Vita Opolskytė. 3 dienos, 2 paveikslai, 1 vakaras

3

Esu gana skeptiška. Dėl skepticizmo, nepasitikėjimo ir, galiausiai, smalsumo pasirašiau trijų dienų avantiūrai, tiksliau, sutikau dalyvauti plenere-projekte, kuris pradžioje man buvo pateiktas maždaug taip: nuveš į Klaipėdą, viską duos, reikės tik tapyti aktus, o šiaip – rojus žemėje. Per gerai, kad būtų tiesa? „Gerai, sutinku!“ – galvoje jau klavišais grojau kritikuojantį tekstą.

Pirmiausia norėčiau paaiškinti skeptiškumo priežastis. Nūnai plenerai yra šviesmečiais nutolę nuo savo pradinės idėjos. Pats žodis etimologiškai reiškia (pranc. plein air – atviras oras) tapymą gamtoje iš natūros, išpopuliarintą jautriųjų impresionistų, kuriems tai buvo galimybė susilieti su gamta ir tokiu būdu tikroviškai nutapyti matomą vaizdą, perteikti natūralius gamtos spalvų santykius, šviesą ar, tapytojiškai sakant, oro virpėjimą. Tačiau toks požiūris klestėjo XIX a., o šiais vaizdo dekonstrukcijos laikais tapymas iš natūros nurašomas Pilies gatvės kepėjams. „Natura dura, chudožnik maladec“, – man, nerusakalbei, profesorius sugebėjo įkalti į galvą dar prieš studijas Akademijoje. Akmenimis frazės neužmėtysi – hipergreitoje, informacijos pertekliumi užbombarduotoje šiuolaikybėje bent kiek kontekstą kvestionuojančiam tapytojui atrodytų absurdiška kokiam senamiesčio skersgatvy pasistatyti etiudniką. Etiudnikus ir bloknotėlius čia keičia išmanieji telefonai, galintys sekundžių greičiu įamžinti vaizdą, kuris vėliau rankų darbu, pasitelkiant tinklelį, bus perkeltas ant drobės, o dar išmanesniam kūrėjui į pagalbą eis ir obskuriški projektoriai.

Analogiškai šiandien plenere gamta ar natūra nėra pirmo svarbumo. Čia kartais net dažai neištraukiami, ką jau kalbėti apie natūros analizavimą. Dažniausi galimi tokių plenerų scenarijai: atsivežami jau pabaigti darbai; atvykstama, tačiau tik išsipaveiksluoti motyvus ir juos parsivežti į studiją; tapoma, bet iš nuotraukų, tęsiant įprastą tematiką. Pleneras tampa dingstimi draugų baliui (tik šį kartą gryname lauke), kurį galiausiai vainikuoja didesnio masto balius – parodėlė. Taigi pleneruose šiais laikais impresio­nistinė kūrybos strategija tik imituojama. Tad čia ir keliu svarbiausią, skeptiškumą paaiškinantį klausimą: kodėl bijome tikrosios plenero idėjos? Pasvarstymą pratęsiu kiek vėliau, o dabar trumpam nusikelkime į pajūrį, plenero „Trys dienos“ pradžią.

Išlipusi iš baltosios karietos tamsintais langais, aukšta tvora apjuostame kieme šalia tvenkinio tariau sau: trūksta tik antyčių. Viskas rodėsi it pasaka ar realybės šou, kuomet keturi menkai pažįstami žmonės (šiuo atveju – tapytojai), įmesti į nepažįstamą naują erdvę, tris dienas turi gyventi pagal kažkieno kito taisykles ir atlikinėti specialias užduotis. Tas „kažkas kitas“ – Saulius Kreišmonas, įkūręs sambūrį „Trys dienos“ ir jau penkmetį tęsiantis šią veiklą. Altruistas? Mecenatas? Mėlynbarzdis? O gal svajonių džinas? Primerktomis akimis skenavau aplinką: ji atrodė kone butaforinė, specialiai sukurta šioms trims dienoms, po kurių viskas bus išmontuota ir išvežta į visai kitą vietą. Vaidenosi, kad ne tik aš akimis tiriu, bet ir mane pačią stebi. Ne veltui kaimynystėje sklando gandai apie porąkart metuose vykstančius suvažiavimus (po du projekto „Trys dienos“ plenerus vyksta rudenį ir pavasarį, – red. past.)...

