Iki 2017 m. kovo 12 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia paroda „Jurgio Baltrušaičio rankraščiai: visiems ir niekam“. Kaip teigė Baltrušaitis, vizijos turi galios – parodos kuratorės vizijos virto tikrove, o Baltrušaičio vizijos žodžių ir piešinių pavidalu nusėdo tekstų galybėje. Apie talentingo žmogaus darbą, įnašą į meno istoriją ir teksto bei vaizdo jungtis kalbėjausi su parodos kuratore ODETA ŽUKAUSKIENE.

Ką jums davė ši paroda – ne tik kaip kuratorei, bet ir lankytojai / žiūrovei?

Ši paroda tapo senos vizijos išsipildymu. Mintis apie parodą kilo 2009 m., peržiūrėjus visą archyvo medžiagą. Tad Baltrušaičio pasakymas, kad vizijos turi galios ir vienaip ar kitaip prasišviečia tikrovėje, pasitvirtino. Iš tiesų esu dėkinga Lolitai Jablonskienei už pasiūlymą surengti parodą. Ji suteikė progą pažvelgti į Baltrušaičio darbus plačiau, išlaisvinant juos iš menotyros ribų, kurių jis pats nepaisė.

Baltrušaitis yra sakęs, jog visus jo istorinius tyrimus sieja gilesnė filosofinė mintis. Rūpėjo ištraukti tai, kas padėtų praskleisti jo apmąstymus, artimus F. Nietzsche’i ir O. Wilde’ui. Todėl peržiūrėdama Baltrušaičio knygas, skaičiau visai ne meno istorijos ar dailėtyros tekstus, o mėginau užčiuopti jo kūrybai būdingas sąsajas su teatru, literatūra, filosofija ir apskritai kūryba. Ir tai buvo nepaprastai įdomu, nes man atsivėrė įvairiapusė Baltrušaičio asmenybė, vis dar laukianti platesnių įžvalgų.

Kaip parodos dalyvė ar žiūrovė, galėjau pasidžiaugti žaismingai atgijusia Baltrušaičio tyrimų medžiaga, personažais ir objektais, kurie tokie atviri įvairioms interpretacijoms ir refleksijoms. Ir kad ta vaikiška žaismė iš tiesų pažadina atradimo džiaugsmą, smalsumą, frag­mentiškas asociacijas, mintis ir įžvalgas, kurios tai nutolsta, tai priartėja prie Baltrušaičio kūrybos, bet vienaip ar kitaip jai suteikia gyvybę.

Kaip Baltrušaičio piešiniai atliepia jo tekstus? Jie yra stiprūs tekstų papildiniai, o gal suteikia naujų prasmių?

Baltrušaičio knygoms būdinga nepaprasta teksto ir iliustracijų sąsaja. Neatsitiktinai viena knygų, skirtų viduramžių menui, buvo apdovanota Prancūzų akademijos premija („Prix Hercule Catenacci“) už nuostabias iliustracijas. Iliustracijų sekos, ilgų istorijos tarpsnių montažai kartais reiškiasi kaip minties teoremos, kartais kaip intelektualinė meditacija ar nuotykis, tačiau anaiptol ne lengvabūdiškas: kupinas netikėtų atradimų, akibrokštų, palyginimų, variacijų, atskleidžiančių universalesnius vizualiosios vaizduotės ir vaizdo dėsnius.

Vis dėlto Baltrušaičio knygose nedaug jo paties piešinių – jos daugiausia iliustruotos labai atidžiai atrinktų kūrinių reprodukcijomis. Todėl archyvas atskleidžia, kas ligi šiol buvo tarsi ir nematoma, parodo menotyrininko darbo metodo unikalumą. Rankraščiai mirgėte mirga piešinių, kurie cituojami panašiai kaip literatūros šaltiniai. Tai byloja, jog piešimas ar kopijavimas buvo labai svarbi mąstymo proceso dalis, iš tiesų leidusi papildyti meno istoriją įspūdingais atradimais. Ir skatino rašyti taip, kad glaustas, kondensuotas tekstas išliktų atviras, o vaizdų serijos provokuotų įvairias interpretacijas ir atskleistų gilesnę filosofinės minties perspektyvą. Žinoma, kad tokia teksto ir vaizdo jungtis, istorinis preciziškumas ir mąstymo laisvė, intelektualinė ir kūrybinė iškalba buvo visiškai nauja.

Kokią įtaką jums, kaip dailėtyrininkei, darė ar daro Baltrušaičio asmenybė?

