Vaidilutė Brazauskaitė-L. Nuolat kelyje

Paulius Normantas – nuolat kelyje. Tiesa, dažnai jau rudenėjant sugrįžta į Lietuvą, į Vilnių, bandydamas apžvelgti savo klajonių rezultatus, peržiūrėti galybę fotografijų, surengti parodą, išleisti dar vieną knygą, pasirūpinti Azijos menų centro atsiradimo perspektyvomis.
Nenuilstantis arba nuilstantis, bet vis tiek einantis užsibrėžto tikslo link, klajūnas, piligrimas, arba, kaip pats kažkuriame interviu save pavadino –­ valkatavimo profesorius – Paulius Normantas 2007­–2010 m. keliavo Budos Šakjamunio, Sidhartos Gautamos, savo Vadovo ir Mokytojo, gyvenimo, nušvitimo, mokymų keliais. Taip atsirado fotografijų ciklas – „Keturios Budos pėdos“, kurias Jis paliko Lumbinio, Bodhgaja, Sarnatho, Kušinagaros šventosiose vietose. Keturios pėdos, keturios šventosios vietovės ir dar daug daug vienuolijų, stupų, šventyklų, priekalnių, kalnų, besiplaikstančių nerimastingame vėjyje ir gairinamų  negailestingos Saulės maldų vėliavų, jaunų ir senų vienuolių, atvirų sielomis ir širdimis juodaakių vaikų, bakalėjos parduotuvėlių pardavėjų buvo sutikti ilgoje piligrimystėje, apmąstant Budos mokymą ir Jo žemiškojo gyvenimo ir nušvitimo kelio trajektorijas.
Paulius Normantas. Vietnamo šventyklos stogas saulei nusileidus. Lumbinis, Nepalas. 2008Ko daugiausiai galėjo išmokti klajūnas, poetas, menininkas iš savojo Rytų išminties, taikingumo, šviesos siekėjo, dieviškojo ramybės ir tiesos ieškojimo Mokytojo, eidamas Jo pėdsakais, pasitikdamas kiekvieną iš keturių Budos pėdų įspaudų? Išmoko sakyti tiesą, kurią netikėtai išvysta tiek savo akimis, tiek per vaizdo kameros objektyvą, pamatyti neiškreiptą vaizdą, nenusukti akių nuo skurdo, neturto, gyvenimo ir mirties. Išmoko eiti savuoju keliu, nors kartais jame pasitaiko ir skausmo, nuovargio, ligos ar skaidraus liūdesio užtvarų. Išmoko eiti ieškojimo keliu, kur už  melavimą sau ar pakeleiviui gali būti baudžiama, nes reikia tiesiog eiti – pučiant žvarbiam vėjui, kepinant saulei ar žliaugiant musoninėms liūtims...
Pauliaus Normanto fotografijos byloja neiškreiptą tiesą. Menininkas nesistengia šventųjų stupų, medžių, statulų  nušviesti ekstatine šviesa, nesiekia pabrėžti maldingos euforijos, transo ar patetiškų nuotaikų. Jo fotografijose juntamas ramus kasdienybės pulsas, gyvenimo, buities, apmąstymų tekėjimas ramia „upe“, kurioje lyg raibuliai kartais švysteli emocijos, egzotiškų ornamentų raštai ar transcendentinis paauksuoto Budos kūno grožis.
Menininkas stengiasi, kad visas Jo pažinimas, matymas, sutikti paprasti ir šventi žmonės išliktų  ne tik laikmenose, negatyvuose, pasiektų žiūrovą neilgai trunkančiose parodose. Jis siekia visa tai įamžinti ir knygose, kurios yra ne tik kelionių metraštis, bet ir Budos išminties, šalių, kurių teritorijomis driekėsi ilgas Mokytojo kelias, studijos, suteikiančios daug profesionalios informacijos besidomintiems budizmo pasaulėjauta.
Vis sunkiau atsirandant naujoms Pau­liaus Normanto knygoms, galima dar kartą pasidžiaugti, kad „Keturios Budos pėdos“ – knyga, kuriai pratarmę parašė pats Dalai Lama, turėtų greitai pasirodyti ir padėti daugeliui, kurie norėtų, bet negali paklajoti menininko pramintais takais.
Šiose fotografijose – daug stebuklo, kad ir mažyčio, kasdienio, subtilių nuojautų, kuriose gali pajusti tylų nušvitimo nuostabos grožį, dvasios. Bet menininkas nesiekia savo fotografijomis pabrėžti išgyvenimų, vaizdų didingumo, „paradiškumo“. Taip, Mahabodhi medis Bodhgajoje kelia nuoširdžius šventumo, pagarbos jausmus, bet taip pat yra ir tiesiog įstabiai gražus, stebinantis didingumu, susipynusių šakų, lajos bei šaknų arabeskomis. Besiplaikstančios maldų vėliavos – neatsiejama budistinės kasdienybės dalis, bet jų spalvinės dėmės taip gražiai driekiasi skaudžiai mėlyno dangaus fone, kaip ir piligrimų maršrutų pakelių augalija, žolių sąvašynai, kurie leidžia tiesiog gėrėtis silueto, trapaus ažūro ritmika bei grafika. Stupos, jų dekoras, apšviestas kaitrios vidurdienio ar tingios, besileidžiančios vakaro saulės, taip pat spinduliuoja taikų ir tylų grožį.
P. Normantas nukreipia savo objektyvą  ne tik į sacrum sferą. Jo fotografijose gausu ir paprastų kasdienybės reportažų: ant palaikio suolelio besiilsintys vienuoliai, vaikai, kurių veidai dažnai šmėsteli autoriaus parodose, kasdienius darbus dirbantys žmonės, vienuoliai, prekeiviai. Menininkui nėra neįdomių žmonių. Daugelyje jo paro­dų gali greta išvysti Dalai Lamos, kitų iškilių dvasinių budizmo autoritetų atvaizdus ir basakojų vaikų, vienuolių, senučių veidus. Tai žmonės, P. Normanto sutikti paprastoje kasdienybėje, tačiau nušviesti tos ypatingos budistinės ramybės...
Nesu didelė fotografijos specialistė, todėl nesiimu aptarinėti techninių P. Normanto kūrinių klausimų. Tiesiog žiūrėjau ir empatiškai priėmiau jo užfiksuotus vaizdus, žmones. Ir pasijutau taip pat šiek tiek paėjėjusi kartu su Pauliumi Normantu Jo Mokytojo gyvenimo, kasdienybės ir nušvitimo keliu.

Draugai