Virginijus Kinčinaitis. Meno pasaulio influencerio žinutė

Kaip tampama svarbiausiu šiuolaikinio meno rinkos kūrėju? Ar tam būtinos meno vadybos, kuratorystės studijos? Ar galima be menotyros studijų perrašyti meno istoriją, ar, norint tapti garsiausiu meno vadybininku, reikia dalyvauti paskaitose? Nebūtinai. Patogios meno studijos dažnai baigiasi masiniu vidutinybių antplūdžiu, kuratorystės mokslai sugrįžta begale vienodų parodų, o kultūros vadybos žinios numiršta projektų rašinėtojų spūstyse.

Leo Castelli GAP drabužių reklaminiame plakate (Alberto Watsono nuotrauka)
Leo Castelli GAP drabužių reklaminiame plakate (Alberto Watsono nuotrauka)

Viena ryškiausių XX a. meno vadybos žvaigždžių Leo Castelli niekada nestudijavo modernaus meno rinkos subtilybių, tačiau tapo įtakingiausiu jos formuotoju. Su jo vardu siejamas JAV meno pakilimas, abstraktaus ekspresionizmo, poparto, minimalizmo ir konceptualizmo įsigalėjimas. Jo asmenybėje tilpo muziejinė institucija ir avangardo pranašystė, rinkodaros agentūra ir meno kritika, kolekcionavimas ir prekyba. Visas šias savybes Leo išsiugdė savarankiškai, vedamas entuziazmo ir tikėjimo kūrėjo talentu.

L. Castelli (tikrasis vardas – Leo Krausas) gimė tarpkultūriniame Trieste vengro ir italės šeimoje. Jaunystėje kelerius metus dirbo finansininku Bukarešto draudimo kompanijoje, vedė turtingo pramonininko dukrą. Porą siejo žavėjimasis tuomečiu avangardiniu menu, todėl gavęs darbinį Italijos banko siuntimą į Paryžių, kartu su žmona iš karto įsijungė į bohemišką didmiesčio gyvenimą. Greitai bankininkystę nustelbė menas ir 1939 m. Leo atidarė galeriją. Pirmoji paroda buvo skirta ekstravagantiškam Maxo Ernsto ir Leonor Fini siurrealizmui. Visus paryžietiškus planus sujaukė Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. pora turėjo išvykti į Niujorką. Įgijęs ekonomisto diplomą Kolumbijos universitete, jau po karinės tarnybos, Leo tapo vyriškų kaklaraiščių siuvimo fabriko vadybininku. Vėliau spalvingi, puošnūs kaklaraiščiai ilgam taps išskirtine jo įvaizdžio dalimi. Tokia gamybinė meno mylėtojo „tremtis“ truko 10 metų. Todėl nenuostabu, kad vis dažniau Leo buvo galima matyti muziejuose ir galerijose. Modernaus meno muziejuje jis ypač nuosekliai studijavo šiuolaikinio meno kūrinių ekspoziciją, taip pat savarankiškai gilinosi į meno teoriją, įnirtingai siekė perprasti modernaus meno raidos dėsningumus.

Tuo metu Niujorke avangardinės meno idėjos niekam nerūpėjo. Talentingiausi menininkai skurdo, mirko viskyje, mušėsi, guosdavosi vieni kitiems uždaruose diskusijų klubuose. Viename iš tokių sambūrių lankėsi ir Leo. Jį iš karto pakerėjo savitas menininkų keistumas, talentas. Dievino juos, kaip savo gyvenimo herojus, stengėsi nepraleisti nė vieno vakarėlio, pats juose audringai dalyvaudavo, iš vidaus pažino subtiliausius kūrybingumo virpesius. Toks suartėjimas su menininkais suteikė drąsos 1951 m. atidaryti pirmą klubo narių parodą išnuomotose antikvariato patalpose. Tarp 60 jo atrinktų autorių buvo visos būsimos meno žvaigždės. Leo pats kabino kūrinius, pagrindinėje erdvėje įžvalgiai išdėstydamas tuomet niekam nežinomo J. Pollocko tapybą. Abstrakčiam ekspresionizmui skirta paroda sukėlė tokį susidomėjimą, kad pats Modernaus meno muziejaus kuratorius Alfredas H. Barras teikėsi ją aplankyti. Svarbus momentas modernaus meno istorijoje – buvo įprasta, kad A. Barras diktuodavo meno raidos kryptis, pakylėdavo atskirų autorių kūrybą į neginčijamo brendo aukštumas. Dabar niekam iki tol nežinomas kaklaraiščių pardavėjas konsultuoja jį apie užgimstantį Niujorko meną! Tai neturėtų stebinti, nes kuratorių labiausiai domino dar tik atsirandančios idėjos, o ne šedevrų perpardavinėjimas. Aistringai pasinerdamas į meninę terpę, jis pats tapo neatsiejama novatoriškiausių meninio pasaulio procesų dalimi. Nuolatinės naujų talentų paieškos ir jų globa visuomenei pristatė naujus vardus, formavo atidumą meninėms tendencijoms ir naujoms madoms. Taip gimė ne tik nauji meniniai judėjimai, bet ir nauja abstraktaus ekspresionizmo meno rinka, kurios vienvaldžiu lyderiu tapo L. Castelli.

