Kristina Budrytė-Genevičė. Tėvo ir dukros susitikimas tapyboje

Kęstutis Paliokas „Autoportretas su pypke“ 1974. 58,5 x 50

Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis", iki liepos 31 d. veikia Kęstučio Palioko (1933–1978) ir jo dukros Ingos Paliokaitės-Zamulskienės tapybos paroda „Duetai".

Tai svarbus įvykis lietuvių dailės pasaulyje – Kęstučio Palioko, XX a. 7–8 deš. Kauno menininkų praminto legendiniu, kūryba eksponuojama retokai. Daugybę autoportretų, portretų ir peizažų dailininkas nutapė per neilgą, vos keliolikos metų kūrybos laikotarpį. Šioje parodoje eksponuojama tapyba ir piešiniai iš K. Palioko artimųjų kolekcijos. Kai kurie jų saugomi gražiame mediniame name Žaliakalnyje, kur dabar gyvena tapytojo dukra. Kitus saugo K. Palioko našlė ir sesuo.

Kęstutis Paliokas įkvėpimo ieškojo neklaidžiodamas svetur, tapė sau artimą aplinką: gimtinės peizažus Kybartų rajone („Kybartų peizažas", 1961 m., „Peizažas su valtimi", 1978 m., „Peizažas", 1962 m.), šeimos narius („Inga", 1975 m., „Viktorijos portretas", 1964 m), draugus („Dailininko A. Pakeliūno portretas", 1974 m., „Grafiko R. Čarnos port­retas, 1974 m. ir kt.). Stebina tai, su kokia atida dailininkas tapė save – nebijodamas savikritiško, atviro žvilgsnio. Ekspresyvūs autoportretai išryškina ne tik autoriaus veido, pozos ypatumus, bet ir leidžia žiūrovui interpretuoti jo vidinį pasaulį.

Šis tapytojas neretai gretinamas su Antanu Samuoliu (1899–1942) ir jo kūrybos tęsiniais lietuvių dailėje. Šalia niūraus daugiasluoksnio fono ekspresionistinėse, deformuotose K. Palioko kompozicijose ryškėja geltonos, raudonos spalvos blyksniai – visai kaip garsiojo prieškario tapytojo paveiksluose. Dailininko autoportretuose – pavyzdžiui, sukurtame 1971 m. arba „Autoportrete su pypke" (1974 m.) –­ vaizduojami atributai neretai pritvinkę simbolinių reikšmių ir sąsajų. Pypkė, kurią paveiksle traukia džiova sirgęs menininkas, jaunystėje svajojęs tapti profesionaliu sportininku, neabejotinai reiškia galynėjimąsi su likimu, valios reprezentavimą, protestą prieš likimą ir aplinkybes, kurių pakeisti neįmanoma...

Šalia įsimintinų detalių K. Palioko paveiksluose matyti iracionalios, spontaniškai realizuotos spalvų dermės ar linijų, dėmių kompozicijos. Toks karštligiškas skubėjimas būdingas tragiško likimo menininkams. Štai Vincas Kisarauskas (1934–1988) apie savo kolegą K. Palioką rašė: „Visi išlikę jo darbai dvelkia gyvybingumu, kažkokiu gaiviu, jaunatvišku nerimu, gyvenimo skambėjimo jutimu. Dailininkas vis nebuvo patenkintas tuo, ką darė. Prisikankinęs prie tapomo darbo, negalėdamas išreikšti tai, ką nori, be gailesčio mesdavo drobę į šalį, visai nesirūpindamas jos likimu. Gerai, jeigu draugas pakėlė ar paėmė ar ji užsiliko (...)"1. Ne vienas K. Palioko darbas iš tiesų atrodo tarsi neužbaigtas. Gyvybingas potėpis lyg nutrūksta kažkur baltoje ar šiek tiek suteptoje drobėje (pavyzdžiui, minėtame portrete „Inga").

Tapytojo artimųjų portretai itin subtilūs, juose jautriai fiksuojamos emocijos. Toks asmens vaizdavimas įdomus ne vien kaip biografinis faktas. Portretuojamųjų atvaizduose išryškinti svarbiausieji jų charakterio bruožai byloja tapytojo „įsiklausymą" į artimojo sielos kalbą, intuicijos jėgą. Spalvoti šešėliai, aštrių spalvų kontrastai, laužytos formos ir beveik juodos linijos ne deformuoja, o išraiškingai perteikia vienatvės, liūdesio jausmą, smalsų žvilgsnį ar abejojimo akimirką.

