Vaidilutė Brazauskaitė-L. Kazimiero Žoromskio palikimas Lietuvai

2013 m. vasario 21 d. Kazimiero Žoromskio šimtųjų gimimo metinių proga Kaune, M. K. Čiurlionio muziejaus M. Žilinsko galerijoje, atidaryta paroda „Spalvos virpėjimas". Kovo 4 d. atidengta paminklinė lenta ant namo K. Kalinausko gatvėje, kur kūrė ir gyveno dailininkas.

 K. Žoromskis savo studijoje Manhatane, 23-iojoje gatvėje

Gyvenimas dažnai patvirtina teiginį, menininko kūryba, atminimas išlieka gyvas tik su sąlyga, kad apie jį nuolat primenama – rengiamos parodos, leidžiamos knygos ir albumai, rašomi straipsniai, dalijamasi prisiminimais. 2013 m. pradžios kultūros įvykiai – puiki proga prisiminti talentingo lietuvių dailininko Kazimiero Žoromskio kūrybą ir biografiją. Kazimieras Leonardas Žoromskis gimė 1913 m. kovo 4 d. Smilgių parapijoje, Naujamiesčio valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Šiemet jam būtų sukakę šimtas metų. Jo kūrybinis palikimas, ieškojimai, mintys užpildo aibes Lietuvos tapybos atradimų ir tradicijų interpretavimo spragų, susieja mūsų dailę su audringais XX a. antrosios pusės Vakarų meno šuoliais.
K. Žoromskis priklausė tai Lietuvos menininkų kartai, kuriai teko daug likimo išbandymų – gyvenimiška ir kūrybinė adaptacija svetur, už gimtosios šalies ribų, grįžimas į gimtinę po daugelio gyvenimo dešimtmečių. Jo kūrybinis kelias prasidėjo juodu Lietuvos istorijos laikotarpiu, užklupus Antrojo pasaulinio karo negandoms. Mokslus būsimasis dailininkas tęsė karo metu, iki vokiečiams uždarant Lietuvos aukštąsias mokyklas. Vėliau – priverstinė emigracija, naujas gyvenimas užsienyje, studijos ir atkaklus užsibrėžto tikslo siekimas, studijuojant Vienos, Romos dailės akademijose, begalinės valandos, praleistos žymiausiuose Europos muziejuose, gilinantis į aukščiausios tapybinės meistrystės paslaptis, karštas troškimas ne tik pragyventi iš savo kūrybos, bet ir kuo daugiau išmokti, pažinti, analizuoti, naujai permąstyti pasaulinės meno istorijos palikimą, sukurti kažką naujo, tenkinant ne tik asmenines kūrybines ambicijas, bet ir nuolat garsinti Lietuvą, kurios laisve menininkas nė karto nesuabejojo, ir jau nuo pirmos personalinės parodos, įvykusios 1947 metais Madrido moderniojo meno muziejuje, tikėjosi, kad kada nors grįš į Tėvynę... Į Lietuvą dailininkas sugrįžo tik 1986 metais, į beišsikvepiančią sovietinę santvarką. Apie peripetijas, parvykstant su savo kūriniais į Tėvynę, ir po to sekusias įvairias politines, intrigų kupinas istorijas būtų galima parašyti ne vieną aštraus siužeto nuotykių romaną. Tačiau šiandien kalbant apie šią neįprastą, daugybe talentų apdovanotą asmenybę, labiausiai norisi aptarti jos išskirtinumą Lietuvos dailės kontekste.
Taigi, grįžęs į Lietuvą, tapytojas surengė ne vieną didelę parodą tėvynėje bei užsienyje, 2008 m. didelė K. Žoromskio paroda įvyko JTO būstinėje Ženevoje (Šveicarija), 2010 m. – Villa Haiss muziejuje Vokietijoje. Tačiau Lietuvoje jo paro­dos, deja, nebuvo rengiamos gana ilgai. Tiesa, Vilniaus svečiai ir meno gerbėjai nuolat turėjo galimybę aplankyti iki šiol veikiantį neformalų muziejų, ištikimai palaikomą bei globojamą dr. Kristinos Miklaševičiūtės-Žoromskienės, kuri niekada nėra atsisakiusi priimti tiek garbius asmenis, tiek ir studentų ar moksleivių ekskursijas.
2013 m. vasario 21 d. Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus ir M. Žilinsko galerijos iniciatyva, bendradarbiaujant su dr. Kristina Miklaševičiūte-Žoromskiene, buvo atidaryta tapytojo kūrybos retrospektyvos paro­da „Spalvos virpėjimas", kuriai eksponatai buvo atrinkti iš LDM bei M. K. Čiurlionio muziejų fondų.
