Vita Opolskytė. Trivium, trivial, trio

Pati pavasario pradžia, lauke dar šalta ir drėgna, tačiau pasiekti norimą tikslą nusprendžiu pėsčiomis. Mindama sustingusią žemę, rankoje laikydama mobilųjį telefoną su žemėlapio nurodymais, keliauju pramoniniu rajonu, kur visai netoli kadaise buvo ir mano pačios studija. 2019-ieji, o aš mintimis grįžtu į 1999-uosius, nors tebuvau 7 metų ir įvietintas menas tikrai nebuvo toks įdomus kaip „Kinder“ siurprizas. Tačiau dabar, atrodo, turiu galimybę atsigriebti. Gal laikotarpis peršoko ir grįžtame prie panašių klausimų, kaip tuomet? Fabrikai, bažnytėlė, ligoninė, miškas... Gan keista vieta galerijai, galvoju patekusi į beveik autostradą primenantį greitkelį. Kai kiti spaudžiasi kuo arčiau ir kone vienon gatvėn, ši galerija renkasi visai kitokias strategijas. Galbūt institucinės, asmeninės ir viešosios plotmių triviume bus atrasta specifinės vietos terpė? Artėdama prie tikslo atsiduriu moderniame daugiabučių kvartale ir nusišypsau – koks ironiškas čia tampa Andrejaus Antonavo parodoje eksponuojamas sovietinių fotografijų ciklas, daugiausia vaizduojantis paplūdimius. Tačiau jokių išankstinių nusi­statymų, klausimų ar lūkesčių neturiu, juk einu tik į svečius.

 

„Trivium“ galerija (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius)

2019 m. kovo 2 d.


Dalyviai:

Aistė Kisarauskaitė (A. K.) – menininkė, rašytoja; „Trivium“ galerijos įkūrėja.

Andrejus Antonavas (A. A.) – literatas, fotografas, kuratorius; parodos „Trivium“ galerijoje „Teisė į poilsį“ autorius.

Vita Opolskytė (V. O.) – menininkė, kuratorė; svečias „Trivium“ galerijoje.

 

Atsidaro durys, A. K. su dukra pasitinka V. O., pasisveikina.


A. K. (rodo į pufiką) Striukę gali pamesti kažkur čia. Batų nesiauk, neplautos grindys, darbavausi dar prie savo kūrinių, nespėjau.

V. O. Nieko tokio, nusiausiu, vis dėlto – namai. O tai ir dirbtuvė čia? (Numeta striukę ir užsižiūri į vieną iš kūrinių, stovinčių vidury kambario.)

A. K. Taip taip, viskas čia.


Mergaitė susirenka daiktus ir užsidaro kitam kambary.


A. K. (pavymais sušunka dukrai) Aš tau vėliau sutrinsiu varškytę.

V. O. Namai galerijoje – galerija namuose...

A. K. Taip. Kai apžiūrėjau šias patalpas, iš karto supratau, kad čia galiu įgyvendinti savo sumanymą. Yra viena didelė erdvė, o kartu ir privatūs kambariukai – gali užsidaryti duris.

V. O. Kaip apskritai kilo namų-galerijos idėja? (Atsistoja prie lango, pro kurį atsiveria kito, identiško daugiabučio „peizažas“.)

A. K. Kadangi augau su daugybe paveikslų, žinau, jog kartais net ir su gerais paveikslais sunku sugyventi. Jie nusibosta, kas nors pradeda erzinti, tad toks ir buvo planas – namuose neturėti nuolatinių paveikslų.

V. O. Kiek žinau, jūsų tėvai taip pat rengdavo parodas namuose. Tai turbūt irgi lėmė tokį sumanymą?

A. K. Taip, aišku, prisidėjo. Tarsi persidavė. Gal tai buvo ne parodos, o labiau susirinkimai tėvų dirbtuvėse, vykdavo diskusijos tarp darbų, kurie „niekur“ nepakliuvo ir kuriuos rodyti galima buvo tik patikimiems draugams.

V. O. Skaičiau, kad šią idėją paskatino ir susiklostęs tam tikras gyvenimo laikotarpis. Ką turite omenyje?

A. K. Gimus dukrai supratau, jog ne visur galiu ištrūkti, ypač vakarais: privalau pasiimti iš darželio ar mokyklos, pagaminti jai vakarienę, prižiūrėti, kad paruoštų pamokas, tad dažnas atidarymas tampa nepasiekiamas. Jei negaliu lankytis galerijose, galėtų parodos ateiti pas mane. Ir atėjo.