Tačiau šį kartą akys buvo plačiai atmerktos. Skenavau ne tik organizatoriaus ir aplinką, bet ir pagrindinę mūsų „mėsą“ – pozuotojus. Su pirmuoju susipažinau baltojoje karietoje. Personažas nemenkas – pavadinau jį šiuolaikiniu batuotu katinu. Su kitu pozuotoju susipažinau jau atvykus. Vienai iš mūsų tapytojų pagarsinus norą „gimnastiško liauno tipažo“, gan greit pro duris įžengė troškimą atitinkanti pacanė – pasirodo, „katino“ draugė. Trečiasis pozuotojas pasirodė kiek vėliau. Po karališkų pietų sugalvojome antrą norą: gal kokių rubensiškesnių formų? Netrukus garbanota pajūrio diva prie bend­ro stalo skanavo „Murr...“ sūrelį. Popiet ne mes, tapytojai, raginom pozuotojus eiti užimti pozicijų, o jie patys nusirišo chalatėlių dirželius. Namų temperatūra jau siekė 26 laipsnius. Pradėjome darbuotis. Kitą dieną atskrido ir antytės. Lydekai paliepus, man panorėjus...

Sėdėjau prie tvenkinio sukdama galvą, kaip ap- / už- / iš- / eiti tą nuogo kūno tapymą, kaip pasipriešinti plenero sąvokai... Kodėl? Sakiausi norinti savaip interpretuoti užduotį, konceptualizuoti ar kontekstualizuoti plenero specifiką... Melas. Aš bijojau. Kiek laiko praėjo nuo mano paskutinio iš natūros tapyto objekto? Kokie 5 metai. O čia dar nuogas gyvas kūnas. Taigi apie kokią baimę kalbu? Ogi apie bauginantį išlipimą iš komforto zonos.

 

Natiurmortas. Vitos Opolskytės nuotrauka
Natiurmortas. Vitos Opolskytės nuotrauka

 

Matyt, kiek hipokritiškai skamba komfortiškumo sąvoka, turint omenyje, jog tris dienas gyvenome kaip Dionisas. Tačiau kalbu ne apie gyvenimo sąlygų visumą, teikiančią buitinius patogumus, ištaigą ir eleganciją, o apie komforto zoną, kuri tarsi liūnas įtraukia tapytoją į saugios, nerizikuojančios, gal net ir save kartojančios terpės pavojų, kai ilgainiui dingsta kūrybiškumas ir gebėjimas eksperimentuoti. Buvimas su kitu ar kitais ne savaip apšnerkštoje individualioje dirbtuvėje, bet svetimuose namuose, žiūrėjimas į kūną, o ne į pikselius. Bendra būtis – tai gąsdino labiausiai. Tarytum apsinuoginimas. Aktas – sąvoka, tapusi metafora mūsų vykdomai veiklai. Intymumas čia, matyt, ir buvo didžiausia problema, o kartu ir pagrindinis šio plenero akcentas. Nusprendžiau tam pasiduoti, nusirengusi pirties drabužinėje kartu su drabužiais palikau ir savo principus.

Visiems vienaip ar kitaip apsinuoginus, namuose įsivyravo aljansas. „Trys dienos gyvenimo akte, kvėpavimo aktu, atsidavimo akto tapybai, pasinėrimo į patį tapybos aktą...“ – erotiškas mikroklimatas užbūrė ir tarsi atjungė. Sąmoningai (o gal ne?) visi įgavome sinchroniškumo: ar tai būtų kėlimasis, ar valgymas, ar tapymas, ar ėjimas pirtin, ar gulti – kvėpavome vienodu ritmu. Šis ritmas ar, sakykim, bendrumas, lėmė visų, gyvenančių name, bendradarbiavimą. Pozuotojai, gyvendami su mumis, tapo lygiaverčiai, o ne vien „mėsa“, kurią mes, „šefai“, įdėję prieskonių ar pamarinavę, galime patiekti. Čia tapome bendradarbiais, kurių tapomas kūrinys – sinergijos rezultatas.

„Aš jį ne tik tapau, piešiu, darau eskizus. Be abejo, visa tai aš darau. Bet man jis daug daugiau negu modelis, pozuotojas. (...) Doriano asmenybė parodė man visiškai naują kelią mene, visiškai naują stilių. Aš kitaip regiu viską, kitaip galvoju“, – taip Oscaro Wilde’o personažas dailininkas Bezilis Holvardas nusako ryšį tarp modelio-pozuotojo ir kūrėjo-tapytojo. Modeliai, būdami daugiau nei paprasčiausi meno objektai, dažnai yra laikomi mūzomis, be kurių menas negalėtų egzistuoti. Kaip impresionistams saulės spinduliukai ant medžių lapų buvo pagrindiniu akstinu tapyti, taip mums per šias tris dienas paveikslų likimą lėmė trys pozuotojai.


