Pradėsiu nuo to, kad pradėti neįmanoma. Žinoma, dėl to kaltas ir laikas: tie iššaukiančiai gražūs mirštantys medžiai, tas keistas žiemos laikas rudenį, ta dabarties praeitis – melancholija ir dar tūkstančiai plonų gijelių, susirišančių į Gordijaus mazgą, kuris palieka tik šiokių tokių fragmentų, pametęs visą turėtą struktūrą. Pradėti šnekėti apie Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytą Algimanto Kunčiaus parodą „Vaizdaraščiai“ man asmeniškai taip pat neįmanoma. O ir ką aš galėčiau pasakyti naujo apie menininką, apie kurį visko jau tiek pasakyta? Belieka griebtis poezijos, kuri visad šiek tiek kilsteli realybę aukštyn ir virš viso literatūrinio (dailėtyrininkiško/fotografinio) išmanymo.

Jau parodos pradžioje kuratorė Ieva Mazuraitė-Novickienė mini, kad „Algimanto Kunčiaus vardas ir, neabejoju, kūriniai mūsų žiūrovui gerai pažįstami“. Su tuo sutikti sudėtinga, turint omenyje, jog pristatoma menininko penkiasdešimties metų kūrybos retrospektyva dydžiu ir darbų gausa (jų – daugiau kaip 500) gali pašiurpinti mirtingąjį meno gerbėją. Tiesa, kruopščiai sudarytas paro­dos katalogas nagrinėja ne tik kiekvieną pristatomą Kunčiaus ciklą, bet ir patį parodos konceptą – menininko kūrybos poslinkius istorijos kontekste. Tačiau, norint apsieiti be papildomos informacijos, lengva paklysti: visos serijos, visi darbai po truputį pinasi į vienumą, išskiriami – didesnio formato – kūriniai po truputį užima vietą tų, kiek mažesnių, bet ne ką mažiau vertingų fotografijų. Ir tu lieki stovėti visas apžavėtas šito, sakykim, estetiško chaoso ir nebežinodamas, į kurią pusę eiti toliau.

nesidžiaugsiu tavim niekada / niekada niekada mano džiaugsme –

Dar 1969 m. „Kultūros baruose“ publikuotame interviu Kunčius išsako susidomėjimą žmogumi, jo aplinka: „Norisi atsitraukti toliau, iki tokios distancijos, kada gali stebėti žmogaus santykį su aplinka, jo veiklos pėdsakus, jo judėjimą – trumpiau tariant, parodyti žmogaus egzistavimo būdą aplinkos pasaulyje.“ Tai įprasmina „Sekmadienių“ serija su kaimo šokiais ir muzika, tykiai pereinanti į Palangos vasaros gyvenimą. Skirtingų kartų žiūrovams šios fotografijos kels nevienareikšmių minčių (juk ne kiekvienas jaunosios kartos atstovas žinos žodžio „tranzistorius“ reikšmę ar prisimins, kada paskutinį kartą matė paplūdimyje vyrą, dėvintį kostiumą). Tačiau, atmetus šias istorijos tėkmėje besikeičiančias išorės detales ir prisiminus parodos pavadinimą, galima užčiuopti universalią dimensiją. Juk žmonių jausmai ar nuotaikos (netgi patirtys) yra universalūs, tad ir dienoraštinis, pats intymiausias, įrašas tampa suprantamas kitam. Vaizduojama vieta –­ senasis Vilnius bei „Reminiscencijų“ architektūra – taip pat atliepia kitam, tik gal kiek siauresnei tų, kitų, grupei. Fotografijose vaizduojamos Šeškinės ir Pašilaičių statybos išveda žvilgsnį iš normatyvinės estetikos lauko, žadina žiūrovo asmeninę patirtį, kurią papildo ir kiti architektūriniai (ne tik) Vilniaus miesto vaizdai. Ir čia pajauti žmogaus dalyvavimą, tik jau ne vaizduojamo, kaip prieš tai, o savo paties. Tarytum staiga būtum įtrauktas į interaktyvų žaidimą: tavo asmeninės patirties laukas koreliuoja su vaizduojamomis vietomis, veikiant atminties architektūros taisyklėms.

melsvas lietsargis ties mečete / parko ūkanos du vienišiausi

Kiek kitaip Kunčius fotografuoja užsienio miestus. Miunchene darytos nuotraukos išsiskiria ekspresyvumu. Čia pagrindinis objektas – žmogus gatvėje. 1990 m. įvykęs pirmas menininko apsilankymas Vakaruose alsuote alsuoja laisve. Tai visiška priešprieša prieš tai matytiems konstrukcijų vaizdams. Įamžinti praeiviai tarsi atliepia miesto erdvei, rodos, Berlyno sienos griūtis suartino miestą su jo gyventojais ir kiekvieną jų sąlytį, pačią artimiausią sąjungą, menininkas užfiksuoja savo objektyve. Ir visai nesvarbu, jog tai nueinantys, užsisukę praeiviai

dulkiant lietui bevardžiam mieste –

Jei reikėtų apibendrinti „Vaizdaraščių“ parodą, sakyčiau, jog tai neįmanoma, nes šie susipynę Kunčiaus penkiasdešimties metų kūrybos fragmentai kaskart dėliojasi vis kitaip. Bet jei ilgai ir kantriai lauksite ir stebėsite, esu tikra, kad nuo keturiaspalvių salės sienų galop susidėliosite vieną bendrą dienoraštinį vaizdą.

nesidžiaugsiu tavim niekada / džiaugsme mano ar šitiek išlauksi? (Donaldas Kajokas)