Virginijus Kinčinaitis. Du krantai

2013-uosius fotomenininkas Algimantas Aleksand­ravičius pasitiko ant pasaulio pakraštyje kabančio Palangos tilto. Tuo metu jis kūrė 2007 m. pradėtą Žemaitijos fotografijų albumą. 2017 m. Algimantas su fotoaparatu vėl grįžo prie jūros. Tik jau Klaipėdos krašte. Penkerius metus trukusi vizualinės antropologijos, estetinių blyksnių ir netikėtų pažinčių kelionė per penkis Lietuvos regionus baigėsi pradiniame taške – Baltijos jūros pakrantėje, fotoalbumu „Mažoji Lietuva. Klaipėdos kraštas. Užpustytas laikas žodis smėly“.

Žinoma, visos kelionės baigiasi kuriame nors krante. Tačiau ne visiems būna tokios produktyvios. Penki išsamūs Lietuvos regionų istorijos, kultūros, žmonių foliantai žymi keletą metų trukusią intensyvią kūrybinę Algimanto pastangą per objektyvą suvokti Lietuvos istoriją ir dabartį. Iš naujo atrasti šalies žemėlapį ir jį perkurti fotografiniais vaizdais. Verčiant penkiatomį, keliaujant Žemaitijos kalvomis ir Aukštaitijos padebesiais, Dzūkijos upėmis ir Suvalkijos sodybomis, klaidžiojant pamario horizonto linijomis tiesiog fiziškai jauti fundamentalų sumanymo rezultatą. Tai ne vizuali dokumentika. Ne istorija, o nespalvota asmeninė Lietuvos fantasmagorija. Individualizuota regionų gyvenimo metaduomenų bazė, kurią ateityje bus galima dėlioti įvairiomis prasminėmis kompozicijomis ir vis kitaip perskaityti. Vieni ieškos faktografinių trūkumų, kiti elegiško malonumo.

Esu tikras, kad prieš daugelį metų pradėjęs fotografuoti Žemaitiją Algimantas neturėjo jokio aiškaus supratimo, kaip projektas turėtų vystytis, kokį galutinį pavidalą turėtų įgauti. Greičiau tai buvo išėjimas į niekur. Aklos idėjos paieškos, varginantys klaidžiojimai patvoriais puolant šunims, atidus debesų piešinio stebėjimas ir ritualiniai mirusiųjų prikėlimo užkalbėjimai, netikėti sniego blyksniai ir plūstelėjusi kiaulės kraujo čiurkšlė. Tik einant, skolinta mašina dardant užšalusiais dirvonuojančių pievų keliukais, pykstantis su navigatoriumi ryškėjo idėja, vaizdas, paveikslinis pasakojimas. Aiškėjo ratu užsisukančios kelionės tikslas ir nuovargio prasmė.

Dabar ji matoma ir mums, kartu su autoriumi grįžusiems prie sumanymo kranto. Tai matininko kelionė, pastangos pamatyti ir suvokti savo teritoriją, pajausti ir atsisveikinti su ja. Tokioje ilgalaikėje kelionėje daug kas keičiasi – ne tik kraštas, miestai ir žmonės. Kur ošė miškai, dabar gali būti plynė, kur stovėjo istorinė sodyba, dabar – greitkelis. Keičiasi ir pats keliautojas. Todėl siūlau paimti pirmą Žemaitijos ir paskutinį pamario krašto albumus, juos palyginti. Žemaitišką minkštumą ir kameriškumą keitė didelės, kontrastingos kompozicijos, gamtos paklotus nustelbė dinamiškos urbanistinės vertikalės. Atsirado daugiau cikliškumo, geometrijos, efektų, dokumentavimo. Mažiau intymumo.

Reikia pripažinti, fotografuojant pajūrį atsiranda rimta kliūtis, kurios nebuvo kituose regionuose – susiklostę turistiniai stereotipai, asmeninės kiekvieno lietuvio pretenzijos į Baltijos jūros bangas. Mitologine, vizionieriška, romantine pasaulėjauta perkošti Kuršių nerijos vaizdai veikia kaip pasąmonės šablonai. Tenka susigrumti su daugybe klišių, jei norima nutiesti individualų ir meniškai prasmingą kelią į užmarį.

Tačiau panašu, kad Algimantas nepanikuoja, ramiai, kartu su pramogaujančiomis šeimomis vaikšto molais, kartu su jomis fotografuoja pramoninio uosto terminalus, kartoja betoninius molo dantis ir kormoranų siluetus, gaudydamas nuotaikas įsisuka į Klaipėdos miesto švenčių verpetą. Banalu, matyta, paprasta. Ir sutikime, geliančiai artima kiekvienam lietuviui. Šie vaizdai išmirkyti jaunystės džiaugsmo ašarose ir girtose seilėse.

Baltijos jūra kiekvienam iš mūsų yra asmeninės transcendencijos pažadas. Todėl nereikia jokių įmantrių rakursų, banguojančios kadro dinamikos ar netikėto nuotaikos lūžio. Visko ir taip pajūryje emociškai per daug, jis pats – nesibaigianti emocija. Kelto žuvėdrų riksmas kiekvienam, artėjančiam prie Kuršių nerijos kranto, dreskia širdį vienodai stipriai.

