Didžiulė erdvė pasitinka nerangiomis, šaltomis formomis, sudarančiomis bevardes elementų grupes, ir keistai stingdo: kiek ilgiau nei mėnesiui ŠMC Didžioji salė vėl tapo „baltu kubu“, kaip ir buvo numatyta dar 1968 m., – suprojektuota kaip modernistinė paro­dų salė ir specialiai pritaikyta meno parodoms, dabar vis dažniau tampa interaktyvių parodų ir kultūros renginių erdve, kas kartą įkūnydama vis kitokį pavidalą ir retai būdama tokia sovietiškai sakrali. Dabar „baltame kube“ raitosi ir šnekasi įvairių dydžių ir formų plieno figūros, nebyliai komunikuojančios parodų salės aplinkoje. Erdvėje išsidėstę objektai kelia tylią pagarbą ir spalvotais žingsniais nesinori ardyti monumentalumo – toks pirmasis įspūdis aplanko įžengus į belgų dueto Joso de Gruytero ir Haraldo Thyso „Baltą suprematizmą“. Paroda neįkyriai apnuogina ideologijos spindesį ir trūkumus, apmąsto visuomenės įvaizdį.

Pasikartojančios figūros, iš kurių konst­ruojami objektai, primena gryną ir tyrą idėjinį sovietizmą, kokio nebuvo, bet turėjo būti. Vienodi plieniniai elementai kartu sudaro darnią minią, kurią papildo nežinomi portretai –­ žmonių, lėlių ar objektų piešiniai. Kiekvienas elementas tampa personažu, turinčiu numanomą funkciją: demaskuoti istorinius ir esamus ideologinius režimus. Figūrų visuma ramina, bet kartu verčia jaustis nepatogiai savo kūne: tobuli plieniniai elementai dera kartu žadindami negyvos, bet tariamai tobulos masės įvaizdį. Aplink tvyro pasididžiavimas mokslo ir technologijų pasiekimais, džiuginantis ideologijos kūrėjus, bet beveik nejaudinantis kitų. Plokšti objektai erdvę užpildo chaotiškai, ekspozicija konstruojama iš pramoninių medžiagų, braižybos elementų; pramoniniai elementai savo forma ir ritmu tampa meno kūriniu.

Geometrinės formos tyliai pašiepia šiuolaikinės visuomenės bruožus ir ydas: paklusnumą, monotoniją ir neįpareigojantį pasyvumą. Kritika paliečia ir uždaro žiūrovą nepatogioje erdvėje, stokojančioje šiuolaikiniam žmogui įpras­tų aplinkos elementų – blaškančių ir valdančių dėmesį ryškių dėmių. Įžengęs į „Balto suprematizmo“ salę kiekvienas atsiduria nenatūraliai spalvų ir formų gausos išvargintą akį raminančioje aplinkoje. Ekspozicija primena afekto būseną patyrusį ligonį, nusilpusį dėl patirtų emocijų. Baltumas, paliestas pieštuko linijų, išnykstančių atsitraukus, pagauna ir verčia apsigyventi „Baltame suprematizme“. Erdvėje jungiasi numanomi, giliai pasąmonėje užrakinti išgyvenimai, formavę identitetą. Tiesios, sulenktos ir susipynusios detalės kabinasi už nematomų ideologijos rėmų, išlikusių pasąmonėje, bet praradusių prasmę šiuolaikiniam žmogui. Šiurkščios figūros ir jų grupės atspindi sovietizmą, kuriam Gruyteras ir Thysas suteikia veidus – portretus, niekaip negalinčius užgožti plieno pramonės laimėjimų.

Eksponatai kuria nuoseklią istoriją ir akiai keistai malonią visumą. Šalto plieno detalės subtiliai jungiasi su minkštomis ir laisvomis pieštuko linijomis, o bevardžiai portretai akimirkai atitraukia dėmesį nuo ritmo, kuriamo nenatūralių metalinių formų. Maždaug ten, kur ir turėtų būti, t. y. tarp masyvių figūrų ir išblukusių veidų, tarp sienų neįspraustas stūkso vienintelis beveidis objektas – plieninių „kapinių“ maketas. Elementų eilės ramina savo simetrija ir tirštumu, kuriančiu optinį pasitenkinimą. Tik ši sovietinė utopija dūžta šalia atsiradus gerokai didesniam vieno „antkapio“ motyvui: prieš akimirką buvęs didelis, staiga esi priverstas jaustis per mažas. Elementų santykiai muša iš vėžių ir nevaldomai keičia žvilgsnio trajektoriją, o „balto kubo“ aplinka įstringa kažkur „Balto suprematizmo“ viduje.

Spengiantis baltumas ardo laikmečio suvokimą ir išlaisvina žiūrovo mintis. Paroda pasitinka nebylia ir tvarkinga agresija, demaskuojančia ideologijos es­mę ir niūrius prasmės ieškojimus to meto visuomenėje. Jos aidas baltoje erdvėje skamba iki šiol.