V. O. Buitis netrukdo menui, o menas – buičiai?

A. K. Čia tarsi klausti, ar vaikas trukdo gyventi, ar netrukdo? Kažin kaip natūraliai man viskas kartu keliauja, neverta apie tai galvoti. (Pasako plaudama nuo pusryčių likusius indus.)

V. O. Viešuma nebaisu? Ateina čia visokių nepažįstamų, svetimų žmonių, o namai juk labai intymi erdvė.

A. K. Mano pavardė Kisarauskaitė, todėl nuo vaikystės patiriu viešumą, kai visi viską apie mane žino. Būdavo, gatvėje sutinku kokį žmogų iš meno pasaulio, o jis man sako: „Girdėjau ketvertą gavai iš piešimo, ne penketą.“ O aš net nepamenu, kas jis toks. Tad viešumas visada yra ir buvo, niekur nuo jo nepasislėpsiu. Supratau, kad nebėra skirtumo. Ši sandūra netgi padeda. Ateina skirtingų žmonių, vyksta diskusijos, gimsta naujų minčių. Gersi kavos? (Baigusi plauti indus, linksmai sušunka.)

V. O. Aha, dėkui. (Atsisėda ant raudonos sofos.)


A. K. eina užkaisti kavinuko.


V. O. Lankytojų daug?

A. K. Priklauso nuo parodos, autoriaus. Aišku, ne kiekvieną dieną srautas žmonių plūsta, dažniau savaitgaliais, svarbu pasiskambinti iš anksto.

V. O. Kaip jie sužino, kokia pagrindinė jūsų sklaidos priemonė?

A. K. Galbūt internetu. Taip pat nuolat siunčiame pranešimus spaudai, kultūrinėje žiniasklaidoje skelbiami parodų anonsai, rodo kultūrinės ir informacinės televizijos laidos, kartais paviešina radijas. Pavyzdžiui, parodą „Sovietmečio spindesys ir skurdas“ parodė „Panorama“, tuomet buvo didžiulis antplūdis (juokiasi). Tačiau antplūdį gali lemtas pačios parodos temos.

V. O. Ar tai, jog butas yra miesto periferijoje, neatbaido lankytojų?

A. K. Dažnai klausia, kodėl Vilkpėdėj. O kodėl ne? Puikus, įdomus mikrorajonas, arti tas centras. Visi apsilankiusieji žino, kad ši vieta tarsi heterotopija, ne Vilnius. Du namai miške. Manau, parodos, o ne vieta viską lemia.

V. O. Dabar jau krypkime prie parodos. Kokia jos idėja?

A. K. Neskirstau, kur menas ar kur jau nebe menas. Man svarbi vizualinė kultūra. Eksponuoju tai, kas man įdomu, nes su kūriniais paskui tenka gyventi. Galerijos fokusas – periferiniai reiškiniai, marginalijos, paribiai. Ši paroda būtent tokia – Andrejaus Antonavo surinktos, supirktos ar rastos paplūdimio fotografijos. Galima pavadinti kolekcija. Palanga, šiek tiek Vilniaus: Žirmūnai, Belmontas ir Valakampiai. Mažytės tos fotografijos, dažnai – susiraičiusios. Taip ir eksponavome, kad išliktų lyg daiktai, ne tik vaizdas. Šioje parodoje daug praėjusio laiko, reiškinių, kurių dabar jau būti negalėtų. Kęstutis Šapoka atėjęs sako: „Dieve, kiek daug mirties!“ Klausiu – kodėl, juk tokia linksma paroda, sako: „Daugumos iš jų gyvų jau turbūt nėra.“


Cypia kavinukas, A. K. pila kavą, įeina A. A.


A. K. Dabar, va, autorius viską pasakos.

A. A. Laba diena. Pasakosiu, pašoksiu ir padainuosiu. (Pradeda juokingai straksėti.)

A. K. (pildama kavą ir A. A.) Moki? Eik tu sau. Žiauriai pavydžiu, aš nemoku visai. Autorius gimęs Baltarusijoje...

A. A. Atvirkščiai – Armėnijoje gimiau, užaugau Baltarusijoje, gyvenu Lietuvoje. Studijavau šiek tiek Maskvoje. Lituanistiką. Ruošė vertėjus, nuvažiavau, bet nebaigiau studijų.