Nes keliaujama anapusybėn, kur tviskantys kristalai ir gurgždantis kvarcinis smėlis nuščiuvę stebi trumpą žmonių rūšies šventę po permainingu Nidos dangumi. Pajūris lietuviui – atostogų euforijos pakrantė. Ji kupina šypsenų, kasdienei rutinai nebūdingų intymių prisilietimų, meditacinių proveržių. Laikui, vėjui ir jūrai pralaidaus smėlio terapija vienodai šventa nevykėliui, verslo rykliui, politiniam šarlatanui, moksliniam bendradarbiui ar ūkininkų šeimai. Kita vertus, tai vieta, kur nejučia atsėlina supratimas, kad esi visiškai nereikalingas šiai kito kranto planetai. Kad ji tobula, amžina ir savipakankama – jai nereikia nei tavęs, nei automobilių virtinėmis pajūrin gabenamų egoistinių meilės ar išsiskyrimo projekcijų. Vanduo ir laikas akmenų luitus pavertė minkščiausiais atostogų patalais, o mes juose paliekame tik vėjo užpustomus savo tariamos laimės pėdsakus. Šiais pėdsakais, tiksliau, bangų purslais fotografinį šunį veda ir Algimantas.

Algimantas Aleksandravičius. „Čia atmintį kerta. Senasis vokiečių kelias dar mena“. Pakalnė, 2017
Algimantas Aleksandravičius. „Čia atmintį kerta. Senasis vokiečių kelias dar mena“. Pakalnė, 2017

Todėl įdomiausios šio albumo fotografijos atsiranda toliau nuo reprezentacinių vietų, švenčių šurmulio ar garsių asmenybių portretų. Jos išnyra keistose tarpinėse vietose, gyvenimiškose situacijose, žvejų įniršyje kovojant su bangomis. Tai gali būti keistas slenkančio praeivio ir nematytu rakursu pasukto namo kontrastas. Iš senų laikų atklydusi neretušuota bangomūšio fotografija, šapeliais pavirtę Olando kepurės poilsiautojai ar ledo surakinta Kintų supynė.

Nepaprasta pamario krašte būti atradėju. Dabar tai komercializuotas, turistinis, paveldėtus germanizacijos ženklus intensyviai išnaudojantis kraštas. Vien Šilutės potvyniai pastaraisiais metais sutraukia krūvas fotomėgėjų. Viešoji erdvė, kurią skrodžia virtinės vasarojančių žioplinėtojų. Vandens keliais su mariomis ir jūra sujungtos žemės, todėl keliautojų srautas padvigubėja. Masiškai kuriasi atvykėliai. Juk kiek prakutusiam lietuviui būtina mirkyti jachtą Mingėje ar pirkti butą Rusnėje, ką jau kalbėti apie Nidą.

Šito negalima pasakyti apie nuošalius kitų regionų kaimus. Juk niekas nesiveržia į Viekšnius. Todėl Algimantui tapti naujų vizualių kelių tiesėju buvo paprasčiau keliaujant didžiosios Lietuvos vieškeliais. Nidoje jau reikia grumtis su stereotipų įspaudais, visuotiniais sentimentais, nepamatuotais lūkesčiais ir didžiuliu fotografiniu šio krašto archyvu. Kiekvienas kopos kauburys per kelis dešimtmečius yra objektyvų nulaižytas lyg čiulpinukas, kol galutinai jo nesulygina plūstantys poilsiautojai ir vakariai vėjai.

Ieva Simonaitytė savo Šimonyse atsidūsta: „Ir jovarų, ir pušų, ir beržų, ir senojo ąžuolo nebėra. Didžiojo klevo už skūnios su gandro lizdu taip pat nebėra. / Ir smilčių atkalnėlio, tos kūdikystės palaimos, ir senojo kadagio – nebėra. (...) / Oras, čia pirma kvepėjęs pušimis, berželiais, šiandien pakvipęs benzinu.“

Šituos žodžius jau dabar galima taikyti ne tik jos vaikystės kaimui, bet ir visai Kuršių nerijai. Istoriškai komplikuotas, dramatiško likimo Klaipėdos kraštas mums lieka neprieinamas. Tai tik kito kranto pažadas. Per dideli šio krašto kontrastai, kad pasiduotų vaizduotei. Algimanto fotografijoje „po lietaus“ matome tuščią poeto Algimanto Mackaus gimtinės, Pagėgių, centrą. Pigiomis euroremonto plytelėmis išklota aikštė ir paveldėta senų vokiškų pastatų didybė per daug skirtingos, kad kada nors užmegztų dialogą. Lieka klajojantis fotografas, kuriam šita aikštė rūpi ir kuris, nepaisydamas istorinių kataklizmų, niekieno nekviečiamas, lipdo prasminius pertrūkius į savo asmeninių apmąstymų visumą.


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 22:27:32)
Draugai