Tremtinė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė

Per 1941 m. trėmimus mamytė, brolis ir aš atsidūrėme Altajaus krašte. Tėvelis, kaip ir kiti vyrai, buvo atskirtas nuo šeimos dar Lietuvoje. Man tuo metu buvo trylika, brolis – trejais metais vyresnis. Kitą vasarą kartu su kitais nuo bado dar nemirusiais tremtiniais mus nugabeno už poliarinio rato prie Laptevų jūros, kur patekome į negyvenamą Tit Ari salą. Ten išlaipino rugpjūčio pabaigoje. Snigo. Jurtas pastatėme per dvi savaites, iki rugsėjo vidurio, bet langus jau dėjome iš storo ledo luitų.

Mama nuo šalčio ir bado mirė 1946 m. spalio mėnesį. Jai tuo metu buvo tik 44 metai. Prieš pat mirtį paskutinių gyvenimo metų kančia nuo jos veido pasitraukė. Veide liko tik palaimos išraiška. Ten, saloje, poliarinėje naktyje, įšale, brolis pats vienas iškalė kapo duobę mamai.

Mudu su broliu išgyvenome. Sugrįžom į Lietuvą.

Kai 1989 m. su ekspedicija į salas atvykome ieškoti ir parsivežti tėvynainių palaikų, nuo mamos mirties buvo praėję 43 metai. Man tuomet buvo 62-eji. Salose praleidome daugiau nei mėnesį. Sekėsi sunkiai... Ieškant palaidotųjų žemę reikėjo kalti kaip akmenį. Prie mano mamos kapo vietos priėjome vėliausiai. Kai prisikalėm iki viršutinės lentos ir pasimatė žymėtos žuvų bačkų lentos, iš kurių brolis buvo sukalęs karstą, jau žinojau, kad atradom mamytės kapą. Atkėlus lentas, mamą pažinau iš karto. Įšalo žemėje ji liko tokia pat jauna kaip tą poliarinę spalio naktį prieš 43 metus. Su ta pačia palaimos išraiška veide.

Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė

 

Dovilė Dagienė-DoDA. Tremtinės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės portretas. Kaunas, 2017 m. balandis