Vis dėlto Leo atsidavimas abstrakčiam ekspresio­nizmui netruko amžinai. Kryptingai studijuodamas meno istoriją perprato vieną dalyką: visų meninių judėjimų esmė yra kaita, todėl įdėmiai laukė naujų meninių tendencijų ir pirmasis pastebėjo poparto pranašų Jaspero Johnso ir Roberto Rauschenbergo išskirtinumą. 1958 m. surengus pirmą J. Johnso paro­dą, jo ankstesni globotiniai abstrakcionistai puolė į neviltį – niekas dar nebuvo pasiruošęs tokiai kaitai. Tačiau A. Barras pasitikėjo Leo pasirinkimu ir labai greitai nupirko kelis J. Johnso kūrinius. Toks meno prekeivio ir muziejaus vadovo santykis reiškė, kad meno pasaulyje formuojasi naujas galios modelis. Kuratorius kaupia amžininkų menininkų kūrinius, konsultuodamasis su meno prekeiviu. L. Castelli įgyja neribotą galią formuojant prioritetus, nustatant meninę kūrinių vertę ir jų rinkos kainą. Nuo jo valios priklauso menininkų vieta meno istorijoje, o tenkinant savo meninius, vadybinius, finansinius interesus kartu kaupiama ir viešo muziejaus kolekcija. Vadovaudamasis nepralenkiama intuicija L. Castelli sukūrė tobulai veikiančią meno rinkos, muziejaus, komercinių agentų ir ekspertų – menotyrininkų – grandinę. Labai greitai suprato, kad meno kūrinys negali tūnoti tamsiame sandėlyje, o turi nuolat kurti savo istorijas keliaudamas po įvairias galerijas ir parodas.

L. Castelli’o lankstumas atrandant ir įtvirtinant talentingus menininkus buvo išskirtinis – jis vienas pirmųjų meno prekeivių pradėjęs mokėti „stipendijas“ išsirinktiems jauniesiems talentams, taip išvaduodamas nuo laukimo, nežinomybės, skurdo ir nepasitikėjimo. Dabar pasaulinė žvaigždė, o anuomet tik dažytojas Frankas Stella 1960 m. tapė paveikslus nuo statybos darbų likusiais dažais. Leo pirmasis įvertino jo talentą ir pasiūlė 300 dolerių per mėnesį trejiems metams su sąlyga, kad F. Stella visą laisvą laiką skirtų tapybai. L. Castellį žinios, charizma, pažinčių ratas, kultūrų išmanymas, penkių kalbų mokėjimas, skonis ir sėkmė labai greitai meno pasaulyje įtvirtino kaip brendą, kaip meno kūrinio vertės ir kolekcionierių finansinės sėkmės garantiją. Žinoma, netrukus spaudoje pasipylė tekstai, kad jis esąs siaubingas meno pasaulio intrigantas ir muziejinių vertybių „tvirkintojas“, tačiau tai netrukdė puikiai sutarti su pagrindinių pasaulio meno muziejų vadovais vykdant abiem pusėms naudingus sandėrius. Ne be Leo įtakos ir pažinčių JAV ir, žinoma, jo galerijai 1964 m. Venecijos bienalėje atstovavęs R. Rauschenbergas apdovanotas pagrindiniu prizu.

Leo laisvai nardė tarp skirtingų Europos ir JAV papročių ir kultūrinių skirtumų. Dabar provincialams universitetuose dėstoma tarpkultūrinė komunikacija šiam prekeiviui buvo natūrali terpė. Štai kaip jį biografinėje apybraižoje apibūdino Thomasas Wolfe’as: „Pagrindinis Niujorko avangardinio meno prekybininkas nedidukas, plastiško kūno, primena nepakeičiamą kontinentinės Europos diplomatą, jam būdingas aristokratiškas akcentas, kiekvieną žodį jis praturtina žavia aksomine Viduržemio jūros regiono šypsena ir rafinuota prancūziška intonacija.“ Jo galerija tapo unikalia kultūrine institucija, kurios šaltiniais naudojosi įvairūs meno tyrinėtojai. Leo išmokė visuomenę matyti menininką kaip roko žvaigždę ir pats tapo amerikietiško meno žvaigžde, rafinuoto elgesio modeliu ateinančioms meno prekybininkų kartoms.

Tad ar galima meno rinkos dėsnių paslaptis perprasti meno vadybos studijose, ar jos būtinos? Globali L. Castelli’o veikla artimesnė kitokiai tiesai – meno rinka priklauso aistringiems entuziastams, o ne diplomuotiems kultūrinių industrijų specialistams. Socialiniuose tinkluose praūžė pasipiktinimas VDA Meno istorijos ir teorijos katedros žlugdymu. Šiemet dailėtyros programa nesurinko rentabilios grupės, nes įstojo 9, o ne privalomi 10 studentų, todėl jiems paskaitų nebus. Žlugdoma tikra talentų kalvė – juk puikiai žinome, kiek garsių rašytojų, mokslininkų, dabartinių nacionalinių įstaigų vadovų baigė VDA menotyrą. Kita vertus, L. Castelli’o istorija teikia vilties, kad ne viskas prarasta. Eikite ne į auditorijas, o pas menininkus, tuomet gal iš tikro jums kas nors pavyks. Tokia esminė didžiojo meno pasaulio influencerio sėkmės istorijos žinia.