Vizualieji menai

Vaikystėje, gulint aukštoje žolėje, kai vėdrynų stiebai atsiduria gerokai virš horizonto, turbūt visi yra patyrę tą sumažinimo-padidinimo malonumą –­ štai kilsteli galvą, atsitrauki ir iš smilgos medžio ji vėl tampa paprasta šluotele, o visą vaizdą užstojęs gigantiškas lapas mažėja iki elementaraus trauklapio. Šis žaidimas taip pat puikiai pažįstamas fotografams, kai, teleobjektyvą pakeitus į plačiakampį, net nepakeitus žiūrėjimo taško, pasaulis keičiasi radikaliai. Sausio 8 d. galerijoje...


Retrospektyvinės parodos tradiciškai būna arba jubiliejinės, arba pomirtinės. Pomirtinėse neretai pasitaiko menininko kūrybos sureikšminimo tendencijų. O kas būna, kai tokia paroda surengiama gyvam menininkui – jo paties ir pavadinama „Fetišu"? Kažkuriuo metu lapkritį Evaldo Janso pavardė ėmė rodytis visur: didžiuliai Janso tapybos parodos plakatai skelbimų stenduose, Jansas gamina vakarienę, Jansas pagiriojasi ir tapo, Jansas kuruoja parodą, kurios pagrindinė tema – pats Jansas. Nors nedaug ...


Negirdimais žingsniais mirtis vėl įsėlino į kambarį, kur ką tik buvo padvelkę nemirtingumu – įsėlino negirdimai ir tylomis, kaip kūrinijos priekaištas viską valgančiam žudikui žmogui, kuris, postringaudamas apie taiką ir meilę, pjauna gerkles ėriukams ir dusina žuvis, kad sukauptų jėgų toliau postringauti apie taiką ir meilę. (E. M. Remarque) Ar dažnai susimąstome apie demonus, gyvenančius mumyse? Ar dažnai išdrįstame akis į akį susidurti su nežinojimu, kurio krauju pasruvusios ir išvargintos...


...


Ką parašyti apie parodą, kurioje lankantis užgimstančios mintys jau iš karto parodos kuratorių sukritikuotos pačiu parodos egzistavimu? Kai „Meno terminalo“ testas teigia, kad tavo požiūris į meną „gražus“, o parodoje, rodos, sutalpinta VISKAS, ką tik begalima pasakyti apie meną. Pãroda siekiama atskleisti (kad ir fiktyviai, pseudomoksliškai) nepriklausomos Lietuvos meno sandarą, tam sukuriant ir specialią formulę, ir manifestą, kurie dar aplipdyti kaloringais kritikos ir ironijos sluoksniais – ...


Pamąstymai po apsilankymo parodoje „Absoliuti tekstilė. Nuo ištakų iki XXI a." Na, pagaliau! Pagaliau mūsų kultūrinę padangę pasiekė ilgai laukta retrospektyvinė Lietuvos tekstilės meno paroda intriguojančiu pavadinimu „Absoliuti tekstilė. Nuo ištakų iki XXI amžiaus". Nedaug reklamuota, tačiau verta ne mažesnio dėmesio nei tame pačiame Taikomosios dailės muziejuje įsikūrusi A. Vasiljevo mados kolekcija. „Absoliuti tekstilė" pristato gana vientisą mūsų profesionaliosios tekstilės audinį, atsklei...


Pavasarį 56-ąjį kartą atsidarys Venecijos bienalė, ryškiausias vizualaus meno reginys, kuriame Lietuva dalyvauja nuo 1999 metų. Naujausio projekto – Dainiaus Liškevičiaus „Muziejaus" kuratorius Vytautas Michelkevičius teigia, kad šalies ekspozicija prasmingai įsilies į tarptautinį meno lauką, muziejinį Venecijos kontekstą ir į nacionalinių paviljonų kaimynystę1. Šiuolaikinio meno muziejaus Antverpene M HKA kuratorius Andersas Kreugeris, žinantis Lietuvos meno kontekstą, mano, jog lietuvių šiuo...


Jubiliejinės parodos dažniausiai bū­na liūdnos: kuo daugiau menininkui metų, tuo arčiau neišvengiamas jo kūrybos saulėlydis. Tačiau pasitaiko ir išimčių, kai matome nesenstantį kūrinių gyvybingumą – tokia Arvydo Šaltenio paroda „Gyvenimo paveikslėliai" VDA ekspozicijų salėse „Titanikas". Susimąsčiau, o kiekgi Maestro me­tų... Rodos, ką tik buvo penkiasdešimt... Tikslinuosi Modernaus meno centro išleistoje monografijoje, kurią parengė dailėtyrininkė profesorė Raminta Jurėnaitė1. Taigi, „Arvyda...


Paulina Eglė Pukytė nuvainikavo ne vieną romantinį kūrėjo(-os) mitą. Be skambių kalbų ir orkest­rų, beveik nepastebimai. Nufotografavo kramtomos gumos prispjaudytus Londono šaligatvius. Kaip tikra etnografė dar suskaičiavo, kur gumos tankis didesnis. Tranzitiniais (vieniems Sąjūdžio revoliucija –­ dainuojanti, kitiems – tranzuojanti) posovietiniais metais surinko viešuosiuose tualetuose muilo gabaliukus ir išeksponavo ŠMC. Juos pamačius posakis „rankų darbas" ir „kolektyvinė kūryba" įgavo kitų...


Dažnai moters moteriškumas suvokiamas kaip socialinis konstruktas, tarsi moteriškoji savastis būtų kuriama pagal sociumo ir kultūros primestas normas. Tačiau ar moteris tikrai taip lengvai gali būti įsprausta į visuomenės ar kultūros nustatytas normas? Parodoje „Postidėja III. Plotas" svarstomi moteriškumo savasties klausimai pasitelkiant vizualines išraiškos priemones. (Parodoje dalyvauja Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Pau­lina Eglė Pukytė, Laura Zala, Eglė Gineitytė, Beatr...


Draugai