Thomas Graham. Dirbtinio intelekto menas perkamas už tūkstančius. O jis bent geras?

Kiek anksčiau šiemet į žurnalistų pašto dėžutes atėjo paslaptingas pranešimas spaudai – juodame ir baltame, kompiuterinių arcade žaidimų užsklandos „žaidimas baigtas“ stilistiką imituojančiame fone rečitatyvu paskelbta: KŪRYBINGUMAS NĖRA TIK ŽMONĖMS. Autoriai – trijulė iš Prancūzijos, pasivadinusi „Obvious“, – pareiškė, jog dirbtiniam intelektui (DI) pagaliau pavyko sukurti meno kūrinį. Tai buvo pirmasis reklaminis šauklys netrukus įvyksiančiam keistojo portreto aukcionui. „Christie’s“ nesitikėjo nė 10 tūkst. dolerių. Darbas parduotas už 430 tūkst. dolerių.

Pats portretas atrodo šiurkštokas ir neužbaigtas. Iš pirmo žvilgsnio jis beveik galėtų praeiti Londono nacionalinės portretų galerijos peržiūrą. Atsimerkus plačiau, jis tampa miglotas ir paslaptingas – baltas apvalainas veidas išryškėja drumzlinoje drobėje, o trys tamsūs plotai – akys ir burna. „Potėpiai“ kiek pikseliuoti. Apatiniame dešiniajame kampe – algorit­mo kodas vietoj parašo. Tai štai kaip mašina „mato“ mus? Galbūt nustūmus šališką įsivaizdavimą apie žmogaus percepciją, iš tiesų taip ir atrodome.

Portretas užfiksuotas kaip pirmasis aukcione parduotas DI kūrinys, o tai padėjo „Obvious“ komandai – naujo meno nešėjams – iššauti į žiniasklaidos dėmesio centrą. Rinkodara, nukreipta į lengvo nerimo dėl DI sukėlimą, turėjo išprovokuoti nerimastingą jaudulį, tačiau pakako vos kelių subtilių užuominų, kad žmonės pradėtų eiti iš proto. Žiniasklaidoje nuaidėjo klausimai: ar tai menas? kas yra autorius ir savininkas? dabar jau ir mašinos kūrybingos? Visi jie validūs, tačiau skuboti. Technologijos nė iš tolo nėra tiek pažengusios, kiek „Obvious“ leido numanyti, o visuomenė akivaizdžiai sutrikusi ir supainiota, kas yra DI ir kokie jo gebėjimai. „Obvious“ rinkodarininkai pelningai tuo pasinaudojo.

DI menas egzistuoja maždaug 5 dešimtmečius, tačiau šis portretas atstovauja naujausiai bangai. Anksčiau žmonės, naudoję kompiuterius menui kurti, rašydavo specialius kodus pagal iš anksto numatytą būsimo kūrinio estetiką, o naujoji banga pasitelkia algoritmus, kurie estetiką gali studijuoti savarankiškai. Tuomet toks DI, naudodamas, pavyzdžiui, Generative Adversarial Network, arba GAN (liet. generatyvinis konkurencinis tinklas), sistemą, gali sugeneruoti naują atvaizdą. Parašas „Obvious“ portreto apačioje yra GAN algoritmas. Iš esmės vietoj vienintelio dirbančio tinklo, vienas kitam priešpriešinami du tinklai (jie, konkuruodami ar stengdamiesi nugalėti vienas kitą, eksponentiškai pagreitina apmokymo procesą, – vert. past.). Abu tinklai treniruojami pagal tą patį duomenų rinkinį, kad perprastų jo estetiką, ir imituoja klastotojo ir meno detektyvo tarpusavio santykius: vienas tinklas, bandydamas atkartoti tai, ką pamatė, generuoja naujus atvaizdus, o kitas sprendžia, ar šie yra tikri, ar padirbti. Jei detektyvas klastotoją pričiumpa, pastarasis adaptuojasi, ir vėl viskas iš naujo. Procesas trunka tol, kol detektyvas nebegali atskirti, ar kūrinys autentiškas. „Christie’s“ parduotas atvaizdas – tas, kuriam pavyko prasmukti.

„Christie’s“ nuotrauka
„Christie’s“ nuotrauka

DI sukurtas paveikslas nebuvo vienintelis, tiesą sakant, jis tik vienas iš beveik begalybės galėjusių atsirasti. Trys žmonės, pasivadinę „Obvious“, išsirinko būtent šį. Jie į procesą įsikišo ir kituose etapuose: visų pirma, suprogramavo DI, tuomet davė jam 15 tūkst. portretų treniruotėms. GAN algoritmas, kaip „parašas“, tėra dar vienas gudrus rinkodaros triukas, nes pagal jokius kriterijus DI nesukūrė port­­­­reto pats. Galiausiai DI net nėra šių prancūzų. Po netikėtos aukciono baigties išaiškėjo, jog jį sukūrė kitas menininkas – Robbie Barratas: parašė programą, treniravo pagal „Wikiart“ paveiksliukus, netgi generavo labai panašius portretus, o vėliau įkėlė kodą į internetą, kad kiti galėtų juo laisvai naudotis. Tad „Obvious“ portretas ne tik negali būti priskirtinas DI – jis negali būti priskiriamas patiems „Obvious“.

