Visai neseniai žurnale „Literatūra ir menas" buvo publikuotas tekstas „Apie tris vieno menininko kūrinius" apie jaunąjį Vsevolodą Kovalevskį ir tris jo kūrinius, eksponuotus galerijos „Vartai" peržiūrų kambaryje. Šįsyk Vsevolodas į peržiūrų kambarį sugrįžta dar kartą. Ta proga – trumpas pokalbis su menininku apie naujas ir senas idėjas, praeitį, ateitį ir dabartį.

Vis dar rašai anglų kalba, o kokia kalba tu galvoji?
Na, man kažkaip lengviau rašyti anglų kalba nei lietuvių, o galvoju dažniausiai kažkaip keistai – vienu metu trimis kalbomis, tikrai negaliu išskirti kurios nors vienos, kuria galvoju daugiau/labiau.

Keistas ir įdomus dalykas, kurio nesu patyrusi, bet šis pokalbis ne visai apie tai. Papasakok apie naują savo darbą, kuris, kiek žinau, bus baigiamasis tavo bakalauro studijų Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje darbas. Apie jį visas šis pokalbis ir suksis.
Šis darbas prasidėjo pirmame kurse, kai gavome užduotį sukonstruoti camera obscura pagal save, pagal savo asmenybę. Prieš stodamas į akademiją, buvau labai susidomėjęs tapyba, tad kamerai sukonstruoti pasirinkau ant porėmių užtemptas drobes. Buvo žiema, išėjau į lauką, neįsivaizdavau, kokie turi būti išlaikymai, kas ir kaip vyksta. Pastovėjau penkias minutes, grįžau į vidų ir išryškinau tai, ką pavyko „užfiksuoti". Kai išvydau atsirandantį vaizdą, niekaip nesupratau, kas ten yra, na, tiksliau – ten nebuvo jokio vaizdo (tradicine prasme), tik juodas apskritimas, pagalvojau – „po galais, man nepasisekė". Darbą nunešiau Trimakui ir labai nustebau, kai jis susižavėjo, pradėjo kalbėti apie šviesą ir kalbėjo labai ilgai. Jis taip įsijautęs ir taip įdomiai šnekėjo, gyvenime nebuvau girdėjęs, kad žmogus taip kalbėtų apie šviesą. Atsimenu, kad tada man pasidarė labai įdomu, ką jis įžvelgė tame juodame apskritime, ko neįžvelgiau aš. Galėjau paklausti Trimako iš karto, bet taip būčiau praradęs savo atradimų kelią. Taip viskas ir pasibaigė, tą darbelį kažkur numečiau, pradėjau dirbti prie kitų projektų. Kažkada vėl radau jį ir šalia buvo tekstas: „Kai žmogus žiūri į paveikslą, jis, kaip subjektas, apmąsto objektą. Jis perskaito objektą taip, kaip yra suformuotas pats". Tada man kilo klausimas, kas būtų, jeigu paveiks­las taptų subjektu, o žmogus – objektu, į kurį žiūri paveikslas. Tokiu atveju pagal tą mano darbą, mes būtume tik juodi taškai, kaip dalelės. Visa tai privertė susimąstyti apie supančią aplinką, apie tai, kas yra „objektyvioji realybė", apie iliuzijas, arba ar dangus iš tikrųjų yra mėlynas, juk, pavyzdžiui, Marse jis raudonas. Kas dar... jau susipainiojau, paklausk ko nors...

