Apie dvi naujas parodas „Vartų“ galerijoje

Laura Garbštienė yra viena iš tų šiuolaikinių menininkių, kurios kūrybos negalima atsieti nuo asmenybės. Jos kūrybiniai eksperimentai virsta pačios gyvenimu, o gal atvirkščiai, gyvenimas – meniniu eksperimentu. Šį pavasarį ji persikėlė gyventi į kaimą, perskaitė Ivano Mičiurino raštus, lankė pradedantiesiems ūkininkams skirtus kursus, kasdien ėjo į mišką rinkti augalų, užveisė daržą. Ir nors visa tai, regis, neskamba kaip šiuolaikinio meno praktika, rugsėjį „Vartų“ galerijoje menininkė pristatys naują solo projektą „Laikino meno fondas“.        
Skirtingai nei ankstesnėje L. Garbštienės kūryboje, parodoje nepamatysime filmuose ar nuotraukose užfiksuotos pačios menininkės atvaizdų, kurie jau tapo išskirtiniu, provokuojančiu jos darbų atpažinimo ženklu. Fizinių menininkės kūno apraiškų išnykimas iš parodinės erdvės nenurodo į tematiškai skirtingą posūkį kūryboje. Priešingai – menininkė įveda dar daugiau performatyvumo bei tapatybės paieškų praktikos savitai tęsdama „Filmo apie nežinomą menininkę“ temą.
Parodoje „Laikino meno fondas“ kritiškas ir ironiškas menininkės požiūris į kultūrinį vietos gyvenimą reiškiamas nedidaktiškais kūriniais, kurie taip pat yra ir bandymas sukurti naujas meno praktikas. Pritaikydama gyvenimo miške išlikimo taktiką (augalų, uogų, grybų pažinimas ir rinkimas), L. Garbštienė kuria naujas strategijas menininkui, gyvenančiam meno pasaulio periferijoje.
Instaliacijoje-akcijoje-eksperimente „Laikino meno fondas“ L. Garbštienė užduoda sau ir žiūrovui klausimą: kas yra šiuolaikinio meno kūrėja miške, toli nuo paprastai neišvengiamų socialinių santykių, prievolių, menininkus įtvirtinančių kultūros institucijų? Visą parodos laiką menininkė gyvens šalia miško esančiame kaime, tuo tarpu galerijoje žiūrovui bus siūloma įsigyti miške surinktų ar pačios menininkės išaugintų gėrybių. Nenutrūkstama menmaisčio tiekimo linija pildys L. Garbštienės įkurtą laikino meno fondą.
Kitoje galerijos erdvėje veiks beveik muziejinis „Gamtos pažinimo kambarys“. Kūrinį sudaro nuodingųjų natūralioje aplinkoje randamų augalų kolekcija, eksponuojama ant rėmintų Lietuvos paviljono 54-ojoje Venecijos bienalėje katalogo lapų. Nuodingųjų augalų studija menininkei yra pirmas žingsnis gamtos pažinimo link, jos pačios įvardijamas kaip pradinukiškas, visiškai mėgėjiškas botanikos mokslinis darbas. Augalų nuodingumas ar naudingumas yra kultūrinio požiūrio pasekmė. Suteikiamos savybės, pavadinimai, formulės, išskiriamos cheminės medžiagos tarnauja vartotojiškam požiūriui. Augalas savaime neturi tokių savybių, tačiau žmogui neįmanoma į jį pažvelgti be kultūrinių apnašų.
Nuodingųjų augalų grupės tyrimai yra labai siaura sritis, suprantama nedaugeliui, panašiai kaip šiuolaikinis menas ir jame vykstantys reiškiniai. Pasak menininkės, nepaisant to, kad Venecijos bienalės katalogas taip pat pristato savitą kolekciją, jis herbariumui pasirinktas tikrai visai atsitiktinai; tiesiog knygos popierius buvo labai minkštas ir tinkamas nuodingųjų augalų eksponavimui. Be to, kultūros leidinių ir ypač katalogų vartojimas menininkės požiūriu – opi problema. Tokie leidiniai labai greitai praranda aktualumą ir amžiams nusėda tamsiose lentynose.
Tiek ankstesnėse, tiek ir naujausioje solo parodoje uždara L. Garbštienės visata sunkiai įsileidžia tiesmukiško bendravimo su konceptais išsiilgusius žiūrovus. Natūraliais gamtos objektais užpildytos parodos erdvės pulsuoja tarsi nekaltu ir neagresyviu susirūpinimu, tuo pačiu slėpdamos stiprokos kritikos užtaisą.
Likusiose dviejose galerijos salėse pristatoma norvegų menininko Knuto Åsdamo personalinė paroda „Tripolis“. K. Åsdamas labiausiai žinomas kaip videomenininkas, savo filmams kuriantis neįprastas architektūrines instaliacijas. 1999 m. menininkas atstovavo Norvegijai 48-ojoje Venecijos bienalėje, Šiaurės šalių paviljone.

