Vilma Mosteikienė. „Lapkričio grupės“ retrospektyva, arba Žydiškos žuvies valgytojas iš Lietuvos

Berlyno šiuolaikinio meno galerijoje (Berlinische galerie) nuo lapkričio eksponuojama didžiulė paroda skambiu „Laisvės“ pavadinimu, skirta „Lapkričio grupės“ („Novembergruppe“) šimtmečiui (veiks iki kovo 11 d.). Gana ilgai (1918–1932) gyvavęs judėjimas traukė įvairių sričių avangardo menininkus, o norintieji jame dalyvauti nebūtinai turėjo formaliai priklausyti grupei, užteko žodinio pritarimo. Rusijos revoliucija, pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas, nuverstas kaizeris – šie istoriniai įvykiai įkvėpė susiburti menininkus, kurių tikslas ne toks jau ir kuklus: „Kad menas žmonėms padėtų tapti geresniems“. Po „Lapkričio grupės“ vėliava surengta beveik 40 parodų, daugybė vakarų, koncertų, publikacijų, švenčių ir kaukių balių... Renginiai gausiai lankyti, o menininkų darbai provokavo ne tik kolegų, bet ir miestiečių diskusijas.

Izaijas Kulvianskis. „Mano dukrelė Kiki“, 1927
Izaijas Kulvianskis. „Mano dukrelė Kiki“, 1927

Dabar gi tiems radikaliems, į eksperimentus linkusiems menininkams skirtos didžiulės galerijos erd­vės. Iš viso eksponuojama 120 darbų: tapyba, skulptūros, architektūrinės vizijos. Tai pirmoji tokio masto paroda, skirta „Lapkričio grupei“, kurios garsiausieji: Otto Dixas, Walteris Gropius, Paulis Klee. Parodos kuratoriai – Janina Nentwig ir Ralfas Burmeisteris.

Parodoje daug ideologiškai angažuoto meno ir pamažu jis pradeda erzinti: didmiesčių grimasos – žmonių ir automobilių sangrūdos, persiėdę storuliai, parsiduodančios moterys – primena primityvias kapitalizmo karikatūras iš sovietinių istorijos vadovėlių. Bet kai žiūrovas ne gąsdinamas, o kviečiamas kartu pasvarstyti ar šyptelti – tada visai kas kita. Kad ir O. Dixo darbe „Suleika, tatuiruotas stebuklas“ („Suleika, das tätowierte Wunder“) vaizduojama miela apkūni ir savimi patenkinta moteriškė. Sugebėjusi sutrikdyti anuometę publiką, privertusi garbius miestelėnus trenkti parodų salės durimis. Dėl ko? Kad nuoga? Gal dėl „tatuiruočių“. Jomis – visą kūną išmarginusiais piešinėliais – ši laisvai perspjautų šiuolaikinius kūno menus. Nes smagu ir nesureikšminta. Lyg tušinuku būtų aprašinėjęs koks nuobodžiaujantis vaikas.

Ekspresionistinių spalvų ir formų margumyne, plakatinės kritikos sraute išsiskyrė keli tylesni darbai. Viename jų – mergaitė su kamuoliu. Veidas – pavargusios moters, maišeliai paakiuose. Stovi ir žiūri, vienoje jos rankoje lėlė-moteriškė, o kitoje – tarsi prie delno prilipęs kamuoliukas. Gal ketinta vaizduoti slydimo įspūdį? Bet ne, kamuoliukas prikibęs ir jei tai meninė nesėkmė, tai puiku: jaudina pastanga užfiksuoti kamuoliuko slydimą. Netobulumo žavesys.