Apie įtakas sunku spręsti. Lengviau aptarti siekiamybes ir gal dar nusakyti, kuo žavi, ko pamokė, ką padėjo suprasti jo gyvenimas ir darbai. Atsimenu, kai pirmą kartą susitikau su J. F. Chev­rier, nemažai bendravusiu su Balt­rušaičiu ir paskelbusiu apie jį studiją. Tada prancūzų meno istorikas išsitraukė apsitrynusią Baltrušaičio nuotrauką, kurią nešiojosi kaip brangaus žmogaus ir tėvo atminimą, taip parodydamas, koks svarbus jam liko šis žmogus. Balt­rušaitis – labai stipri asmenybė, jame dera mokslinės, moralinės ir kūrybinės nuostatos, o tai tyrinėtojui uždeda tam tikrą atsakomybę, kurios negali nusikratyti ir kuri norom nenorom smelkiasi į mąstyseną ir gyvenimą. Tai sunku nusakyti.

Jis moko daugelio dalykų. Išskirsiu tik keletą. Visada ieškoti pirminių šaltinių, pernelyg nepasikliauti interpretacijomis. Nebūti pernelyg kategorišku, nes tiesos reliatyvios. Mąstyti kūrybingai, vadovautis vidiniu imperatyvu, intuicija ir nuojauta. Kartais paklaidžioti šalutiniais takeliais, kad surastum savo kelią. Pernelyg nepasikliauti instituciniu žinojimu. Ir kad niekas nepasiekiama be atidaus ir kruopštaus darbo, kuris nevaisingas be ieškojimų aistros.

Prie parodos kuravimo prisidėjo menininkas Gintaras Didžiapetris. Kas paskatino į pagalbą pasikviesti būtent jį?

Su G. Didžiapetriu susipažinome 2012 m., jam dalyvaujant projekte „Ornamentas“, kuriame menininkai buvo pakviesti apmąstyti meno pasaulį, santykį su kitais kūrėjais ar teoretikais. Tada jis pasirinko Baltrušaitį, inicijavo jo straipsnio „Geometrija ir pabaisos“ vertimą, išleido jį kaip nedidelę knygelę ir pakvietė mane į diskusiją. Jį, kaip kūrėją, sudomino Baltrušaičio darbai ir vizualinis tyrimo metodas. Vėliau jis taip pat susipažino su Baltrušaičio sūnumi Jeanu Baltrušaičiu ir turėjo galimybę žvilgtelėti į archyvą. Tad mūsų bendradarbiavimas rengiant parodą nebuvo atsitiktinis.

Dirbti su Gintaru buvo nepaprastai įdomu. Man buvo smalsu, kas toje istorinėje medžiagoje domina šiuolaikinį menininką, kaip jis mato ir vertina palikimą. Tas dialogas padėjo pamatyti kitaip ir atrasti Baltrušaitį kaip kūrėją.

Kokie jo sprendimai buvo svarbūs rengiant parodą?

Abu sutarėme, jog paroda neturėtų būti dokumentinė. Pati asmenybė ir medžiaga diktavo tam tikrą žaismingos interpretacijos pasirinkimą. Didelis Gintaro nuopelnas – medžiagos inscenizacija. Sumanymas, kaip eksponuoti tuos nedidelius rankraščių lapelius, kad jie neprarastų gyvybingumo didelėje erdvėje. Labai vykęs buvo sumanymas pasiūlyti žiūrovui apžiūrėti darbelius šliuožiant kėde su ratukais. Taip pat jis pasiūlė pakabinti kreivus veidrodžius kaip nuorodą į paskutiniąją Baltrušaičio knygą ir kaip deformacijų, kurių analizė nuvilnija per visas knygas, metaforą. Apskritai neįsivaizduoju šios parodos be įkvepiančių pokalbių su Gintaru, jo iniciatyvų ir idėjų.

Esate sakiusi, kad „talentingi žmonės būna labai darbštūs“. Kaip Baltrušaičio darbštumas ir talentas atsiskleidė nuvykus į Prancūziją pas jo sūnų Jeaną ir išvydus ten saugomą archyvą?

Kai sūnaus paprašyta rengiau archyvo aprašą, supratau, kad įspūdingos knygos buvo ne vien tik talento, bet ir kasdienio darbo rezultatas. Tūkstančiai lapelių – neįtikėtino darbštumo rezultatas. Ir apimta tiek temų, tiek kultūrų, tiek epochų! Nuo Gruzijos ir Armėnijos iki Ispanijos, nuo Persijos iki Prancūzijos, nuo Egipto iki Kinijos. Kartais šmaikštūs, žaismingi, kupini sąmojų, ironijos piešinėliai – aistringo, bet nenuilstamo tyrinėjimo liudijimas.

Kurie rankraščiai pasirodė patys įdomiausi?

Žinoma, įdomiausi yra piešinių rankraščiai („piešinraščiai“), kuriuose matyti, kaip menotyrininkas tyrinėja formas, išryškindamas jų geometriją, deformacijoms paklūstantį figūratyvą. Kaip ištraukia nematytus personažus, suranda jų antrininkus, sekėjus, tarytum kurdamas savitą kino juostą, kuri neužbaigiama ir nenuspėjama kaip gyvenimas ir kuri atskleidžia tam tikrų vaizduotės fragmentų tąsą, atsikartojimą, atsinaujinimą. Žaviausi tie lapeliai, kuriuose autorius ne tiksliai kopijuoja architektūros ir dailės fragmentus, o laisviau juos interpretuoja išryškindamas kokią fantastišką būtybę, šmaikštaudamas, pats tarytum mėgaudamasis atradimais.