Knutas Åsdamas kūryboje nagrinėja identiteto, erdvės ir istorijos problemas, apibrėžiančias mūsų šiandieninį būvį viešojoje miesto erdvėje, tiria, kaip aplinka, kurioje mes gyvename, veikia mūsų mintis, troškimus, kokius konfliktus sukelia, kokias prasmes koduoja.
Parodą „Tripolis“ sudaro dvi galerijos sales užimančios instaliacijos. Vienoje iš jų K. Åsdamas sukonstruoja pseudoindust­rinę betono ir metalo erdvę, skirtą 2010 metais sukurtam filmui eksponuoti. „Tripolis“ nufilmuotas Libane, griūnančio didingo architektūrinio projekto teritorijoje. Septintojo dešimtmečio pradžioje per šalies ekonominį pakilimą Oscaras Niemeyeris, vienas garsiausių brazilų architektų, buvo pakviestas į Tripolį pastatyti parodų ir konferencijų komplekso, tačiau dėl prasidėjusio pilietinio karo neužbaigtas pastatas buvo paverstas karinės amunicijos sandėliu ir naudojamas kaip helikopterių nusileidimo aikštelė, o vėliau tiesiog uždarytas. Per architektūros prizmę filmas atkreipia dėmesį į netolimą istorinę, politinę praeitį bei dabartinę sudėtingą situaciją Vidurio Rytuose.
Kūrinys laviruoja tarp architektūrinės dokumentikos ir vaidybinės dramos. Didmiesčio viduryje keistoje tuščioje architektūrinėje erdvėje susitinkantys kruopščiai atrinkti K. Åsdamo filmo veikėjai trumpais dialogais kuria psichologinį konkrečios vietos portretą. Ir nors filmo siužetas nesusilieja į vientisą naratyvą, kapoti herojų dialogai nurodo į esmines filmo problemas, užkoduotas architektūrinėje erdvėje.
Videoinstaliaciją „Tripolis“ parodoje prasmingai pratęsia nuolat naujomis nuotraukomis papildomas 2010 m. pradėtas darbas „Archyvas (Migracija)“. Jį sudaro apie 3000 knygose, žurnaluose, laikraščiuose ir internete rastų fotografijų kolekcija, atsiradusi kūrybinio proceso metu, kai menininkas, rinkdamas medžiagą savo naujam filmui „Bedugnė“ (2010), tyrinėjo istorinės ir šiandieninės migracijos apraiškas. Vaizdinės medžiagos surinkta itin daug ir galiausiai ji panaudota savitai logikai paklūstančiam savarankiškam kūriniui, atspindinčiam pagrindines menininko kūrybos ašis: erdvės ir kūno sąveiką, identiteto paieškas, sociopolitinę erdvę, ekonominius procesus, architektūrines situacijas. Tiek estetiškai, tiek turinio atžvilgiu skirtingos nuotraukos instaliacijoje susilieja į vientisą masę, pulsuojančią nuolat iškylančiais ir dingstančiais prasminiais elementais, simbolizuojančiais kaitą bei judėjimą plačiąja prasme, atspindinčiais socialinius ir ekonominius pasikeitimus visuomenėje.
Abi parodas bus galima pamatyti „Vartų“ galerijoje rugsėjo 11–spalio 26 dienomis.

Knuto Åsdamo videofilmo „Tripolis“ (2010) fragmentas – 4 viršelyje.