2

Per tris dienas įmanoma daug visko patirti ir pamatyti, paragauti ir atsigerti, per jas gali daug sužinoti apie save ir kitus, tačiau nutapyti 2–4 paveikslus, atvirai kalbant, sudėtinga. Trys dienos baigiasi, kai paveikslai, tik pasiekę kulminacinį momentą, yra pasmerkti nutrūkti vienokiai ar kitokiai rezultato baigčiai jau namuose. O, kaip žinia, staigiai nutraukus procesą susijaudinimas iš karto dingsta. Ir ši pasaka baigiasi, troškimų limitas išnaudotas, vyno ar midaus upės išsenka, pirtis užgesinama, nesunaudoti dažai dedami į plastikinius rožinius maišelius, karietos tampa mersedesais. Grįžtame atgalios su pradėtais paveikslais. Plenero burtai išsisklaido, kaip sapnas laikui bėgant yra pasmerktas blukti, ir bandymas jį prisiminti sukuria naujus pasakojimus, jau nutolusius nuo pradinio taško.

Grįžusi atlikau mažą tyrimą, kurio rezultatai parodė, jog daugumai dalyvių tapymo procesas plenere ir grįžus kardinaliai skyrėsi. Pacituosiu keletą liudijimų: „...jei pradedi tapyti iš natūros, turbūt ir pabaigti reikėtų taip. Be modelio buvo sunku, labiausiai nukentėjo koloritas, tonai. Galutinis variantas manęs netenkina“; „Dienos plenere prabėgo labai greitai ir kadangi esu įpratus dirbti uždariau, gan ilgai užtruko, kol adaptavausi ir pajaučiau naują aplinką. Senokai nebuvau tapiusi iš natūros, į plenerą atsivežiau visai kitą viziją, negu plenero metu atsirado ant drobės, todėl grįžusi į studiją stengiausi sukergti pirmines idėjas su tuo, ką parsivežiau“; „Aplinka kita, modelis nepozuoja. Jausmas tapant visai kitas. Tai jau nebe akto tapyba.“ Taigi grįžus tapoma jau vienumoje, savaip apšnerkštoje individualioje dirbtuvėje, žiūrint į pikselines nude fotografijas. Tai, kad aplinka veikia tapybą, yra viena, tačiau buvo prarastas vienas pagrindinių kūrinio komponentų – asmuo, su kuriuo tapydamas gali ne tik pakalbėti ar į jį žiūrėti, bet ir užuosti prakaito kvapą ar išgirsti pašiurpus odai pasišiaušiančius plaukelius. Pozuotojas tampa imanentiniu kūrinio tyrimo objektu. Ar Gustave’o Courbet paveikslas „L’Origine du monde“ būtų toks geras, jeigu jį ir pozuotoją būtų skyrusi sienelė? Joannos Hiffernan, pozavusios G. Courbet, portretas visu grožiu atsiskleidžia dėl intymaus kontakto tarp modelio ir tapytojo. Dialogas, praradęs vieną dėmenų, tampa onanizmu, kurio reprezentacija trečios šalies žiūrovo nebeveikia.

 

Motyvas. Vitos Opolskytės nuotrauka
Motyvas. Vitos Opolskytės nuotrauka

 

Nors impresionistinė plenero sąvoka šiam „Trijų dienų“ sambūriui nelabai tinka, šiuo projektu prie jos išties priartėjama. Teksto pradžioje iškeltai plenerų problemai tokiu būdu tarsi pasiūlomas sprendimas – tiesiogiai pastatomas žmogus, kurį gali dirbti, o ne užduodama kokia buka tema. Tad sumanymas sveikintinas, tačiau rezultatas, mano nuomone, neįgyvendintas iki galo. Klausimas, kodėl pleneras negalėtų trukti ilgiau, būtų stačiokiškas ir neadekvatus, atsižvelgiant į supusias sąlygas bei patogumus. Taip pat, anot organizatoriaus, „pasirinktas būtent toks laiko intervalas, nes pleneruose dalyvauja pozuotojai, kurie negali skirti šiai veiklai daugiau laiko“. Be to, buvimas ilgiau galbūt taptų rutina, buitimi ir panaikintų pasakišką magiją. Dienų skaičius nebus esminė bėda.

Problema, matyt, – lūkesčiai bei plenerininkų išsikelti uždaviniai. Gaudami 4 standartinio dydžio drobes, žinodami, jog 2 iš jų bus eksponuojamos parodoje, patiriame nemenką dozę spaudimo. Užsimetame visas gautas drobes, nusifotografuojame pozuotojus ir jaučiamės pasiruošę darbui dirbtuvėse, kuriose per plenerą vykusi mimezė transformuosis į elementariausią mimikriją. Kodėl nepasirinkus sau įveikiamo tipo drobelės, kad ir A4? Prisiminkime karalienės Elžbietos portreto, kurį tapė Lucianas Freudas, dydį. Nepaisant subtilios ironijos, nukreiptos į hegemoniją, jo pasirinkimą vis dėlto paskatino grynai pragmatiniai sumetimai. Arba kodėl neapsiribojus vienu paveikslu, kurį uoliai tapytume visas tris dienas nesiblaškydami? Tebūnie tai atviri klausimai plenero ateičiai.


