Šią vasarą savyje atradau donelaitiškąjį pradą. Nepaisant aktyvaus kultūrinio gyvenimo, nuo pat birželio man labiausiai rūpėjo „Vasaros darbai“. Visų pirma, išsigandau, jog viskas pernelyg greitai noksta ir sirpsta. Ėmiau nuogąstauti, kad jeigu iki liepos vidurio baigsis visos uogos – nebebus ką veikti. Tuomet giminaičiai sodininkai pradėjo mane raminti, kad nors derlius bus nurinktas anksčiau, liks laiko pasimėgauti kitais vasariškais malonumais – drybsojimu ant žolės, pasivaikščiojimais miške. Tačiau tai manęs toli gražu nenuramino. Baiminausi, ar žaliųjų plotų neapims sausra, ar pievos netaps šienu... Tuomet prasidėjo liūtys. „Na taip, dabar jau paskęs burokai, o salotos pražus“, – pamaniau. Iš tiesų, prisipažįstu, būras aš labiau nenaudėlis nei viežlybasis, tačiau gamtos ciklo leitmotyvas šiemet manyje išryškėjo netikėtai stipriai. Supratau, kad kultūra mane sugadino tik pusiau ir valstiečio genų dar likę. Vis dėlto jaudintis dėl sodo gėrybių šią savaitę pavargau. Reikėjo atsigaivinti įprastomis meno, muzikos, Vilniaus kūrybinio lauko aktualijomis. Grįžusi prie šių temų nustebau, kaip vasariškas atotrūkis nuo kultūros pulso pakeitė žvilgsnį į kultūrinį gyvenimą. Sakyčiau, veiksmą pradėjau matyti ne iš vidaus, o iš šono. Gimė daug naujų minčių. Galbūt todėl pirmą kartą išdrįsau rašyti ne objektyvią apžvalgą apie pasaulio muzikos istoriją, bet subjektyvią nuomonę apie reiškinius lietuviškos muzikos erdvėje. Jeigu su manim nesutiksite – puiku! Diskusija – geras kelias į teigiamus pokyčius.
Nuo pat vaikystės kasmet išsirinkdavau po kokias tris lietuviškas grupes ir atidžiai stebėdavau jų veiklą. Kitaip tariant, tapdavau gerbėja. Pirmajame gyvenimo dešimtmetyje rinkdavausi iš to, ko klausėsi tėvai, – Kernagis, Mykolaitis, ‚Aktorių trio“... Svarbūs buvo ir miuziklai – mintinai mokėjau visas „Velnio nuotakos“ arijas, dažnai sukdavosi „Ugnies medžiok­lės su varovais“ vinilas. Žinoma, pačią pirmą vietą dalijosi „Keistuolių teatras“ ir „Tele-bim-bam“. Ko tuo metu klausėsi paaugliai – nežinau, buvau per maža. Blausiai prisimenu tik didelę sceną Užupio „Galeroj“ ir fanką – gal „Bekešo vilkus“? Trylikos rimtai įklampino „Garbanotas bosistas“ – nešiojau nusipieštus marškinėlius su grupės pavadinimu, buvau įsimylėjusi vokalistą Šarūną (kaip ir visos kitos), nepraleisdavau koncertų. Dabar skamba neįtikėtinai, bet tuo metu „Bosistas“ buvo ne tik sparčiai kylanti psichodelinė grupė, bet ir „Apaštalai“ – ta pačia sudėtimi mišiose giedantis ansamblis. Tad suprantate, su kuriais marškinėliais eidavau dar ir į bažnyčią. Maždaug tuo pat metu susikūrė „Vilnius Temperature“ projektas – jutubėje atsirado virtuali lietuviškos „alternatyvios“ (dabar jau kabutėse, tada gal ir ne) muzikos scena. Su draugais aptardavome kiekvieną pasirodžiusį klipą, jei kuris labai patikdavo – eidavome į tos grupės koncertus. Kai pagalvoju – viskas, kas dėjosi lietuviškoje muzikoje, atrodė labai svarbu. Žiauriai. Tai buvo viena pagrindinių temų gyvenime. Žmonės, tuo metu lietuviška muzika nė kiek nesidomėję, nesidomi ir dabar, o didžiajai daliai minėtas etapas buvo tarsi vartai, pro kuriuos kartą įėjęs, grįžti nebegali.
