Vilma Mosteikienė. Burdų mados ir menai

„Burda Moden“


Nebeatsimenu, kas man tada paskolino deficitinį „Burda Moden“ žurnalą, bet niekada nebandžiusi siūti siuvimo mašina sukurpiau penkiamečiui sūnui paltuką. Išardžiusi savo močiutės samanų žalumo vilnonį paltą. Tą paltą prisimenu nuo vaikystės, kai sekmadienio rytais aš, mama ir močiutė kartu važiuodavome autobusu į Plungę. Čia stotelėje jau laukdavo klientės ir močiutė iš rankinuko išdidžiai ištraukdavo porą puslitrių tirštos kaimiškos grietinės. Gautus rublius įsidėdavo į piniginę, pasitaisydavo sidabrinės lapės apykaklę – pavydėjau šito grožio – ir žygiuodavom į bažnyčią. Kai po močiutės mirties mama parsinešė tą paltą, sidabrinės lapės jau nebereikėjo – mirusiosios drabužis paauglei buvo tabu, o ta lapė – išvis nesąmonė. Bet praėjo dar dešimt metelių ir stropiai skalbiau, lyginau išdarinėtą paltą. Tąsiausi ant grindų su žurnalo iškarpomis, džiaugdamasi, kad taip patogu, mokiausi jas šifruoti kaip nepažįstamų šalių žemėlapius. Tas kreivasiūlis paltukas su kapišonu, languoto namelio aplikacija ant kišenėlės, iškirpta iš studentiškų laikų kelnių klešnės, atsirado ne dėl kūrybinės saviraiškos, o iš stokos: talonų Lietuvoje vaikiški drabužiai buvo deficitas. Tokios tad buvo „Burdos mados“ atgimusioje Lietuvoje.


Burdos muziejus


Visa tai stojo prieš akis atsidūrus Burdos salone Berlyne. Ne, tai ne madų salonas, o maža meno galerija.

 

Isos Genzken darbas. Thomo Sticherlingo nuotrauka
Isos Genzken darbas. Thomo Sticherlingo nuotrauka

 

Burdos – Vokietijoje garsi leidėjų dinastija. XX a. pirmoje pusėje Franzas Burda perėmė savo tėvo spaustuvę ir sukūrė galingą spaustuvių bei leidybos imperiją. O garsiojo žurnalo „Burda Moden“ leidyba buvo jo žmonos rankose. Vienas iš trijų šios verslios, bet ne itin laimingos, poros sūnų Friederikas, visų vadinamas Friederiu, vaikystėje mikčiojęs, pravardžiuotas, užgožtas tėvo autoriteto, pamažu susidomėjo menu, susidomėjimas peraugo į apsėdimą, pasak jo paties. Po kurio laiko jis pradėjo supirkinėti paveikslus, įsidrąsinęs – ir skulptūras, instaliacijas. Kolekcijoje – vėlyvasis Pablo Picasso, Joanas Miró, garsūs vokiečių menininkai Gerhardas Richteris, Maxas Beckmannas, Georgas Baselitzas, Sigmaras Polke... Kolekcininkas nepradėjo tuščioje vietoje: jau tėvas buvo įsigijęs nemažai vokiečių ekspresionistų paveikslų. F. Burda pabrėžia, kad kūrinius renkasi neatsižvelgdamas į madas, sroves ir populiarumą. Tiesiog menininko darbas turi patikti, atliepti jo vidinį pasaulį. Anot jo, kolekcionavimas, kaip finansinė investicija, yra netikęs, beprasmis reikalas.

Ilgai ieškojęs patalpų didžiulei XX a. meno kolekcijai galų gale inicijavo ir finansavo šiuolaikinio meno muziejaus statybą Baden Badene. Modernus, puikias eksponavimo galimybes atveriantis muziejus atidarytas 2004 m., išlaikomas Burdos fondo. Tos galimybės itin sėkmingai išnaudojamos: muziejaus parodos sulaukia atgarsio tarp meno gerbėjų visoje šalyje. Burdos siekiamybė – gyvybingas, nenuobodus muziejus. „Tai turi būti atsipalaidavimo, bendravimo vieta, suteikianti estetinį pasitenkinimą, o ne švietėjiška įstaiga“, – sako jis.