Parodoje tarsi introdukcija žiūrovus pasitinkančios fotografijos („displaced person card"), ankstyvieji impresionistine stilistika pasižymintys Madrido etiudai, naujos stilistikos ieškojimų pavyzdžiai religine tematika leidžia suvokti, kokioje sudėtingoje gyvenimo ir kūrybinio kelio pasirinkimo kryžkelėje dailininkas atsidūrė pokarinėje Europoje. Kiek vėliau, dėstydamas Bogotoje (Kolumbija), dirbdamas Čikagoje (JAV) menininkas radikaliai siekė atitrūkti nuo modernizmo, postmodernizmo, prancūziškos tapybinės mokyklos pamatų. Kaip žinia, po Antrojo pasaulinio karo tarsi nerašytu, nedeklaruotu susitarimu pasaulio meno sostinė iš Paryžiaus persikėlė į Niujorką. Kito ir K. Žoromskio darbų stilistika, paveikta aktualių pokyčių Amerikos meno scenoje –­ abstrakcijos, abstrakčiojo ekspresionizmo, vis labiau įtvirtinančio savo pozicijas Niujorko meno gyvenime.
„Aš manau, kad istorija ir laikas sukasi ne aplinkui, bet spirale. Tad nėra galimybės tam pačiam laikui atsistoti toje pačioje vietoje, todėl ryžausi jį vytis", – pasakė tapytojas 1967 metais, per savo parodos atidarymą Čikagoje. Dr. Kristinos Miklaševičiūtės-Žoromskienės požiūriu, būtent tokios dailininko nuostatos, analitinis protas, filosofinis mąstymas ir paskatino jį pasukti abstrakcionizmo link.
Ekspresyvias, baltos ir juodos santykiu grįstas abstrakcijas palaipsniui ėmė keisti kitokio pobūdžio darbai. Menininkas ėmėsi ciklų „Sienos" bei „Skelbimų lentos" (1962–1972). Panašios stilistikos darbų galima rasti ir lokaliame Lietuvos dailės kontekste. Tiesa, „lietuviškieji" pavyzdžiai buvo sukurti gerokai vėliau, po kelių dešimtmečių. Šių K. Žoromskio ciklų darbai užpildo ne vieną mūsų dailės istorijos raidos diagramos spragą. Nykstančios sienos, jų spalvos, faktūros, paviršiai, nutrupėjimai ir net pelėsiai, abstrahuotai perteikia ne tik ypatingus menininko-koloristo gebėjimus, bet priverčia susimąstyti, per apibendrintos realybės prizmę pažvelgti į dabarties pasaulį kankinančias problemas, kultūros, civilizacijos ydas bei nyksmą. Skelbimų lentos –­ dviprasmiškas mintis keliantis ciklas, deklaruojantis ne tik aktualiosios kultūros laikinumą, cikliškumą, bet ir kvestionuojantis vartotojiškosios kultūros idealizavimą, patį vartotojiškumą, „konvejeriškumą" meniniame, kultūriniame gyvenime. Tai neabejotinai tikri poparto pavyzdžiai. Kai kurie Lietuvos menotyrininkai galbūt nesutinka su tokiu šių ciklų (ypač poparto stilistikai artimas „Skelbimų lentų" ciklas) apibūdinimu, deklaruodami, kad tai visgi tapybos pavyzdžiai, nepapildyti ready made elementais bei koliažais. Bet tam galima argumentuotai paprieštarauti, prisiminus daugelį poparto ikonomis tapusių Amerikos menininkų darbų.
Dar 1964 m. Kazimieras Žoromskis dalyvavo 159-ojoje tarptautinėje abstrakcionistų parodoje „Washington Square" galerijoje, o 1967 m. surengė personalinę parodą garsiojoje Niujorko „Phoenix" galerijoje. Jo darbai aktualiai atspindėjo to meto Niujorko vyraujančias menines tendencijas, konkrečiai – abstrakčiojo ekspresionizmo stilistikos ypatumus. Taip pat komponavimo, kolorito specifika, mąslumu bei lyriškumu K. Žoromskio abstrakcijos tarsi tęsė lietuviškosios tapybinės mokyklos tradicijas.