V. O. Kodėl nebaigėte?

A. A. Daug aplinkybių. Mokslai buvo gan savotiški, kitas dalykas – jau po 1993-iųjų Maskva tapo ne tokia cozy, nelabai draugiška. Reikėjo priimti jų pilietybę, nes pradėta kreivai žiūrėti į lietuvius, Rusijos žmonės jautė skriaudą dėl iširusios imperijos ir ieškojo būdų savo orumui susigražinti. Tad įstojau į baltarusistiką čia, Pedagoginiame universitete, vėliau ir magistratūrą VU baigiau.

 

 

A. K. Sėsk, Andrejau, pilna kėdžių. (Pati atsisėda ant vienos iš kėdžių.)

A. A. (atsisėda, kreipiasi į V. O.) Labai jauna jūs.

V. O. (nurausta) Neatrodau pagal savo metus, kai mokau vaikus paišyti, atrodau už mokinius jaunesnė.

A. K. Oi, o man tenka dabar Dailės akademijoje tarp jaunesnių būti, savo kursiokų, kitų studentų. And­rejau, o tu moki paišyti?

A. A. Na, šiek tiek moku, galiu pavaizduoti daiktą plokštumoje.

A. K. O figūrą?

A. A. Mokausi! Dabar už pitaką gali eiti piešti figūras.

V. O. Aš irgi neseniai sužinojau tokią naujieną. Gali nueiti į barą ne tik išgerti, bet ir aktų papaišyti. Nors, nujaučiu, dauguma ne tik piešti ten eina...

A. A. Juk nebūtina piešti. Kartai ir žiūrėti užtenka, matyti, kaip visi tie raumenukai, kauliukai, mėsytės, šviesa, šešėlis krenta. Anatomijos knygoj jau visai kita istorija.


Prabėga A. K. dukra, išsiplauna indelį.


A. K. Eisiu ir aš paišyti, susigundžiau. O dabar gal apie parodą pasikalbam?

A. A. Tai apie kūnus kalbamės. Negi ne apie parodą?

V. O. Kaip gimė idėja? (Paklausia vartydama vieną iš parodos nuotraukų albumų.)

A. A. Parodos?

V. O. Ne, ne, kolekcionuoti pliažų nuotraukas.

A. A. Aš nekolekcionuoju, esu NEkolekcionierius. Pasisakau prieš privačias kolekcijas, apskritai prieš kolekcionavimo kultūrą. Renku nuotraukas taip, kaip kiti žmonės benamius šuniukus, aišku, sveiko proto kainomis. Vieną gražią dieną pažįstamas, pardavinėjantis visokius daiktus, pasakė: „Žiūrėk, turiu, va, šimtą pliažinių nuotraukų, jei nori, už kokius 15 eurų galiu parduoti.“ Tai buvo startas.

V. O. Kodėl tęsėt, kas suintrigavo tose nuotraukose?

A. A. Tai įdomu iš daugelio pusių. Pirma – mados. Antra – čia fotografija dar yra nekaltybės būsenos. Dabar fotografija labai retai būna tik dokumentinė, ji labiau atlieka reklaminę ar reprezentacinę funkcijas. Šiais laikais fotografija pristato mus, arba, tiksliau, mes per ją prisistatome. Tad šių nuotraukų naivumas ar nekaltumas yra aukso vertės. Be to, pasikeitė ir atstumas tarp nufotografavimo ir nuotraukos pamatymo, anksčiau tai buvo tęstinis procesas ir galėjo praeiti mėnuo, kol pozuotojai gaus nuotrauką paštu. Trečia – šiose nuotraukose užfiksuotas tuo laiku dar ne toks populiarus kaip dabar globalinis ar megahyperglobalinis turizmas, stipriai paveikęs vietinę poilsio industriją. Kartu šie žmonės dar nėra paveikti grožio ar pornografijos industrijos, kurios naudojasi kūnų atvaizdais. Tačiau nemoralizuoju ir neturiu nieko prieš tai – aš ne prokuroras. (Visi juokiasi.) Galime pamatyti, kaip pasikeitė patys žmonių kūnai, o pasikeitė jie gan stipriai. Visai kitoks sudėjimas, raumenų išsidėstymas. Nesakau, kad jie gražesni ar tobulesni, tačiau kitokie, dabar retai tokių rastume.