Paveikslo „Mano dukrelė Kiki“ (1927) autorius – Izaijas Kulvianskis (1892–1970). I. Kulvianskis – žydas, gimęs ir vaikystę praleidęs Jonavoje, tapybos ir skulptūros mokęsis Leono Antakolskio, skulptoriaus Marko Antakolskio sūnėno, dailės mokykloje Vilniuje. Dailininkas ir praėjus 50 metų po mokyklos baigimo su didele meile prisimena savo mokytoją L. Antakolskį: „Jis buvo ne tik mano mokytojas, jis buvo mano draugas, tėvas ar vyresnysis brolis.“ Gavęs stipendiją, jis 1912 m. paliko Lietuvą. Berlynas, Paryžius, Palestina, Izraelis, Londonas...

I. Kulvianskio darbai priskiriami „naujojo daiktiškumo“ srovei, kuri tarpukariu reiškėsi Vokietijos literatūroje, teatre, mene. Bet kiek gi tos Lietuvos jo paveiksluose? Tiek, kiek žydiškos vaikystės, jaunystės atsiminimų. Daug. Parodoje eksponuojamas dar vienas I. Kulvianskio paveikslas „Mano tėvai“ (1925). Čia jau kone ikonografija: mama balta suknele, jai į parankę įsikibęs vyras, abu ramūs ir patikimi, o antrame plane – miestelis (Jonava?) su bažnyčios bokštu, palaidu gyvuliu, įnirtingai jo link bėgančiu vyriškiu. Dvigubas tėvų portretas atsikartoja jau kitokiu – ekspresionistiniu – stiliumi nutapytuose paveiksluose, piešiniuose, esančiuose I. Kulvianskio darbų kataloge, kurį aptinku galerijos parduotuvėlės apatinėje lentynoje. Na ir kas, kad išleistą 1998 m. ir nukainotą, bet užtat išsamų, išleistą trimis kalbomis: vokiečių, anglų ir prancūzų. Tame albume vienas dailininko tautietis kiek patetiškai interpretuoja: „Lietuva Issai’ui Kulvianskiui suteikė sparnus“, „[jis] buvo elnias, jam buvo ankšta Lietuvoje ir sulaužęs visas užtvaras išsiveržė į platųjį pasaulį.“

Dailininkas kalba visai kitokiu stiliumi – smagiai ir ironiškai. Jo esė „Maistas ir tapyba“ užsimenama apie rusišką ir žydišką Vilniaus maistą. Ir tapybą, kaip puikaus maisto pasekmę. „Rusų maisto pranašumas tas, kad jo patiekiama gausiai. Valgoma rimtai, dalykiškai, ramiai. Barščiai, kulibiaka (pyragai su įvairiais įdarais: kopūstais, grybais, lašiša ir t. t., – vert. past.), kulači (riestainiai) – o tarp jų degtinė. Tefteliai, ir kuo geriau ištroškinti, kad nereiktų ilgai kramtyti. Blynai, šie turi būti tokie glotnūs, kad juos tik nuryti tereikėtų, arba košė, pašutinta ir kiek pasvilusi, – o tarp jų degtinė arba kopūstienė. Maskvietiška solianka man nelabai, tai sūrus ir nepatogus dalykas, trumpai sakant, ji burnoje sukelia nereikalingos sumaišties. Visada pritinka gera kapota silkė, žąsų kepenėlių užtepėlė, įdaryti žąsų kakleliai – o tarp jų degtinė – ir žydiška žuvis. Žydiška žuvis („gefilte fiš“, – vert. past.), žydiška Vilniaus žuvis, o po jos – degtinė – net ir idiotas, po tokių valgių jam į rankas įbrukus teptuką, tapys paveikslus, norės to ar ne. Tai buvo Vilnius... kad ir ne grynai rusiškas miestas, dabar ten lenkai, irgi gerai.“

Ta pačia maniera apžvelgiami ir prancūzų, aust­rų, anglų, vokiečių patiekalai, „o tarp jų – degtinė“, vynas, alus ar koks kitas tautinis gėrimas, refrenu pagarbinant žydišką žuvį. Toks tad dailininko literatūrinis pasažas, ir jei kiek apmaudu dėl rusiškai lenkiško Vilniaus, tai vis dėlto reikia priminti, kad 4 dešimtmetyje jau išgarsėjęs dailininkas surengė savo darbų parodą Kaune. Po jos, spėju, gavo žydiškos žuvies. Kaipgi be jos?


