Virginijus Kinčinaitis. Grafito anglies tamsoje

Mindaugas Lukošaitis. „Namas“. 2007, pieštukas, popierius, 86 x 61 cmKą reiškia piešinys šiuolaikinio meno kontekste? Į klausimą atsako per pasaulinius meno centrus vilnijanti piešinių, komiksų, iliustracijų, grafitų meno parodų banga. Iš naujo atrandami reklaminių piešinių, alternatyvaus komikso, knygų iliustracijų, naiviojo piešinių meno autoriai. Kodėl? Nepaisant įvairių naujų meninės išraiškos priemonių atsiradimo, piešinys išlieka kaip jautriausias menininko „mąstymo organas“.
Įsivaizduokime muzikantą, savo kūnu, balsu, kvėpavimu, širdies ritmu niūniuojantį būsimą kūrinį. Panašiai ir piešėjas savo kūno pulsavimu, atodūsiais ir valingu judesiu brėžia klaidžiojantį diafragminį grafito pėdsaką. Tai archetipinis vaizduojamojo meno brėžis.
Piešinys gimsta pradinėje vizualaus pasaulio simbolizavimo stadijoje, todėl jis toks subjektyviai gyvybingas, nenuspėjamas, asmeniškai aistringas ir veržlus. Tai dar nematomą ir jau regimą pasaulį jungianti linijinė membrana, kurios pulsavimuose gimsta mums pažįstami ir neregėti formų pavidalai. Tai tikroji meno pasaulio „fauna“, dar nesutramdyta, kandi, baiminga, laisva ir beprotiška.
Ne taip paprasta išlikti šios gyvybingos piešinio stadijoje. Juk taip greitai jis tampa tik pagalbine kitų meno rūšių priemone.
Mindaugui Lukošaičiui nereikėjo mokytis, kad suprastų tokį piešinį. Jis tiesiog visada piešė, bet ne taip, kaip piešiama dailės akademijoje, kur piešinys yra akademinė techninio įgudimo priemonė. Mindaugui piešinys yra jo asmeninė istorija, jo biografija, vizualus supančio ir įsivaizduoto pasaulio išradimas. Todėl jo piešinio samprata netelpa į formalių ir susvetimėjusių žaidimų rėmus. Jis daugiau primityvus, brutalus, fiziškas, realistinis, sapniškas. Jo piešinio linijos lūžta kartu su dūžtančio automobilio stiklais, gęsta kartu su šąlančiu lavono kūnu, viepiasi vandenžmogio dantų smaigaliais. Tai vienu metu save drąsinantis ir savo atverčių bijantis piešimas. Iš čia ir šio menininko perteikiamų istorijų akibrokštai, jų netikėtumai, neužbaigtumas, bestilistiškumas ir (nekro)realistinis primityvumas. Todėl šiuose piešiniuose taip keistai susibėga vaikiško piešimo įgūdžiai ar socialistinis realizmas, reklaminė ar vadovėlinė iliustracija, neorealistinio kino filmo ar ankstyvojo komikso kadras. Tai kliedintis, karščiuojantis, persekiojantis arba persekiojamas piešimo procesas.
Kartais tai tik piešinio apskritai pėdsakai, mėtomi, užpustomi, užnešami lapais ir dingstantys medžių viršūnių ar dirvožemio tamsoje, kaip ir cikle „Žydai. Mano istorija“, kur realistiniu, „objektyvaus“ piešinio stiliumi pasakojama lietuvių tautą iki šiol traumuojanti, tragiška Lietuvos žydšaudžių istorija. Tiksliau, viena trumpa tos istorijos atkarpa. Matome, kaip nacių padėjėjai taršo žydų sodybas, niokoja namų baldus, tempia žydus prie juoduojančių duobių. Šaltakraujiškai, tarytum dirbdami paprastą, kasdienį darbą, pistoletais ir šautuvais jie šaudo vyrus, vaikus, moteris. Scenų kasdieniškumą pabrėžia kaimietiška neįmantri žudikų apranga, nuzulinti švarkai, susmukę auliniai batai, grubokas žmogaus judesių lėtumas, įrankių paprastumas, nuobodi pamiškės juosta, žemė. Taip, žemė. Kietas ar purus žemės gruntas, jos derlinga, bet tuo pačiu metu ir tolimo pavojaus nuojautas išjudinanti juoduma yra svarbus daugelio piešinių akcentas. Iš bunkerių išlipantys žemėti pokario partizanai, žemėje prasmengantys žydų kūnai tarytum išsimurzinę grafito dulkėse. Atrodo, kad pats pieštuko grafitas tampa žeme, pražūtinga juoduma, kurioje išnyksta perrašomos istorijos prasmės, kuri vienu metu slepia žydšaudžių gėdą ir savo ertmėse (jau kitame cikle) priglaudžia pokario partizanų viltis.