V. O. Gal tik žvilgsnis pasikeitė, o ne patys kūnai?

A. A. Ne, ne. Aš iš fotografų šeimos, turiu akį, išsiugdžiau tyrinėtojo žvilgsnį: po ilgo stebėjimo matau ir galiu patvirtinti, kad kūnai nuo tada iki dabar pasikeitė. Mūsų mityba kitokia, pasikeitė gyvenimo būdas, gauname visai kitokį fizinį krūvį tuose visuose džymuose. Na, gerai, ne mes – aš negaunu. Atsiprašau už atvirumą, bet man treniruokliai baisiai nuobodūs. Jau nuo vaikystės, kai visi norėjo būti kaip Arnoldas, aš irgi nuėjau į sporto salę ir, na, bože, neįmanoma.

A. K. Prisiminiau istoriją, patvirtinančią tavo teiginius. Turiu gal 12 metų vyresnę draugę, treniruodavomės sporto klube ir ji man sako: „Aš iš kaimo, man reikia mažų mažiausia su bulvių maišu ant pečių bėgioti, kad gaučiau normalų krūvį ir pradėčiau svorį mesti.“

A. A. Būtent. Ir ne tik tai – viskas pasikeitė. Nebuvo mašinų, kompiuteriai pakeitė mūsų sėdėseną, dabar dirba tie raumenys, kurių seniau visai nereikėjo, ir, atvirkščiai, kas ankščiau buvo natūraliai treniruojama, dabar nereikalinga, atrofuojasi.

V. O. Baikime apie kūno kultūrą ir grįžkime prie parodos. Kaip vykdyta atranka?

A. A. Atrinkom tai, ką atrinkom. Kolekcija didžiulė, čia tik maža jos dalis. Ieškojom teminių rimų, bendros vizualiai suskambančios kompozicijos. Paroda apie praeitį, istoriją arba tiesiog apie poilsį, žmones. Įprasta, kad parodos kaip tik žiūri į priekį, siūlo ką nors nauja ar tampa tarsi pasirodymu: „Aš čia būsiu toks – gausiu nacionalinę premiją.“ (Juokiasi.) Visi nori gauti ją, aišku.

A. K. Sakai?

A. A. Aš ne, man neįdomu.

A. K. Tie, kuriems neįdomu, ir gauna.

V. O. O kaip jūs pradėjot bendradarbiauti – galerija pasirinko menininką ar menininkas atėjo į galeriją?

 

Nuotraukos iš A. Antonavo parodos „Teisė į poilsį“
Nuotraukos iš A. Antonavo parodos „Teisė į poilsį“

 

A. K. Labai natūraliai, tiesiog susišnekame su Andrejum. Jei grįžtume prie kolekcionavimo temos, tai tu (parodo į V. O.) dabar sėdi ant vieno iš tokių priglaustų „benamių šuniukų“ – legendinės Brigitos Adomonienės sukurtos sofutės. Beje, ideali sofa, kurią vienas žmogus, net vaikas lengvai gali nusinešti į bet kurį kambario kampą. Rasta prie konteinerio ir restauruota. Gal tai mus ir sieja – bandymas išsaugoti kažin kokį...

A. A. Savo sluoksnį, kultūros istoriją.

A. K. Taip, taip! Dalykus, kurie nesulaikomai byra ir trupa.

V. O. Ateities planų, nebūtinai susijusių su pliažais, turit?

A. A. Kadangi nesinori tapti Nacionalinės premijos laureatu, savo karjerą nestipriai stumiu...

A. K. Galiu atsakyti už tave?

A. A. Davai. (Skėsteli rankomis.)

A. K. Jis nesigiria, tačiau daro labai įdomias ir specifines fotografijas – fotogramas. Svarstau, kad netrukus bus ir jo autorinių darbų paroda.

A. A. Esu vitališkas žmogus, mėgstu gyvenimą, džiaugiuosi tuo, ką turiu. Ateis laikas – bus. Galbūt ir kas nors didesnis.V. O. Tai ačiū, kad įsileidote ir galėjom pasikalbėti.

A. K. Manau, išėjo visai neblogas pokalbis. Juntami, Andrejau, visi tavo aukštieji!

A. A. Tai gerai, man, kaip autoriui ar kuratoriui, labai džiugu, kai galiu rasti pašnekovą. Aš iš tos kultūros, kur dialogas, pokalbis yra pagrindas.

A. K. Menas pats vienas irgi neegzistuoja, jame taip pat viskas dialogo principu vyksta.

A. A. Dabar ir į parodas vaikštoma, nes REIKIA.

A. K. (kreipiasi į V. O.) Viešuoju ar automobiliu važiuosi?

V. O. Viešuoju, o kas?

A. K. Papasakosiu, kaip nukirsti kampą per miškelį.

 

Draugai