Grupinė paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kuratorės Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė) MO muziejuje veiks iki rugpjūčio 25 d. Kiaulė, vardu Pigcasso, tapanti tam, kad gautų užkandį, sportinio automobilio detalės, nudažytos pagal pigmentus, žuvies pramonėje naudojamus lašišos mėsai dažyti, arba mašina „Pelkių intelektas“, kurios tikslas – kurti vaizdinius, peržengiančius žmogaus vaizduotės ribas. Tai ir dar daugiau, maždaug 170...
„Literatūra ir menas“ rugpjūtį atostogaus. Tačiau tai, be abejo, nereiškia, jog pasaulis ar parodos liausis suktis. Vasarą galerijų, muziejų ar kitų kultūrinių įstaigų komunikacijos atstovams vis knieti parašyti: „Jei nepoilsiausite prie jūros ar ežero / jei nebūsite išvykę / jei turėsite laiko, užsukite pas mus...“ Vis dėlto mane tai kiek erzina – rodos, tikras poilsis yra „gamta“ (kuo toliau nuo miesto, kuo daugiau saulės, kuo maži...
Nidos meno kolonijoje birželio 28–30 d. vyko IX interformato simpoziumas apie humoro ir absurdo takumą. Simpoziumo tikslas – klausti, kaip naudojame humorą, analizuoti humoro mechanizmus ir pasitelkimą laužant nusistovėjusias normas ar bent jau atskleisti jo galimybių potencialą, taip pat suprasti jį, kaip savikritikos ar refleksijos įrankį. Tris dienas vykęs simpoziumas suponavo mintį: tema – humoras, ironija, absurdas, satyra ir kiti reiškiniai – turi persismelkt...
Pastaruoju metu monumentalioji dailė, pasitraukusi į šiandienos meninio vyksmo paribius, išgyvena tylią rezignaciją. Regis, monumentaliosios dailės sąvoka, glaudžiai susijusi su modernizmo epocha, kartu su ja yra nugrimzdo į praeitį. Lietuvos dailininkų sąjungos Monumentaliosios dailės sekcijoje susibūrę vyresnės kartos kūrėjai gyvena retrospektyviomis nuotaikomis, Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje vyrauja liberalaus gatvės meno, instali...
Lentvaris į mano akiratį pateko gan vėlai – iš ten kilusi kursiokė pasakojo apie geležinkelio bėgių dalijamus du mikrorajonus: Kilimus (nuo kilimų fabriko) ir tą kitą, o vėliau ir Lentvario dvaras tiek dėl popžvaigdžių, tiek dėl paveldosaugininkų žiniasklaidoje išgyveno tikrą dramą. Šiemet miesto geležinkelio stotyje, istoriniame XIX a. antros pusės pastate, duris atvėrė meno ir susitikimų erdvė „Lokomotif“, įkurta ir prižiūrima dviejų žmonių komandos: Mi...
Meno pasaulyje galerijų svarba nenuginčijama: būtent šiose kalvėse menininkai žengia pirmuosius žingsnius ir užmezga ryšį su svarbiais meno rinkos žaidėjais. Kitaip nei muziejai, dažniausiai eksponuojantys karjeros piką jau pasiekusių menininkų darbus, galerijos dažnai rizikuoja meno gerbėjams pristatydamos dar negirdėtus jaunus kūrėjus. Stebint iš šalies, glamūrinis galerijų pasaulis gali atrodyti itin selektyvus, o sėkmingi galerininkai – atšiaurūs ir s...
Po firmos baliaus, pavadinto „Karnavalu“, Pamėnkalnio galerijoje su kviestinėmis šeimos žvaigždėmis, arba reklamos prieš artėjantį pirkimų ir pardavimų vajų, šiek tiek išsikvėpiau. Teko padėti klaviatūrą į šalį ir nusiimti laido riterio kepuraitę iš folijos. Stengiausi apmąstyti „transcendentinio gylio“ sąvokos legitimumą šių laikų tapybos kontekste arba reiškiniuose, kurie dar vadinami „parodomis“, &bdqu...
3 Esu gana skeptiška. Dėl skepticizmo, nepasitikėjimo ir, galiausiai, smalsumo pasirašiau trijų dienų avantiūrai, tiksliau, sutikau dalyvauti plenere-projekte, kuris pradžioje man buvo pateiktas maždaug taip: nuveš į Klaipėdą, viską duos, reikės tik tapyti aktus, o šiaip – rojus žemėje. Per gerai, kad būtų tiesa? „Gerai, sutinku!“ – galvoje jau klavišais grojau kritikuojantį tekstą. Pirmiausia norėčiau paaiškinti skeptišk...
Mintis sukurti fotografijų ciklą krepšinio tema kirbėjo jau seniai, tačiau reali galimybė imtis tokio projekto atsirado tik 2018 m. rudenį. Pasirinkau Paryžiaus priemiestyje įsikūrusį krepšinio klubą „Nanterre 92“. Jis gyvuoja jau 91 metus ir – įdomus sutapimas – yra mano močiutės, su kuria, beje, iki šiol nuolat aptarinėju krepšinio aktualijas, vienmetis. Kadangi beveik neturėjau jokios sporto fotografijos patirties, iš pradžių paprasči...
„Babytės brolis – dėdė Vytautas, taip jį vadinome, – gyveno Antakalnyje, tamsiame bute su ciklamenais. Jis buvo labai pailgo veido, sodraus tvirto balso, nešiojo elegantiškus baltus kalnierius ir buvo tiek susimetęs į kuprą, kad, rodės, galva tuoj nuriedės, ypač kai pūsdavo cigarečių dūmus. Kartą su Babyte svečiavomės, gėrėme arbatą. Netikėtai Babytė klausia: atsimeni, tėvas turėjo stiklų pilną lagaminą? Dėdė Vytautas prisipažino puikiai pamenąs lagaminą ir...