Gal tiesiog papasakok, kaip atrodys tavo instaliacija?
Kaip atrodys... Gerai, pradėkim nuo vieno režisieriaus Roberto Zemeckio filmo „Contact" (1997). Pagrindinė vei­kėja tyrinėja signalus, ateinančius iš kosmoso, ir vieną dieną ji gauna signalą, kuris yra sudarytas iš pirminių skaičių sekos, galiausiai gauna paveiksliuką, kuris irgi ateina kaip signalas, pirmasis iš Žemės gautas vaizdinis signalas, kuris buvo pakankamai pajėgus, kad išsprūstų už Žemės atmosferos. Tai buvo paveiks­liukas iš olimpinių žaidynių, kurias atidarė Hitleris. Toliau ten dar daug ko įvyksta, galų gale filmo veikėja atranda brėžinius, pagal juos pasistato kosminį laivą ir pradeda keliauti vadinamuoju Einsteino tuneliu (Einstein-Rosen Bridge, wormhole). Iš esmės aš tarsi bandau atkartoti tą kelionę, kuri yra už laiko ribos. Per savo kūrinius noriu, kad žmogus keliautų ir pradėtų permąstyti savo aplinką, erdvę, kurioje gyvena, pasinertų į kokius nors pojūčius. Minėtame filme pagrindinės veikėjos kelionė buvo interpretuota per laiko matą, kamera, kuri buvo tame laive, užfiksavo 18 valandų statinio vaizdo. Viena iš mano instaliacijos dalių yra užfiksuota per pačią mediją, kuri man iš karto asocijavosi su pulsuojančia žvaigžde, kad ir, pavyzdžiui, tame filme rodomi Vegos žvaigždės arba šalia jos esančio palydovo skleidžiami signalai. Tai 16 mm kino juostos projekcija, įrašyta į skaitmeninę mediją. Bandydamas sufokusuoti vaizdą į skaitmeninės kameros sensorių įrašiau pulsuojančios žvaigždės vaizdą. Kai visa tai pasąmoningai sureikšminu ir susieju su tuo minėtu filmu, kuris vaikystėje tam tikra linkme pakreipė mano mąstymą, tai man tampa savotiška keliavimo, tiksliau apmąstymų, atsirandančių keliaujant, metafora. Labai gerai atsimenu paskutinį tos kelionės momentą, kai pagrindinė veikėja (mokslininkė) pamato didįjį sprogimą ir naujų planetų gimimą ir pasako: „Mums reikėjo siųsti poetą, o ne mokslininką." Galų gale čia atsiskleidžia tas kažkiek patafizinis požiūris į viską. Mano dėžutė-camera obscura, kažkada sukonstruota bandant suvokti šviesą (objektyviąją realybę), atsikratant vaizdiškumo, vaizdo reprezentatyvumo, „sukūrė" abstrakciją, ir tai man yra tikriau už tai, ką matau laikraštyje, ką nufotografuoju su savo telefonu ir t. t. Nežinau, būtų nuostabu, jei ir kitas žmogus, pamatęs mano kūrinį, pajustų kažką panašaus. O galų gale atsakant į tavo klausimą, tai instaliaciją sudarys 10 minučių video­klipas – „pulsuojanti žvaigždė", šalia bus ta „juodoji skylė", kuri tarsi simboliškai sugeria visą tavo supratimą apie kažką ir visiškai atsisako reprezentacijos, kaip ir juodoji skylė su savo įvykių horizontu, pasak Stepheno Hawkingo, viskas, kas patenka į įvykių horizontą, iš esmės gali būti įsiurb­ta į juodąją skylę, bet išėjus (na, čia jau teoriniai kvantinės fizikos dalykai) pro kitą galą tu galėtum atstatyti viską, kas patenka į įvykių horizontą, tiesą sakant, viskas, kas sunaikinta, gali būti ir atkurta, svarbu tik žinoti teisingą raktažodį. Kita kūrinio dalis – šviesos instaliacija, kurioje panaudotas diodas ir padidinimo stiklas. Ją padariau visai nesąmoningai, žaisdamas su šviesa, bet labai nustebau, kai taip bežaisdamas pamačiau, kad šviesa, perėjusi per padidinimo stiklą ir atsimušusi į sieną, man primena žmogaus kūno dalelę –­ eritrocitą. Labai keista, kaip dirbtinė šviesa, perėjusi per padidinamąjį stiklą, galų gale virsta tokia forma, kuri labai primeną tavo kūno dalelę. Na, tai, kas yra netikra, tau parodo tai, kas yra tavyje tikra, organiška.

Iš tiesų įdomu. Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Danutė Gambickaitė

Vsevolodo Kovalevskio kūrinius „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti balandžio 6–12 dienomis.

Vsevolodo Kovalevskio „Graviton" – 4 viršelyje