Didžioji dalis klausytojų iš „Vilnius Temperature“ laikų muzikos išaugo, nemažos dalies grupių auditorija taip ir nesubrendo – tiksliau sakant, vienus paauglius pakeitė kiti. Normalu. Drįsčiau pastebėti, kad nepriklausomai nuo dabartinių muzikinių interesų, tiems, kurie pro vartus įėjo, alternatyvios muzikos scena vis dar rūpi. Tas rūpestis yra išreiškiamas skirtingais būdais. Tarkime, dalis žmonių perka visus naujus albumus, kasetes, vinilus – kad paremtų grupes, kad kaip dokumentą išsaugotų ateičiai. Tačiau įsigytų albumų nebūtinai klausomasi, tai veikiau simbolinis gestas. Iškart kyla klausimas: tie albumai prasti ar neįdomūs, kad kartais po kelių, o kartais po vienos perklausos išblėsta? Kodėl panašu, jog nė vienas jų netaps amžinai aktualus? Atrodo, nors „Anties“ ir Kernagio klausomasi iki šiol, prieš dvejus metus išleista muzika jau atrodo pasenusi. Vienas bičiulis mašinoje turi „Kelio į žvaigždes“ diskų rinkinį – būna, kad net tie atrodo labiau intriguojantys. Muzikantams, kurie kadaise buvo įsimylėti, ir dabar norisi kelti aukščiausius reikalavimus, juk aplanko sentimentai – kaip tada buvo šviežia, gaivu... O į jų vietą užimančias arba scena besidalijančias jaunas grupes norisi žiūrėti per didinamąjį stiklą ir kiekvieną neskoningą nuokrypį laikyti pasaulio pabaiga. Hiperbolizuoju nesmarkiai.
Po kelerių gana neįdomių metų, kai stadionuose grojo „G&G Sindikatas“, o miesto šventėse – jau apkalbėtas, stilių į „minkštesnį“, hipiškesnį keičiantis „Garbanotas bosistas“, muzikos rinkoje atsirado naujas žaidėjas. Didžiąją dalį alternatyvios muzikos atlikėjų priglaudė bendras stogas, pirmiausiai tiesiogine, o paskui – perkeltine prasme. Vilniuje, viename iš Tilto gatvės namų, keletą metų gyveno kone visos pagrindinės indie ir, hm, rokenrolo grupės (rokenrolas apima daug žanrų, kuriuos sieja bendras charakteris, tad šis pavadinimas čia tinka). Tai buvo natūraliai susiformavęs meno inkubatorius, kuriame draugų kompanija kūrė, repetavo ir dalijosi bendra buitimi. Vėliau grupės išsiskirstė gyventi į skirtingas vietas, tačiau greitai tapo „Tilto namų“, oficialios įteisintos muzikos agentūros, dalimi. Ši nepriklausoma (kartais pagalvoju – nuo ko nepriklausoma?) agentūra į alternatyvios muzikos pasaulį atnešė kelis pokyčius. Pirmiausiai, išsyk pasimatė, kurios alternatyviosios scenos grupės „Tilto namams“ tinka, o kurios – ne. Tinkančias „Tilto namai“ netruko priimti į savo būrį. Ir tuomet lietuviškoji alternatyva, kuriai anksčiau priklausė visi ir kurių prodiuseris nėra Martynas Tyla (ironizuoju), pasidalijo į tris dalis: „Tilto namų“ kompaniją, o gal tiksliau, komuną, visus „Tilto namams nepriklausančius“ ir kelis labai ryškius atlikėjus, kurie visiškai nesvarbu kam priklauso arba aiškiai priklauso patys sau. Tarkime, toks visada atrodė Mesijaus ir Munpauzeno tandemas, o šiomis dienomis ir naujasis Kudirkos projektas – „Vilniaus energija“. Tačiau pati keisčiausia, neabejotinai, toji antra „klasė“ – atlikėjai ne iš „Tilto namų“, bet ir ne ypač saviti, unikalūs. Man atrodo, nemažai šiai kategorijai priklausančių grupių gimė „Tamstos“ klubo konkurse „Garažas“, kuris į Lietuvos sceną yra išlydėjęs daugybę pradedančių atlikėjų. Vis dėlto galima pastebėti, jog „Garažo“ finaluose prizinės vietos gana stipriai priklauso nuo tuo metu vyraujančių tendencijų ir madų. Maždaug tada, kai grupė „ba.“ ėmė rinkti pilnas arenas klausytojų, lietuvišką alternatyvą pagavo „ir aš noriu būti roko žvaigždė“ banga. Tiesa, grupės „ba.“ fenomeną tenka pripažinti nepriklausomai nuo to, ar jų muzika patinka, mat po Mamontovo laikų pub­lika reikalavo šimtaprocentinio frontmeno ir jį – Beną Aleksandravičių – gavo. 2016 m. „Garaže“ mados buvo aiškios – kelias į roko žvaigždžių gyvenimą jau išbristas. Kas bus jaunesnieji skautai, drąsiai seksiantys iš paskos? Tuo keliu pasuko prizines vietas užėmę „Abii“, „Jauti“ ir „Abudu“. Nauja karta.
