširdumą. Tegul tas vaidmuo atstumiantis, o jam priskirta argumentacija, švelniai tariant, prieštaringa, bet parodijuoti menotyrinį entuziazmą, besaikį terminijos vartojimą ir kitas negeroves puikiai tinka. Atmetu galimybę, kad Redas tiki viskuo, ką sako, – vaidmuo ir aktorius nebūtinai tapatūs, galų gale, jis akivaizdžiai adekvatus žmogus. Bet jei klystu, tada ant kelių, visų spalvų paleckiukai, prieš jus naujasis antikapitalizmo mesijas!

Skaitant Redo siūlomą maištingą retoriką kažkodėl norisi būti oportunistu. Taip, kad net niežti. Bent jau man. Tačiau nukreipus akis į kai kuriuos Kęstučio pasažus, oportunizmas pradeda kelti gokčiojimo refleksą. Štai taip žmogus skaitai ir plėšaisi. Du draugai, du maištininkai ir bendrakeleiviai, bet jų herbai ir vėliavos be galo skirtingos.

Vietomis knyga patraukia aiškiai iškeltu klausimu, įdomiu diskusijos fragmentu ar puikiai atpasakota scena / prisiminimu, tačiau dažnai ji tiesiog klampi, skęstanti ir kartu skandinanti skaitytoją perteklinės ornamentikos ir niekur nevedančių frazių vandenyne. Ją perskaityti įmanoma, tačiau tam būtini išskirtiniai mazochizmo resursai, kuriais aš, deja, neapdovanotas. Kita vertus, ar ne tokia yra visa mūsų menotyra? Reikalaujanti gerai išlavintų mazochizmo kompetencijų? Ir dar stebimės, kad mūsų niekas neskaito.

Kol skanūs fragmentai įpinti į siauram ratui atpažįstamų įvykių ir intrigų pynes, tol sekti siužetą nesunku – vis dėlto remiamasi „tikrais faktais“, o tai žinių išpenėtą skaitytoją visada traukia. Net gaila, kad tai menotyrininkų, o ne pornožvaigždžių pasaulis. Tačiau kai diskusija nusisuka nuo faktų ir į sceną sukviečiama zombių nacija – tada, skaitytojau, laikykis! Anonimiškumas ir įvairios atsipalaidavimo formos neretai veikia ranka rankon, gimdo gan smagius leksikos derinius, be to, provokuoja spėlioti, kas po kuria kauke slepiasi, kokią žinią siunčia. Tai smagus, nors gan beviltiškas užsiėmimas, ypač turint omeny, kad ta pačia kauke naudojosi skirtingi autoriai. Šiaip ar taip, provokacija ir skandalizacija, greta anksčiau minėtos parodijos, yra privilegijuoti būdai išlaikyti knygos skaitytojo dėmesį. Pridėkime šiokių tokių dokumentikos priesko­nių ir gausime kartais neblogai veikiantį kokteilį. Visa apimantis klampumas niekur nedingsta, tačiau tampa bent pakenčiamas.Neapsigaukime: tokie „konsistenciniai“ knygos apibūdinimai tėra antriniai, neprasilenkiantys, bet ir nesakantys visos tiesos (kad ir ką tas žodis reikštų) apie knygos turinį. Iš tiesų svarbus pats opozicinis balsas, iškrentantis iš bendro choro, išjudinanti, verčianti įsitempti ir gal pasitempti visą suinteresuotą bendruomenę kritinė alternatyva. Neprognozuosiu, koks bus realus knygos poveikis, ypač kolegiško ignoravimo kontekste, tačiau svarbu pripažinti tokio maištavimo naudą. Chuliganizmas mūsų gal ir neišgelbės, tačiau tikrai prablaivys.

Taigi pirmiausia norėjau šią knygą pavadinti kandžiai šviežiu oro gūsiu, bet vėliau nutariau, kad kita analogija bus tikslesnė. Tai nusistovėjusio vandens drumstimas, demonstruojant, kiek dumblo slepiama mūsų tingių karosų prūdelyje po skaidraus vandens sluoksniu. Drumstimas bandant išcentruoti susigulėjusius galios santykius, rodant, kad tam tikri dalykai menotyros pasaulyje nėra nei savaime suprantami, nei tokie geri, kokie galbūt atrodo pašaliniam stebėtojui. Tai žvilgsnis iš vidaus, kai siekiama paviešinti nešvarius baltinius, tačiau viešinant pabrėžiamos ne asmeninės, bet sisteminės ydos. Konkretūs žmonės, suprantama, įtraukti į šią nešvarių apatinių demonstraciją, tačiau pirmiausia jie yra sisteminių ydų indikatoriai. Ar jie patys su tuo sutinka? Klausti derėtų jų.