Rafinuotai valdomame lakoniškame M. Lukošaičio piešinyje itin tiksliai yra modeliuojama situacija, personažai, veiksmo dinamika. Pavyzdžiui, piešinyje, vaizduojančiame po šūvio į duobę krintančią susigūžusią merginą, tiesiog jaučiame, kaip ji akimirkai sustingsta, tarytum dvejotų, kilti į dangų ar kristi žemyn. Suknelės plevenimu erdvėje prilaikomas jos kūnas ypač dramatiškas –­ savo trapumu, bejėgiškumu ir pomirtiniu nesvarumu.
Kodėl autorius šį ciklą pavadino savo istorija? Galbūt, tai išgirsto, įsigyvento pasakojimo persakymas piešiniu, asmeninių sąskaitų suvedimas su kankinančiais, protu nesuvokiamais vaizdiniais? Taip, juos galima racionalizuoti, suvokti. Tačiau tuomet jie tampa tik šalta istorine chronologija. Menininkas mums grąžina vaizdinį, traumą, išgyvenimą ir nuolatinę nepakeliamą nuodėmės, įgimto betikslio žiaurumo dabartį. Kad ir kaip būtų, aišku viena, autorius neleis mums lengvai paversti šių piešinių dar viena malonia istorijos iliustracija.
Ciklas „Moderniojo meno objektai“ mus intriguoja keistų nejaukių skulptūriškų, juvelyriškų ar betikslių, izoliuotų objektų piešiniais. Grafiniai nerealizuotų meninių idėjų eskizai, paties autoriaus žodžiais tariant, tampa savistoviais kūriniais. Klasikinio piešinio dėka atitrūkę nuo modernaus meno konteksto, jie tampa neįvykusio kūrybinio veiksmo, nerealizuoto gyvenimo, neatskleistų idėjų priekaištais. Jie papildo nereikalingų, beviltiškai nefunkcionalių daiktų kunstkamerą, bet kartu ir tęsia diskredituotą piešinio technikos tradiciją, reabilituoja neįsipareigojančio eskizavimo, kūrybinio betiksliškumo malonumą. Autorius medžioja mirusias modernaus meno idėjas, grakščiai varto jas trimatėje piešinio lapo erdvėje, nukenksmina šiuolaikinio meno ambicijas piešinio technikos kuklumu ir sugrąžina kūrėją į svajingų savaitgalio popiečių ramybę, kada menininkui piešimas buvo besąlygiško malonumo šaltinis ir patikima pasaulio stebėjimo ir tyrinėjimo sąlyga. Pažiūrėkite, su kokiu pasimėgavimu Renesanso, baroko vaizduojamojo meno klasikai savo piešiniuose sukinėja savo būsimų personažų kūnus ir galvas, rankas ir torsus. Tai visavertis neįtikėtinos dinamikos, tobulumo nesurakintų ir kintančių nuotaikų pasaulis.
Menininkas tai žino ir sugeba. Neatsitiktinai šis paradoksalus M. Lukošaičio piešinių virtuoziškumo, iliustratyvumo ir jo pasakojamų istorijų individualumo ryšys iš karto sudomino parodų kuratorius ir galerijas. Tiesiog mes visi jau buvome pasiilgę intymesnių piešinio intonacijų. Tai, kad Mindaugas Lukošaitis kartu su broliu Gintautu Lukošaičiu atstovavo Lietuvai 26-oje San Paulo bienalėje ir dalyvavo daugelyje reikšmingų tarptautinių projektų, tai, kad Phaidono leidykla jį pristato kaip vieną įdomiausių šių dienų piešėjų, tik patvirtina jo gebėjimą nepaskęsti šiuolaikinio meno pasaulio idėjų margumyne ir likti savitu archetipinių piešinio galių tarpininku.

 

Draugai