Pirmieji grupių pasirodymai dvelkė nenusakoma jėga. Atrodė, dabar tai bus! Tačiau kadangi esu numačiusi vieną pastraipą paburbėti... Šios kartos atėjimas gana keistai pakreipė iki tol sėkmingai besiformavusį demokratišką muzikos pasaulį. Visų pirma, tapo aišku, kad scenoje ne šiaip muzikantai, o žvaigždės. Visi nariai yra dainų autoriai ir tai, sakytum, kaip tik demokratija! Tačiau, kaip pastebėjo vienas mano bičiulis, toks pokytis lėmė muzikinę šizofreniją – repertuaras tapo nevientisas, atrodo, viskas buvo daroma tam, kad pateisintų ambiciją. O būti nepralenkiamai ambicingam – vienas svarbiausių roko žvaigždės priesakų. Grupė neišskiria pagrindinio nario, tačiau jį išskiria pati publika. Ilgainiui į koncertus žmonės pradeda rinktis ne tiek dėl grupės, kiek dėl to vienintelio veido. Tiesa, neseniai buvau koncerte, kuriame visi nariai grojo vilkėdami šortais, o pagaliau pripažintas frontmenas – kelnėmis. Subtili užuomina. Baika! Įdomūs ir dalykai, tampantys koncertų kulminacija – paskutiniuose grupės „Abudu“ pasirodymuose ja tampa ant žmonių rankų nuo scenos šokantis vokalistas. Jis tai darė kokiuose penkiuose koncertuose. Visuose Lietuvos miestuose! Atrodo, roko grupėms daryti įspūdį yra svarbiau, nei groti gerą muziką, o klausytojams ėjimas į koncertą panašesnis į arbatos gėrimo ceremoniją nei į tikrą troškulį. Bet gal taip buvo visur, visais laikais, ir aš idealizuoju? O gaila. Žinau, kiek daug mano minimos grupės prakaito išlieja repeticijose, kaip dega noru kurti – vis dėlto peršasi mintis, kad galiausiai pasiduoda galimybei gauti didelę dėmesio dozę. Bet, kaip dainuoja „ba.“ – „paprastu instinktu gyvenu“, ir ką čia bepridursi. Verta aptarti ir klausytojus, kurie svariai prisideda prie koncertinės patirties. Mikroklimatas koncertuose dažnai primena konkursą. Čia galioja keistos buvimo geriausiam taisyklės – labai svarbi apranga, visi piktokai žvalgosi vieni į kitus. Svarbu pažinoti grupės narius, po koncerto su kuriuo nors iš jų pasisveikinti. Bet tai juk taip atsibodę – juk būti vieniems tarp kitų galima daug paprasčiau. Regis, visuose grupių pasirodymuose atsiranda veiksnys, kuris laimi prieš muziką ir ją palieka antrame plane. Tačiau efektai greitai pabosta, o ir mados keičiasi – pasenus indie ir shoegaze muzikai (tai turėtų netrukus nutikti), dabar klestinčios grupės turės iš esmės atsinaujinti arba liks ilsėtis stalčiuje su širdelėmis apipaišytais jaunystės dievukais.