Paaiškėjus tiesai, karštligiškas sumišimas, lydėjęs „Christie’s“ aukcioną, subliuško. DI pats nesukūrė paveikslo ir nebuvo kūrybingas jokia žmogiškąja šio žodžio prasme, tai ne dirbtinis generatyvinis intelektas – jusli, tikslinga ir už save mąstanti mašina, – kurį matome mokslinės fantastikos filmuose. Tačiau jis yra įrankis, gebantis atlikti įdomius, netikėtus dalykus, ir daugybė menininkų naudoja tokias pačias technologijas kaip „Obvious“, tik pasitelkia daugiau fantazijos.

Kūrėjai, praktiškai taikantys DI, nesibaimina būti jo pakeisti. Jie patys pastatė tas mašinas, dirba su jomis kiekvieną dieną ir suvokia jų ribotumą. Tokius menininkus labiau domina kūrybinis bendradarbiavimas, būdai, kuriais DI įgalina peržengti prigimtinius gabumus. Mario Klingemannas, DI meno pionierius, regi tai kaip galimybę praplėsti žmogiško žinojimo ribas: „Esame įkalinti to, ką matėme, girdėjome ar skaitėme, atsiriboti nuo šių dalykų labai sudėtinga. Todėl kai kurie žmonės vartoja narkotikus tikėdamiesi aplinkoje atrasti dar absurdiškesnių sąsajų, tačiau mašinos leidžia tai išprovokuoti visa jėga – jose sukelti staigų trūkį (glitch), sukelti klaidą ar išvesti iš kelio gerokai paprasčiau nei žmogaus smegenyse. Šiame procese gali nutikti kas nors keista ir nenumatyta iš anksto.“ Užuot nukopijavę rastą kodą ir paspaudę „run“ DI menininkai jį parengia savu būdu.

M. Klingemannas konstruoja grandinines generatyvinių modelių sistemas, kuriose vieno modelio išvestis tampa kito modelio mokymosi medžiaga, taip galutiniai atvaizdai paverčiami tolimais, deformuotais pirminės įvesties lūžiais. Štai Anna Ridler kuria specifinius duomenų rinkinius, pvz., pasitelkia tūkstančius tulpių atvaizdų, kad išmokytų DI generuoti besiskleidžiančio gėlės žiedo video, priklausomai nuo bitkoino kainos svyravimų. Sougwen Chung treniruoja DI pagal savo pačios paveikslus ir perkelia šias žinias robotinei rankai, dirbančiai prie kūrinio drauge su ja. Rezultatas – tarsi teptukų potėpių duetas, spontaniška menininkės ir jos mašininės versijos sąveika. Gali susidaryti įspūdis, kad šioje bendruomenėje dominuoja vizualiojo meno atstovai, o pats DI geresnis, parankesnis atvaizdams, ne muzikai ar tekstams kurti. Iš tiesų DI, imituodamas tai, kam buvo ruoštas, klysta, o vizualinis laukas tiesiog pakantesnis tokioms klaidoms. „Akys yra gerokai atlaidesnės už ausis“, – teigia M. Klingemannas.

Dauguma menininkų šaiposi iš minties, kad DI yra kūrybingas, tačiau tai priklauso nuo kūrybingumo apibrėžties. Žinoma, kartais mašinos išties naujais ir efektyviais būdais kažin ką sukuria, tačiau be konkretaus ketinimo ir nenutuokdamos apie aktualumą. Tik žmogus interpretuoja ir atsijoja jų išvestį. M. Klingemannas priduria: „Technologija neturi tikslo kurti. Užkuriame ugnį, iš jos taip pat kyla įvairios įdomios formos, bet juk ugnis nėra kūrybinga – tai mes haliucinuojame ir įžvelgiame formas, struktūras. DI yra išliaupsinta laužavietė.“ Galbūt užuot svarsčius, ar mašina kūrybinga, vertėtų užduoti klausimą, kas mus priverstų patikėti mašinos kūrybingumu? Douglasas Hofstadteris, vienas šio lauko grandų, yra rašęs, kad kartais atrodo, jog kiekvienas naujas žingsnis DI link, užuot padėjęs visiems sutarti, kas yra tikrasis intelektas, paprasčiausiai atskleidžia, kuo tikras intelektas nėra. Panašiai galima nusakyti kūrybą – kuo daugiau mašinos nuveikia, tuo aukščiau kyla kartelė ir tuo daugiau suprantame apie žmonių kūrybingumą.


Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė
bbc.com, 2018-12-12

Draugai