Markuso Matthiaso Krügerio paroda „Nauji darbai“ galerijoje „Schwind“ (Berlynas)

Markusas Matthiasas Krügeris. „Šieno ritiniai“, 2017

„Palė vienas pasaulyje“. Ši danų pedagogo ir psichologo, švietimo reformatoriaus Jenso Sigsgaardo (1910–1991) knyga, beje, pasirodžiusi 1942 m. spalio 10 d., mane, anuometę pradinukę, išmušė iš vėžių. Įsijausdama į Palės būseną, aš irgi stojau priešais dilemą: pasaulis su žmonėmis ar be jų? Įsivaizdavau, kaip įeinu į gastronomą prie mokyklos, suku į dešinę, kur lentynos su sausainiais ir vafliais... Be pardavėjų. Nuo tokios perspektyvos kone svaigau. O paskui vis tiek mintis: o kaipgi taip būti visai be žmonių?

Tarp Berlyno galerijų anonsuojamų parodų internetiniame puslapyje ši išsiskyrė neišskirtinumu: medžių eilė, laukas, jame – simetriškai surikiuoti šieno rulonai. Klasicizmas su šieno rulonais? Paveikslas užkabino ir nebepaleido, reikėjo nueiti. Per „Schwindt“ galerijos langą pamačiau ir atpažįstamus Marko Matthiaso Krügerio darbus. Jau būsimo susitikimo džiaugsmas. Tuos porą paveikslų – lauką (be šieno rulonų) ir fabriką – greitai perbėgu akimis ir metu žvilgsnį tolyn norėdama susidaryti bendrą vaizdą, bet kita siena nieko nežada – ten kažkas kita. Laipteliais užlipus vėl kažkas ir tradicinis galerijų chaosas – biuras ir pabiri eksponatai... „O kur Krügeris? – suglumusi klausiu jaunos darbuotojos. – Nejau tik tiek?“ – „Deja, nebeturim, po parodos atidarymo beveik iškart išpirko. Liko tik tiedu.“ Būna juk parodų bukletų, informuojančių, kad darbas nupirktas, bet galerijos patalpa nedidelė, meno pardavėjai siekia užsidirbti ir tų žaidimų, matyt, nežaidžia. Mano pasirinktus porą atvirukų su autoriaus darbais moteris padovanoja kaip „paguodą“.

Grįžtu prie tų dviejų paveikslų, prie mažiausios pa­rodos savo gyvenime. Dailininkas atstovauja garsiajai Leipcigo mokyklai, santūriajai, „blaiviai dalykiškai“ (meno istorikas L. Langas) jos krypčiai. Peizažuose nėra žmonių, tik jų veiklos pėdsakai: namai, tvoros, šienas. Žmonių būta, bet ar jie vėl parsiras? Neatrodo. Gamta čia aktyvusis pradas, dažnai naikinantis, entropija skleidžiasi pačiais įvairiausiais pavidalais – sulaukėjimo, ugnies, audros. Arba tvarkingi peizažai tiesiog tyli. Tada dar baisiau – neišvengiamos grėsmės nuojauta. Į galvą šauna Josifo Mandelštamo ištarmė: „Не превозмочь в дремучей жизни страха.“ Tapyba neapsakomai kruopšti, potėpiai smulkučiai, trumpi, lyg pelės uodegėle būtų braukyta. Tikslumas, simet­rija, didelį dėmesį teikiant detalėms, ir – neretai – kafkiškas alogizmas, kuris tuo ir paveikus – išreikštas šiurpiai tiksliomis detalėmis.

Kaip tik dabar kino teatruose pasirodė vokiečių režisieriaus Ulricho Köhlerio filmas „Mano kambaryje“ („In my Room“), kuriame pagrindinis veikėjas Arminas, į skubančios visuomenės ritmą nepataikantis žurnalistas, vieną rytą pabunda vienas pasaulyje ir kuria gyvenimą iš naujo. Beje, pernai panašiu laiku – nualinta, bet vis tiek žavi filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“) žemiškoji erdvė.

Kodėl taip veikia tas tuščio pasaulio vaizdinys? Kodėl ši idėja mus vis pagauna? Visko – daiktų, žmonių, jų veidų – aplink per daug, regis, ilgimės tuštumos, kad ir bauginančios? O, kad tokie subtilūs būtume... Reikia šiurpės, siaubiako, estetiškai pateikto, žinoma. Arba tiesiog nusiaubti gastronomą ir paskui įsikibti į šiltą delną.