Ne vien portretai parodoje prikausto žiūrovo žvilgsnį ilgesniam susimąstymui. K. Palioko peizažuose taip pat atsiveria labai plati emocijų skalė. Autorius net ramybės akimirką gamtoje regi su vos juntamu nerimo šešėliu. Ypač išraiškingi K. Palioko paveikslų medžiai – tarsi šiaušiami vėjo prieš smarkią audrą, nulenkę išblaškytus vainikus lietui nulijus ar šniokščiantys, lenkiami vėjo. Peizažinėje kūryboje dailininkas neretai imdavosi ekspresyvios, drąsių potėpių kompozicijos. Dviejų kiek skirtingų pradų – dailininko impresijų ir galingos gestiškosios tapybos įkrovų – susiliejimą gerai iliustruoja „Kybartų peizažas" ir „Nebaigtas peizažas" (XX a. 8 deš.). Nors visi K. Pa­lioko peizažų motyvai tarsi primena senai matytus vaizdus –­­ tapyboje užkoduotus kolektyvinės pasąmonės ženklus, tačiau „Kybartų peizažas" itin išsiskiria savo nuotaika. Tarsi simboliai, kartu –­ konkrečios vietovės ženklai čia „perskaitomi" medžių siluetai ir dinamiška šviesos bei šešėlio pusiausvyros kaita, kova... „Nebaigtas peizažas" primena mitinį kosminį kalną, ypatingą jungtį tarp dangaus ir žemės. Šio paveikslo neužbaigtumas tik dar labiau įaudrina vaizduotę. Ar didžiulė oranžinė dėmė už medžių – saulė ar laukymių namelis? Ar paveikslo apačioje banguojančios medžių skraistės neprimena keistos procesijos? Šiam paveikslui galima užduoti begalę klausimų –­ paslaptingais ženklais ir neužbaigtumu jis primena simbolistinę tapybą, kurios dažnai neįmanoma iki galo „įminti".

Inga Paliokaitė „Tėvo portretas“ Drobė, aliejus, 112 x 90,5

Paliokaitės-Zamulskienės tapyba kitokia. Čia, jei tarp spalvinių miražų ir išnyra simbolizmą menanti figūra, ji lieka efemeriška, beveik nematoma ir ne tokia ekspresyvi, kaip tėvo kūryboje. Dailininkės paveiksluose spalvų amplitudė sukasi aplink juodą ir raudoną. Nors šių spalvų ir atspalvių kontrastai grėsmingi, tačiau dinamiški potėpiai, šviesotamsos efektai niveliuoja tamsos, juodumos grėsmę... Savo tapybinėmis abstrakcijomis I. Paliokaitė-Zamulskienė tarsi medituoja praeitį ir dabartį. Pasak pačios tapytojos, ji piešia nuo gimimo, o po ilgo laikotarpio pavarčius vaikystės darbus, mato ten begalę įvairiausių ženklų... Ženklo svarba akivaizdi ir šiuose dailininkės darbuose. Ne tik pavadinimai čia sufleruoja apie dangiškus ir žemiškus pavidalus drobėje, bet ir jautrios, lyg įtemptos stygos, spalvinės linijos, juostos. Jų kryptis dažnai vertikali, todėl jos tarsi jungia artimus ir tolimus, žemutinius ir viršutinius kompozicijos taškus.

Ingos paveikslų pavadinimai nepadeda „atpažinti" vaizduojamų objektų. Naudodama tapybos išraiškos priemones, menininkė kontempliuoja gyvenimo posūkius, sprendimus, pasirinkimus... Todėl spalvos, pavidalai čia nesileidžia verbalizuojami, apibrėžiami: ryškios formos mirguliuoja it fantastinis, kosminis pasaulis. Jos išsisklaido, susilieja, pereina iš vienos į kitą, patiria įvairias transformacijas, kurias lydi simbolių, ženklų gausa.

Tapytojos kuriamas pasaulis sunkiai nusakomas žodžiais. Jis nei tikras, nei įsivaizduojamas, su tam tikromis stipriai apibendrintomis užuominomis, kurios sudaro menininkės kūrybos pagrindą –­ tolių mėlynumas, deginanti artuma, pasaulio gelmės, vėjo gūsiai, blaškantys spalvas ir nurodantys potėpių kryptį. Abstrakcija Ingai padeda išreikšti asmeninę patirtį. Tačiau jos kūryboje esama ir kitų siekinių. Kartais pasakojimo gija juose nusidriekia net iki biblinių ar romantinių detalių, bet skirtingas istorijas vienija paveiksle iškylantys simboliai, pavyzdžiui, šviesulys ir iš jo raibuliuojančios įvairiaspalvės vilnys. Matyt, tie patys ženklai reiškia ne atsitiktines, o nuosekliai susijungiančias istorijas.

Taigi, tapytojas ir jo dukra pirmą kartą susitiko parodinėje erdvėje. Dabar jiedu simboliškai tapo bendraamžiais (pagal paveikslų sukūrimo laikotarpį), todėl galima palyginti jų meninio pasaulio jėgą bei įsiklausyti į skirtingus tapybos kūrinus, į jų spalvų dermę ir pasakojimo įvairovę.


1Kisarauskas Vincas. „Kęstutis Paliokas", knygos dailininkė Viktorija Paliokienė, Vilnius: Vaga, 1985.

 

Draugai