Kaip sekėsi derybos su sūnumi dėl eksponatų? Ar toks parodos vaizdas, kurį matome dabar, atitinka tai, ką buvote sumaniusi pačioje pradžioje?

Sūnus mielai sutiko, kad rankraščiai būtų eksponuojami Lietuvoje. Tai suvokė kaip pagarbų dėmesį tėvui. Tarpininkaudama prisidėjo Lietuvos ambasada Prancūzijoje. Jeanas visiškai nesikišo į procesą. Pažinojo ir mane, ir Gintarą, todėl pasitikėjo. Neturėjome daug laiko parodai rengti, todėl ne viską pavyko įgyvendinti, tačiau nebuvo labai nukrypta nuo pirmųjų sumanymų kūrybingai pateikti nedidelę, pagrindines tyrinėjimų temas apimančią panoramą.

Kuo ypatingos anamorfozės? Eksponuodami jas siekėte atskleisti kuo įvairiapusiškesnę meno istoriko veiklą ar suteikti parodai dinamiškumo, atraktyvumo?

Baltrušaitis pirmasis parašė anamorfozėms skirtą knygą, kuri buvo svarus indėlis į perspektyvos istoriją ir XX a. antroje pusėje sukėlė didelę susidomėjimo anamorfozėmis bangą Vakaruose. Lietuvoje jis daugiausia žinomas kaip fantastiškųjų viduramžių tyrinėtojas, todėl buvo svarbu priminti jo indėlį į anamorfozių, taip pat aberacijų tyrinėjimus, kurie daugiau sudomino filosofus (turiu galvoje J. Lacaną, J. F. Lyotard’ą ir G. Deleuze’ą) nei meno istorikus.

Kita vertus, anamorfozės juk priklauso nuo žiūrovo padėties, žiūrėjimo kampo, atspindžio, todėl yra labai atraktyvus dalykas: aktualus svarstant apie vis didėjančią iliuzijų galią ir sykiu sužadinantis smalsumą, grynai pramoginis.

Kokie faktai apie patį Baltrušaitį yra atraktyvūs? Kuo ši asmenybė sužavėjo jus?

Žvelgiant į asmeninį gyvenimą, žavi, kaip žmogus savo, nors ir nedidelę, fizinę negalią (panašiai kaip J. Sudekas ar M. Proustas) sugebėjo paversti didele kūrybine galia, asketišką gyvenimą – fantastiškų būtybių, iliuzijų, iškraipymų ir keistų vizijų tyrinėjimu.

Moksliniame gyvenime žavi kukli erudicija, nepriklausomybė (nuo bet kokių ideologijų, srovių, nuostatų), dėmesys nenorminiams dalykams, viso pasaulio kultūrai. Nenusakomas kūrybiškumas, atveriantis daugiasluoksnes prasmių sanklodas. Ir kultūros sienų nepaisančių žmogiškosios vaizduotės universalumų paieška.

Žinoma, nustebino, jog visose laik­raščių žinutėse ar žurnalų straipsniuose, kuriose buvo minimas ir kurie sukaupti archyve, jis spalvikliu buvo paryškinęs žodį „lietuvis“.

Minėjote kėdes su ratukais. Man jos užkliuvo kaip vienas galimų kuravimo aspektų – skirtos lėtai važiuoti skaitant ir žiūrint rankraščius. Tarsi važiavimas informacijos srautais. Kaip manote, kiek ir ko parodos lankytojai pasisėmė iš pa­rodos?

Tas slinkimas ratukais, apžiūrint rank­raščius, ne vienam žiūrovui tapo smagiu nuotykiu. Viena žiūrovė net atsiuntė vaizdo įrašą, perteikiantį atvirkščią šio proceso smagumą, kai realus šliaužimas erdvėje pakeičia naršymą virtualybėje.

Sunku pasakyti, kiek ir ko pasisėmė lankytojai. Vieni tikriausiai patyrė estetinį malonumą, intriguojantį nuotykį, kiti atrado Baltrušaičio intelektualines potekstes, tyrinėjimų panoramą, neišsakomą kūrybos ir mąstymo savitumą. Visos patirtys ir atradimai yra savitai vertingi. Norėtųsi, kad jie toliau skleistųsi kuo įvairiausiais pavidalais.

 

Kalbėjosi Neringa Krikščiūnaitė

Vasario 4 ir 5 d. 13.30 val. NDG auditorijoje bus rodomas filmas „Baltrušaičio metamorfozės: susitikimas su Sandra Joxe ir Jean-Claude Carrière’u“ (Luvro muziejus, 42 min.). Pirmąjį seansą komentuos parodos kuratorė O. Žukauskienė.