...ir salonas


2016 m. Berlyne atidarytas muziejaus padalinys – Burdos salonas. Su aliuzija į saloną, kaip bendravimo, bendraminčių susibūrimo vietą. Vieniša sofutė sterilioje aplinkoje tą prielaidą paneigia.

Salonas rengia parodas, pagal vienokią ar kitokią koncepciją eksponuodamas keletą kūrinių iš muziejaus fondų, į kompaniją pasikviesdamas įvairių šiuolaikinių menininkų. Salono programoje skelbiama, kad taip muziejaus eksponatus siekiama įtraukti į dabarties kontekstą, aktualizuoti.

„The Void“ – taip vadinasi dabartinė paroda (veiks iki kovo 23 d., kuratorė – Patricia Kamp, F. Burdos įdukra). Kodėl toks pavadinimas? Nežinia, gal kad gražiai skamba. Tuštuma. Tinka bet kam, net prekybcentriui.

Vienoje salytėje eksponuojami šiuolaikinės menininkų grupės darbai. Projektu „Talk!“ raginama atkreipti dėmesį į depresijos grėsmę, o idėja: nufotografuoti įvairūs menininkai patys koregavo savo portretus, atskleisdami tamsiąją, slėptiną asmenybės pusę: matot, mes irgi su savo skauduliais, ne jūs vieni... Nelabai malonu stebėti „meniškai paslėptą“ atviravimą, išvėsusį taikomosios psichoterapijos seansą.

Kitoje – eksponatai iš Baden Badeno: trys amerikiečio fotografo Gregory’o Crewdsono darbai, o prie lango – trys vokiečių menininkės Isos Genzken aliuminio rožės raudonais keraminiais žiedais. Ir viskas. Ir suskamba „melodija tyli“. G. Crewdsono fotografijose – lyg ir kasdienio gyvenimo nuotrupos: gatvė, automobiliai, pavieniai žmonės. Surežisuota viskas: siužetas, rekvizitas, šviesa ir tamsa, sniegas, lietus, ugnis. Apšvietimas verčia susimąstyti: viena vertus, tobulai kuriama nuotaika, kita vertus, nesunku pastebėti, kad jis skiriasi nuo realaus apšvietimo, pvz., gatvės žibintų. Meno kritikas Klausas Behringeris G. Crewdsono darbams pritaikė šviesos choreografijos terminą. Pats „režisierius“ mielai apie tas inscenizacijas kalba, dar ir pafilmuoja iš šono, kaip kuriama melų pasaka. Ir ima už tai pasakiškus pinigus. Kinematografiniai terminai peršasi neatsitiktinai. Nuotraukos – tai mikroistorijos, žiūrovo valiai palikta susikurti priešistorę ir tęsinį. O ir pats menininkas save lygina su filmų kūrėju (jo mėgstamiausias režisierius Alfredas Hitchcockas), vertintojai jo nuotraukose įžvelgia Davido Lyncho ir Steveno Spielbergo estetikos įtaką.

Viskas netikra. Situacijų žmonės – irgi – tik aktoriai. O tu, šio salono budėtoja, tam tikra prasme irgi atliekanti svetimą vaidmenį, stovi prieš tą konstruktą ir kažkur dingsta skepsis, atsiduri tame netikėtai užklupusiame vasaros lietuje, jauti nuo pirštų kapsint lašus. Tu intensyviai išgyveni tą melagingą, surežisuotą čia ir dabar akimirką. Na, taip, šiek tiek susigėsti, jautiesi tarsi Kašpirovskis būtų apvyniojęs aplink pirštą.

O dar tos Isos rožės. Styro pačios sau, gražios, be paslėptų prasmių ir reikšmių, ir pratęsia melų pasaką. Nemoko, negydo, nesiūlo visiems dūšios dydžiams tinkamų lekalų. F. Burdos neauklėjančio meno principas veikia.

Draugai