Vaidilutė Brazauskaitė -L. Naujos Eglės Gineitytės tapybos teritorijos

Naujojoje Eglės Gineitytės tapybos parodoje „Teritorija“ kažkur išsislapstė žmonės. Nepamatysime jų – mąslių, tolstančių, užsisklendusių savyje. Tačiau pajusime juos esant, nes neįprastos nuotaikos, emocijos tiesiog sklendžia šiuose kupinuose oro, erdvės, beribių tolumų, erdvaus horizonto, iki „pasaulio krašto“ nutįsusiuose peizažuose.
Ar norėjote kada atsidurti pasaulio pakraštyje, nesvarbu, kad ir kiek jis būtų geografiškai nutolęs nuo mūsų? Kur nors Čilėje, Patagonijoje ar Europos nuošalėje, gal ant stataus Atlanto skardžio, kur beprotiškai stūgauja vėjai, o gal ten, kur baigiasi stepės ir prasideda dykumos, arba raudonomis dulkėmis nuklotose Afganistano priekalnėse... Šios teritorijos tolimos ir nepažintos, bet ten, tose atšiauriose vietose, taip pat gyvena žmonės – po dideliu dangumi, jurtoje, vigvame, vėjų košiamame namelyje ant jūros kranto...
Eglės žmonės ir jų gyvuliai atsiduria po dideliu, beribiu dangumi, vienišuose, tirpstančiuose peizažuose, horizontuose, namuose, kur darosi nebeaišku, ar smėlis, ar sniegas užpustė kelius ir langus. Beveik abstrakcija virstančiose paveikslų „teritorijose“ formuojasi keisti mentaliniai formų, jausmų, spalvinių emocijų ryšiai. Nerimo, laukimo persmelkti drobių paviršiai iššaukia nuojautą, kad autorė čia fiksuoja savo ir kažko nenuspėjamo, laukiamo, nepažinaus pasąmoninį ryšį. Jos darbuose archetipinių formų nameliai sąveikauja su gamta, kalbasi su nematomais fenomenais, dvasiomis, kurios glūdi juose, galbūt besislepiančios nuo gamtos ar pasaulio apskritai. Įprastos, atpažįstamos Eglės paveikslų figūrėlės kartais vaizduojamos šiuose namuose, kur nors už užuolaidų, o kartais jos palieka savo namus vienišus ir tuščius.
„Išplėšytas namukas“, „Užpustytas namukas“, „Namas saulei leidžiantis“, „Namas prie skardžio“… Viskas taip paprasta, išgryninta. Menininkė savo kūriniuose ištrina beveik visas realaus pasaulio detales, užleisdama vietą spalvų teritorijoms, kur kartais spalva, tarsi netyčia, pavirsta forma. Arba šviečia neramia, nenusakoma, verčiančia drebėti nuo nepaaiškinamo ilgesio šviesa. Eglė nekuria abstrakcijų –­ juk jos darbuose visada išlieka peizažo punktyrai. Jos tapybą greičiau būtų galima vadinti iki rafinuotumo apibendrintu realizmu, kur detalės, smulkmenos tampa visai nesvarbios, kur lieka tik subtiliomis spalvomis pažymėtos dangaus, skardžio, tolumų, kelio ar barjero užuominos.
Eglė Gineitytė. „Raudona žemė“, drobė, aliejus, 2012Tapytoja, kurdama savo paveikslus, visiškai pasiduoda intuicijai – jau nutapius vieną ar kitą drobę aiškinamasi, iš kur atėjo visos tos spalvos, vakaro šviesa ir melancholiškos nuojautos. Jai neramu, o kartais ir įdomu, kas šaus į galvą, ką netikėtai pašnabždės beveik šamaniškai kurianti mintis ir rankos mostas. Spalvos, siluetai, peizažo ir menamos užsibrėžtų teritorijų ribos atsiranda tarsi katarsio būsenoje, kokone, užsidarius minčių, pasąmonės, jausmų kiaute. Visai kaip tie nematomi Eglės paveikslų žmonės savo nuo civilizacijos nutolusiuose namuose, kažkur paribiuose ar užribiuose, neatrastose ir „National Geografic“ nenufotografuotose teritorijose...
Eglės Gineitytės drobės dar yra kupinos subtilios moteriškos jausenos, vilties, noro paguosti, priglausti, išgelbėti nuo piktos lemties, noro išgyventi, kas benutiktų po tuo beribiu dangumi. Kartu jos pasižymi vidine sandaros, kompozicijos logika. Jų struktūra paprasta ir aiški – tarp stambių formų čia atsiranda mažesnės, o kartais ir vos apčiuopiami miniatiūriniai pavidalai ar plonytė it siūlas linija. Atsisakiusi detalių, menininkė renkasi tonų, spalvinių dėmių santykiais grįstą kompozicinę kūrinio sandarą. Spalva Eglės paveiksluose kuria ir erdvės, ir šviesos iliuziją. O juk jos mirgėjimą, blyksnius kartais būna taip sunku „pagauti“ ir perteikti.
Apie ką kalba Eglės paveikslai? Apie švelnumą ir ilgesį, kur žalias paviršiaus plotas – ilgesys, o rožinis – švelnumas, apie laukimą, meilę, apie tyliai slenkančius artyn ledynus rausvoje vakaro migloje, apie rožinę vakaro šviesą, kurią sustabdo žalias paveikslo „teritorijos“ kraštas. Čia svarbu būti, išgyventi erdvėje, paveiksle, kur niekas niekam neturi trukdyti. Svarbu išlikti, pabėgus nuo kasdienybės, civilizacijos, svarbu mylėti, laukti ir likti Žmogumi. Net jei tavo namų kontūras netyčia pavirsta prie ledinės žemės prišalusiais bilietais... Gal į Sibiro tolius, arba – į kitą, pažadėtąją erdvę – mėlyną beribį dangų…