Tapytojas ir toliau tęsė savo ieškojimus, domėjosi naujausiais spalvų spektro bei šviesos sklaidos moksliniais tyrimais, siekė tapybinėmis priemonėmis išgauti sudėtingus spalvos ir šviesos virpėjimo erdvėje, perspektyvoje efektus, iliuzinės erdvės įspūdį. K. Žoromskis, gilindamasis į šią sritį, vadovavosi teiginiu, kad „spalva yra šviesa, o šviesa yra spalva". Palaipsniui formavosi savitas šios užduoties sprendimo būdas, susikristalizavęs į unikalų oparto reiškinį. Operuodamas besikryžiuojančiomis, susipinančiomis, plataus spalvinio spektro, palaipsniui pereinančiomis į vieną toną iš kito, skirtingo storio juostomis, dailininkas kūrė ne plokščio vaizdo optinį efektą, šachmatinį ar fraktalinį paveikslo sandų išsidėstymo įspūdį, o tikrą daugiadimensę, iliuzinę erdvę, prisodrintą šviesos bei spalvų virpesių, tarsi atgyjančią, keistai judančią, kone šokčiojančią akyse optinę iliuziją. Ji šiuose K. Žoromskio kūriniuose – ne tik graži, harmoninga, bet ir hipnotizuojanti, tarsi įtraukianti į dar nepažintą, čia pat atgyjančią erdvę.
Būtent šie menininko ieškojimai paskatino jį sukurti 1970–1975, 1975–1982 ir 1982–2001 m. „Trijų dimensijų serijų" ciklus, kurie neabejotinai užpildo lietuviškosios tapybos chronologinės raidos spragas unikaliais, net pasauliniame kontekste išsiskiriančiais oparto pavyzdžiais. Parodoje, veikiančioje Kaune, gana plačiai pristatomi „Sienų", „Plakatų" serijos kūriniai, „TDS" serijų darbai.
Tapytojas, kuriam buvo būdingos nuolatinės kūrybinės paieškos, neapsiribojo abstrakcija, optinio, iliuzorinio pobūdžio eksperimentais. Jį domino ir figūrinėje, veristinėje (keliančioje tikroviškumo įspūdį), tapyboje tarpstančios metaforos, megapolio – Niujorko, tiksliau – Manhatano kasdienybė, spindesys, aistros ir dviprasmybės. 1984–1999 m. K. Žoromskis nuolat pildė ciklo „23-rd street" kolekciją, kupiną žmogiškųjų aistrų, pagundų, iliuzijų bei tragedijų peripetijų. Spręsdamas figūratyvinės tapybos uždavinius, dailininkas išmoningai papildė šiuos kūrinius ilgainiui jo kūrybos „vizitinėmis kortelėmis" tapusiais elementais: optinės, „sienų", „afišų" tapybos intarpais, kurie tarsi frizai, kompozicijos rėmai, papildo virtualų figūratyvinių, žanrinių scenų kupiną pasakojimą apie Manhatano 23-iąją gatvę, kurioje įsikūrusioje studijoje dirbo kelis dešimtmečius. Turėdamas didelę klasikinio natiurmorto, peizažinės tapybos patirtį, menininkas savo pasakojimus, žmogiškųjų aistrų bei iliuzijų metaforas praturtino ir meistriškai nutapytais natiurmortais, kur kiekvienas elementas turi savo paslėptą prasmę, tarsi kodas, iššifruojant kiekvieno iš paveikslų fabulą. Taigi, K. Žoromskio kūriniuose dažnai susipina daugybė tendencijų, stilistinių intarpų. Vienoje jo drobėje galima atrasti popartui, opartui, hiperrealizmui, abstrakcionizmui būdingų bruožų.
Lietuvai šis unikalus menininkas paliko virš trijų šimtų savo kūrinių. Tikėjosi, kad jie bus įvertinti ne tik pasauliniame, JAV kontekste, bet, svarbiausia, ir gimtojoje Lietuvoje. Deja, trūkstant daugelio institucijų geranoriškumo, nepelnytai nuvertinant K. Žoromskio indėlį į Lietuvos kultūrą, jos sklaidą užsienyje ir aukštinant kitus už Lietuvos ribų kūrusius mūsų dailininkus, kurių darbų meninis lygis neretai kelia abejonių, iki šiol lieka neišspręstas K. Žoromskio palikimo eksponavimo, t. y. dailininko kūrybos muziejaus, klausimas. Dr. Kristina Miklaševičiūtė-Žoromskienė imasi dažnai sunkios, beveik fiziškai nepakeliamos naštos organizuodama K. Žoromskio kūrybos parodas prestižinėse užsienio šalių galerijose, visomis išgalėmis siekia įteisinti menininko muziejų. Tai prasmingos pastangos. Jos turi sulaukti ir valdžios struktūrų palaikymo. K. Žoromskio kūryba verta kuo plačiausios sklaidos, specialistų ir publikos dėmesio.
P. S. Tekste panaudota medžiaga iš Kazimiero Žoromskio fondo.

Draugai