1

Pasakojimas tęsiasi vieno vakaro parodoje „Nr. 4“. Gegužės 20 d., pirmadienį, 19 val. „Lofte“ žiūrovai susirinko pamatyti sambūrio „Trys dienos“ šio sezono pleneruose sukurtų darbų. Kvietime buvo skatinama dairytis po parodą ir išgyventi plenerui analogišką atmosferą. Ar tai pavyko?

Parodos konsistencija: 37 paveikslai ir 1 komiksas, sukurti 19-os pleneruose dalyvavusių menininkų. Taip pat 3 performansai, 1 projekcija ir 1 kviestinės menininkės darbas. Reginio, kaip ir žadėta, būta įdomaus jau vien tuo, kad žiūrovai galėjo pamatyti ne tik patiekalus, bet ir pačius „šefus“ bei „mėsas“. Tačiau kūriniai, pagrindiniai šio vakaro kaltininkai, per atidarymą tikrai netapo svarbiausiu akcentu.

 

Rūtos Matulevičiūtės paveikslas. R. Matulevičiūtės nuotrauka
Rūtos Matulevičiūtės paveikslas. R. Matulevičiūtės nuotrauka

 

„Triukšmas be turinio“, – labai tiksliai tai, kas vyko renginyje, kreiva šypsenėle pavadino praeinantis aštrialiežuvis meno kritikas. Būgnų garsai užgožė bet kokius mėginimus susikalbėti ir trukdė deramai apžiūrėti ekspoziciją. To padaryti neleido ir fotografų blykstės, kurių vakaro pradžioje buvo kone daugiau nei lankytojų. Tačiau šių bemat prigužėjo tiek, kad net praeiti darėsi sunku, o ką jau kalbėti apie galimybę apžiūrėti ekspoziciją, kuri galiausiai tapo koridoriaus-labirinto funkciją atliekančiomis sienelėmis. Prasidėjus performansams tapo aišku, jog, anot vienos kolegių tapytojų, yra visko, išskyrus deguonį.

Deguonį čia galėtume suprasti kaip galimybę rastis ritmingam kvėpavimui: jis aptariame vakare priminė šviesos ir garso išprovokuotas mini konvulsijas. Eksponavimas ant rūbinės kabyklų greičiausiai buvo šmaikšti Algimanto Černiausko aliuzija – paveikslai pakabinti tikrai ne šiaip sau, jie tarsi priekaištas, vis užstojantis kelią. Subtilus paradoksas. Bet, na, juk ne tai svarbiausia. Visas dėmesys buvo sutelktas kitur. Apibendrinsiu ant kelkraščio sėdėjusio tapytojo žodžiais: „Kai menas lėvas – lieka tik prisigerti.“

Liūdniausia, kad nebuvo jis toks „lėvas“. Parodoje eksponuota puikių paveikslų, sukurtų alla prima, taip pat ir dirbtuvėse užbaigtieji nebuvo prasti. Trumpai paminėsiu keletą dalyvių. Gabrielės Šermukšnytės paveikslai mane nustebino lengvumu ir visai kita maniera, nei eksploatuojama jos kūryboje, – tai puikus minėto pasitraukimo iš komforto zonos pavyzdys. Ievos Tarajevos ir Indrės Ercmonaitės darbai man įrodė, kaip gražiai gali būti jungiamas plenere kuriamas vaizdas su jau įprastu kūrybos metodu. O štai Rūtos Matulevičiūtės darbai atrodė labai didingi bei erotiški, tačiau Sacharos sausumas ir išblyškęs projektoriaus spektras plenero atmosferą menkai atskleidė. Nors paveikslų būta ir gerų, ir prastesnių, jie neužgožė šalia vykstančio eilinio baliaus. Apmaudoka pagalvojus, kiek pastangų, lėšų ir meilės įdėta į plenerus, sklandžią jų eigą ir dalyvių gerovę...

Tikiu, organizatoriaus ir kuratorių norai buvo geri, tad man labai liūdna, nes per ilgai plakta grietinėlė galiausiai tapo nebevalgoma. Kad ir kokio įspūdingumo renginys, kiek publikos, kiek visokiausių šou elementų – to, kas buvo ten, atkurti nebepavyko. Gal net ir nenorėta? Galbūt šou tėra magiškas burtas, paslepiantis visa, kas vyko pajūry po aprasojusiu stiklu?

3, 2, 1... ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.


Fotoreportažas iš parodos čia

 

Draugai