Vaidilutė Brazauskaitė-L. Adomo Matuliausko Vilniaus ženklai – dedikacijos Vilniui

Adomo Matuliausko paroda „Vilniaus miesto ženklai“ iki lapkričio 1 d. veiks Vilniaus universiteto rektorato koridoriuje

Adomas Matuliauskas. „Vakaro pokalbis“, šilkografija, 17,5 x 17,5, 2014

Adomo Matuliausko darbų ciklas „Vilniaus miesto ženk­lai“ keliauja po Vilnių. Liepos mėnesį rodytas LDS galerijoje „Arka“, dabar yra eksponuojamas bene tinkamiausiose erdvėse, kurios galėtų tarnauti kaip inspiracijos šaltinis šiai 21 šilkografinio estampo ciklo ikonografijai – Vilniaus universiteto senuosiuose rūmuose, šalia rektorato.

Kas yra išvaikščiojęs XVI–XVIII a. menančius koridorius, kopęs iki Baltosios salės, Senosios observatorijos bokštelių, apsilankęs mansardose, puikiausiai supras, iš kur ir kodėl atsirado būtent toks grafikos darbų formatas, kiek nebūdingas grafikos atspaudams, dažniausiai telpantiems stačiakampiame plote, o ne apvaliuose „palėpių langeliuose“.

„Vilniaus miesto ženklų“ ciklas – tarsi naujai perfrazuotų, interpretuotų herbų ir herbinių kartušų rinkinys, kur kiekvienas iš darbų yra skiriamas vis kitokiai nuotaikai, istoriniam įvykiui, miesto rytui ar vakarui arba netikėtai pamatytos detalės impresijai. Tokius kartušus matome virš paradinių barokinių bažnyčių durų, virš kadaise garbių bajorų rezidencijų vartų bei balkonų...

Tai ne heraldiniai estampai, bet noras įprasminti mylimo miesto keliamas impresijas ir parodyti jas per kažkur aukštai, beveik taip aukštai, kaip Šv. Jonų bokštas ir Vilniaus mansardose „iškirstus“ ovalius langelius, su meile ir noru dedikuoti Vilniui kuo daugiau sukurtų, pajaustų, įsivaizduojamų pagarbos ir meilės ženklų.

Grafiko, knygos dailininko Matuliausko estampuose ženk­lai, linijos, abstrahuoti siluetai, profiliai bei relikvijos pinte susipina su bokštų vertikalėmis, augaliniais motyvais, kaip susipina linijos kaligrafinėse vinjetėse, atskiriančiose vieną odę mylimam miestui nuo kitos, kaip susipina vynvyčio šakos ant senamiesčio kiemų sienų, stogų ir tvorų, kaip susipina kaltiniai balkonų, laiptinių, langų ir metalinių vartų pynučiai, kaip susipina barokinių herbinių kartušų ženklai ir jųjų puošnieji apvadai.

Menininkas ne iliustruoja Vilniaus topografiškai, dokumentiškai, bet iš miesto padiktuotų vertikalių, horizontalių, įstrižainių ir kreivių dėlioja savus, savaip sufokusuotus jausenų kaleidoskopus.

Be patetikos ir siekio dublikuoti realiuosius, kasdien matomus ir turistų fotografuojamus Vilniaus ženklus dailininkas kuria atskirus, savitai pamatytų simbolių rebusus, tarsi vizualias šaradas, kuriose provokuoja surasti ne tik jo sukurtosios ikonografijos simbolius, bet ir kiekvienam stebėtojui pajusti, įsivaizduoti susipynusiose linijose ir kaligrafinėse arabeskose ką nors savito, kitoniško, ko galbūt ir pats autorius nesitikėjo pavaizduoti ar sugalvoti.

„Vilniaus miesto ženklų“ linijiniuose labirintuose atsispindi Matuliausko Vilnius, su savo vingria, painia gatvelių topografija, kasdien vis kitokiais, iš naujo pastebėtais simboliais bei ženklais, kolonomis, fontanu, kalaviju, karūna ar rūstaus kunigaikščio profiliu, kur vejasi vijoklių šakos, nusklendžia pabaidytas paukštis ar lėtai leidžiasi to paukščio pamesta plunksna...

Kiekvienam mylimas miestas skelbia savo žinią, kiekvienas iš mūsų vis kitaip žvelgiame į jo bokštus, kontraforsus ir arkas. Šis ciklas – Matuliausko ilgai brandintas mėginimas sukurti linijų žaismo kupiną dedikaciją Vilniui, pajaustą, sufokusuotą ir pamatytą iš kažkur aukštai, pro apvalų palėpės ar bokšto langą, kažkur iš padebesių.

Kuo ne poezija, tik išdeklamuota linijomis, simboliais, kaligrafijos vingrumu, o ne žodžiais, kaskart vis tais pačiais, kaskart vis kitokiais?

Draugai