Žuvis žydiškai

Jidiš tarmių ribos, sakoma, apytikriai sutapo su „gefilte fisch“, įdarytos žuvies, receptų riba. Čia, Lietuvoje, šiauriniame areale, vyravo viena tarmė ir žuvis buvo ruošiama su druska ir pipirais; o piečiau, už Varšuvos, žmonės kalbėdavo kita tarme ir žuvis būdavo saldoka: dedamas ne tik šaukštelis cukraus, bet ir verdamas specialus svogūnų džemas.

Yra keli būdai, kaip daryti tokią žuvį: virti kukuliukus (mano šeimoje jų niekad nebuvo – žuvies kotletukai buvo kepami, o ne verdami su drebučiais) arba nudirti žuvies odą, nuimti mėsą nuo kaulų, sumalti ir sukimšti atgal.

Sunkiausia dalis – nudirti žalios žuvies odą jos nepažeidžiant. Litvakų virtuvėje paprastai įdaromas karpis, kartais lydeka. Žuvis turi būti didelė, geriausia bent pusantro kilogramo. Lupti reikia šviežią, ką tik nudaigotą. Beje, reikia ją papjauti, o ne uždaužyti. Šiam receptui svarbu nesutraiškyti kaulų.

Visų pirma, reikia išpjauti žiaunas, pelekus (tik ne uodegą!), išimti akis, nuskusti, tada pjauti galvą iki stuburo plonu aštriu peiliu. Kai pasiekiame stuburą, jis perlaužiamas nepažeidžiant odos – galva turi likti prie odos. Tada kišti peilį po oda, šiek tiek atkelti, vėliau lupti kišant į susidariusią kišenę pirštus. Uodega irgi turi likti. Lupant reikia atsargiai odą išversti, kad nenuplyštų galva. Judesys – maždaug kaip maunant moterišką kojinę. Ant odos turi likti šiek tiek mėsytės – bus tvirčiau.

Nulupus nuimti mėsą nuo kaulų ir sumalti. Su 2–3 di­deliais svogūnais. Jau sumaltą gardinti prieskoniais. Kad įdaras būtų tvirtesnis, į jį močiutė įmušdavo 2–3 kiaušinius, įdėdavo piene išmirkytos maltos duonos. Prieskoniai – tik druska, pipirai ir tarkuotas ar grūstas muskato riešutas, nieko daugiau. Tikslių proporcijų ji nežino. Čia vienas tų patiekalų, kurie daromi pagal nuojautą ir perduodami dukroms.

Visą įdarą – mirkytą batoną, maltą žuvį, kiaušinius, prieskonius – gerai išmaišyti. Galima dar kartą permalti mėsmale. Tada sukišti į odą, pritaisyti galvą. Močiutė ją prisiūdavo, bet sakė, kad geriau galvą tiesiog rankomis prispausti ir vėliau, dedant į indą, atremti į sienelę.

Tada reikia papjaustyti morkų, jei norite – galima svogūnų ir burokėlių. Juos sudėti į aukštai temperatūrai atsparų indą. Ant viršaus dėti žuvį. Svarbu turėti omenyje, kad žuvis inde liks per naktį, todėl neimkite jokio toksiško ar specifinį kvapą turinčio – pigus kiniškas teflonas netinka. Paskui užpilti karštu vandeniu su druska ir virti įdarytą žuvį apie pusantros valandos ant mažos ugnies. Išnešti į vėsesnę patalpą ir palikti per naktį. Šis valgis būdavo gaminamas šventėms ar šabui, kai žydams nieko negalima dirbti, net žuvų kaulų iš maisto rankioti ar degti ugnies norint pasišildyti maistą.


LM redakcijos žmonių iš Vilniaus žydės nugirstas receptas