Prieš kelias dienas nutikęs įvykis Bolonijoje sulaukė didelio italų kultūros pasaulio ir žiniasklaidos dėmesio: garsus italų menininkas nusprendė sunaikinti kelis savo paties darbus. Tiks­liau – „atsiimti“ juos iš miesto, savo ruožtu naikinančio šių darbų socialinį ir ideologinį kontekstą. Meno naikinimas kaip radikalus politinio protesto gestas.

Blu, garsus grafičių kūrėjas, slepiantis savo tapatybę ir jau du dešimtmečius piešiantis įstabius ikonografiškus sieninius piešinius, murals, Italijoje ir už jos ribų (JAV, Pietų Amerikoje, Balkanuose, Palestinoje), kovo 11 d. ištrynė nuo Bolonijos miesto sienų kelis ikoninius grafičius. 2011 m. „The Observer“ išrinktas vienu iš dešimties geriausių pasaulio gatvės menininkų, Blu šiame mieste yra sukūręs visą nelegalių sieninių piešinių seriją, nukreiptą skatinti visuomenės sąmoningumo ugdymą politiniais, etiniais ir ekologiniais klausimais. Ištrintasis grafitis vienuolika metų puošė buvusį daržovių ir vaisių turgų, ilgam apleistą, o vėliau paverstą socialiniu kairiosios pakraipos jaunimo centru „Xm24“. Aktyvus ano meto socialinių judėjimų dalyvis Blu vaizdavo tragiškus įvykius Genujoje per G8 viršūnių susitikimą, „No Tav“ judėjimo protestus ir kritikavo miesto institucijų bei saugumo pajėgų piktnaudžiavimą valdžia. Jo sieninei tapybai būdingos iškreiptos žmogiškos figūros, savotiški humanoi­dai – keistos groteskiškos būtybės, įkūnijančios mūsų baimes, prieštaras ir susvetimėjimą.

Sunaikindamas Bolonijos grafičius, šis kontrkultūrinis menininkas išreiškė dvigubą protestą: nepritarė „Xm24“ centro – alternatyvios jaunimo kultūros ir socialinio protesto vietos – uždarymui (miesto savivaldybės nutarimu dėl nelegalios pastato „okupacijos“) ir pasisakė prieš savo bei kitų anoniminių grafičių kūrėjų darbų eksponavimą šiuo metu Bolonijoje vykstančioje parodoje „Street Art. Banksy & Co.“. Tarp rėmėjų yra ir miesto savivaldybė, o kūriniai naudojami be autorių žinios ir sutikimo. Parodos organizatorių teigimu, grafičiai nuo miesto sienų nulupti siekiant juos „išsaugoti nuo nykimo bei laiko ardomosios galios“ ir paversti eksponuojamais meno kūriniais. Komerciniais produktais.

Blu toks požiūris ir sieninės tapybos savinimosi iniciatyva nepriimtini – grafičių menas yra gatvės menas, laisvas ir demokratiškas, tad priklauso visai bendruomenei, o ne meno galerijoms, privačioms kolekcijoms ar paro­dų salėms, kur norintieji pamatyti sieninę tapybą turi sumokėti už įėjimą. Grafičiai suauga su architektūrinėmis erdvėmis, kuriose jie realizuojami, liudija konkrečios teritorijos ir konkretaus socialinio konteksto realijas. Tai maišto forma, linksma ar ironiška provokacija, politinis veiksmas – pilietinio solidarumo išsakymas. Todėl jų sumuziejinimas ir pavertimas preke iškreipia esminę šio meno, gimusio kaip nelegali raiška, funkciją ir paskirtį. Ekstremaliu gestu italų kūrėjas taip pat skelbia karą veidmainiškam valdžios institucijų ir dalies visuomenės požiūriui į grafičių kūrėjus kaip į sienų tepliotojus: tie, kurie dar vakar žarstėsi kaltinimais vandalizmu ir urbanistinio dekoro niokojimu, kriminalizuodami sienų tapybą puoselėjančias jaunimo kultūras, šiandien, įžvelgę pasipelnymo galimybę ir naujas meno rinkos tendencijas, skelbiasi tariamais gatvės meno mecenatais. Ačiū, nereikia, sako Blu.

Jis jau ne pirmą kartą ištrina savo kūrinius. Protestuodamas prieš sparčią Berlyno gentrifikaciją, gruodžio 11-osios naktį menininkas sunaikino du milžiniškus grafičius „Chains“ ir „Brothers“. Jie dienos šviesą išvydo 2007-aisiais Kroicberge, kažkada vargingame darbininkų, imigrantų ir punk rock pogrindinės kultūros kvartale. Šiandienis Kroicbergas sparčiai keičia savo veidą ir virsta pasiturinčių berlyniečių traukos zona, kurioje statomi prabangūs, eiliniam miestiečiui neįkandami apartamentai. Neseniai iš šio kvartalo buvo iškeldinta ir „nepriklausoma benamių ir menininkų respublika“, Kroicbergo Užupis, kad nebadytų naujiesiems gyventojams akių. Jau kuris laikas ant Berlyno ir daugelio kitų vokiečių miestų sienų galima matyti užrašą Wem gehört die Stadt? („Kam priklauso miestas?“). Miestas yra ir jo periferija, jo skurdieji rajonai su savo istorija, apleisti pastatai ir industrinis paveldas. Jų išsaugojimu ir atgaivinimu bene visada rūpinasi vietinės pilietinės iniciatyvos, dažnai konfliktuojančios su privačiais valdžios institucijų interesais. Tokioms pilietinėms iniciatyvoms ir yra skirti Blu grafičiai.

Gatvės meno elitinimas (paverčiant jį muziejiniu produktu ir ištrinant ar iškreipiant jo socialinę funkciją) bei urbanistinė gentrifikacija (viešosios erdvės pavertimas „išrinktųjų“ erdve) yra glaudžiai susiję reiškiniai. Žinoma, galima ilgai kalbėti apie miesto erdvių ir jų funkcijų kaitą kaip apie daugiau ar mažiau natūralų procesą, priklausantį nuo daugybės įvairių veiksnių ir esmiškai atspindintį miesto daugiasluoksniškumą: keičiasi laikmečiai, jų ideologijos, socialinės įtampos, meniniai stiliai ir percepcija. Tačiau tiesa ir tai, kad dažnai tomis erdvėmis bandoma manipuliuoti, privatizuoti viešąjį turtą, spekuliuoti statybų rinka, naikinti tam tikrus praeities ženklus ir alternatyvias dabarties apraiškas. Tada viešajai erdvei –­ ir jos grafičiams – iškyla rimta grėsmė. Toks menininkas kaip Blu, laikantis grafičius „visuotine gėrybe“, privalo išsakyti savo poziciją: priešintis mechanizmui, siekiančiam šią meno formą inkorporuoti, ją neutralizuodamas ir paversdamas eiline dekoracija.

Blu pasirinkimas iškelia daugybę klausimų apie menininko saviraiškos laisvės ir cenzūros ribas, apie miesto estetiką kaip politinį veiksmą ir socialinio susidūrimo objektą, apie komercinius grafičius ir tam besipriešinantį gatvės meną. Neabejotina tik viena – Bolonijos sieninės tapybos sunaikinimas yra radikalus ir anarchiškas meilės gestas. Meilės miestui ir pačiai kolektyviškumo idėjai. Stipriausias ir skausmingiausias gestas, kokį tik menininkas gali atlikti.