Tačiau grupių atsinaujinimas irgi ne visada sklandus. Lietuviškos alternatyvos scenoje įprasčiau keisti ne muzikinį turinį, bet grupės pavadinimą. Kartais tai virsta tiesiog šiokia tokia painiava, o kartais – komiškomis situacijomis, kai klausant trijų įstabiais pavadinimais įsivardijusių atlikėjų vėliau paaiškėja, kad tai tas pats žmogus. Nemažai muzikantų, ypač priklausančių „Tilto namų“ agentūrai, groja vieni kitų grupėse, trijuose, keturiuose skirtinguose muzikiniuose projektuose. Viena vertus, tai graži, kūrybiška, natūrali simbiozė. Antra vertus, liūdina, kad nauji muzikiniai projektai sparčiausiai kuriasi tų pačių žmonių rate ir užima didžiąją dalį visos muzikos arenos. Juokais tariant, beveik monopolis. Jie gali groti scenoje, dalytis instrumentais ir repeticijų erdvėmis, agentūros vadybininkai yra jų draugai, todėl reikia minimalių pastangų išgarsėti ir surengti turą po Lietuvą. Juk visi talentingi. Ir vienas slidesnių, ramybės neduodančių pavyzdžių yra grupė „Shishi“ – tai nauja trijų merginų grupė, atliekanti surf-rocką. Visos jau groja keliose grupėse, o viena jų – „Tilto namų“ vadybininkė. Pamenu pirmąjį koncertą – merginos sakė, kad yra nelabai susigrojusios, bet „juk tai pirmas pasirodymas“. Debiutas vyko „Tilto namų“ festivalio scenoje. Rinktinė festivalio publika „Shishi“ išgirdo, atleido už visus netikslumus ir pamilo, nes muzikos grupės, kuriose groja vien merginos – retenybė. Tačiau čia išlenda muzikinės kultūros primityvumas – klausytojai gali ignoruoti trūkumus, nes scenoje groja tam tikros lyties muzikantai, pasiviję tam tikrą vakarietišką madą. Jeigu visoms pradedančioms merginų grupėms būtų taip paprasta atsidurti festivalių scenose, neabejoju, jos būtų įkvėptos, tuoj pat patobulėtų ir džiugintų minių ausis. Kalbant apie įkvepiančius merginų grupių pavyzdžius, norisi džiaugtis „Crucial Features“ muzikantėmis. Jos išgarsėjo sukūrusios, įrašiusios ir paleidusios į pasaulį pankiškiausią metų dainą „Miršta Sovietynas“ – tai buvo ne stilingi blizgučiai, o visus iš kojų išvertusi drąsa.
Tekstą norėčiau baigti toliau vardydama geruosius vietinės alternatyvios scenos pavyzdžius, tačiau jau pasiekiau spaudos ženklų limitą. Tai vienas iš spausdinto teksto privalumų / trūkumų. Kita vertus, kaip gyvenimiška! Blogus dalykus pastebėti lengviau, o geri atrodo „savaime aiškūs“, atskirai paminėti neverti, galiausiai jiems tiesiog nebelieka laiko. Iš tiesų jie jūsų dėmesio nusipelnė labiausiai, todėl pažadu kada nors parašyti antrą šio teksto dalį, kurioje aptarsiu šviesiąją lietuviškos muzikos pusę ir žodžių tikrai nepristigs. Taip pat norėčiau pridurti, kad rašydama šį tekstą, jaučiausi tarsi tą simbolinį atstumą neščiau vis dar blausiai rusenančią jaunųjų meno kritikų ugnį – dabar ją mielai perduočiau kitam. Jaunus autorius norisi padrąsinti – rašykite kuo daugiau ne tik apžvelgiančių, bet ir įžvalgių žodžių apie tai, kas maloniai arba įkyriai kutena padus. Jūsų tekstai atras skaitytoją. Juk gardžiausias intelektualinis saldumynas – gyventi skirtingų nuomonių apsuptyje ir pačiam kultūros reiškinius imti stebėti akylesniu žvilgsniu, pagauti konstruktyviai kritiško mąstymo vajų. O dabar einu ieškoti alternatyvos alternatyviajai muzikai, nes reikia atgaivos.