skiriu J. Šis tekstas tebūnie skirtas menininkų autsaiderių mažumai. Tai kruopelei hamletų, kuri, apimta egzistencinių dvejonių, neurotiškai blaškosi ir niekaip neranda vietos dabarties pasaulyje. Globalėjančiame pasaulyje. O išties vien tik korporacijų megarinka virstančiame pasaulyje. Tikiuosi, mano įžvalgos bus jums, distopijos donkichotai, tikras padrąsinimas. Raginimas priimti radikalų, bet kūrybos laisvę ir dvasios jėgą grąžinsiantį sprendimą – nedalyvauti tikrovę paverčiant globa...
Venecijos architektūros bienalė veiks iki lapkričio 25 d. Tekstą apie Venecijos bienalę, kurioje eksponuojama didžiausia iš didžiausių architektūros parodų, šiais metais galima pradėti tik gražiu baltu tarpu. Tikėtina, įkvepiančia, nuostabiai atvira tuštuma. Architektai Venecijoje pasakytų: daug laisvos erdvės. Mat šioje bienalėje viskas sukasi apie nežinomajam x paliktas spragas. Apie tai, ką vargu ar galima planuoti, apskaičiuot...
2018-ųjų pavasaris Paryžiuje alsuote alsuoja revoliucine avangardo dvasia. Straipsnyje pristatomos dvi labiausiai publiką ir meno kritikus sudominusios parodos: Pompidou šiuolaikinio meno centre kovą pristatyta retrospektyva „Chagallas, Lisickis, Malevičius: rusų avangardas Vitebske 1918–1922 m.“ ir balandžio viduryje Oranžerijos muziejuje duris atvėrusi paroda „Vandens lelijos: JAV abstrakti tapyba ir paskutinis Monet“, brėžianti itin įdomią paralelę tarp vėlyvosios impresionizmo tėvo Claude’o...
Kodėl pramogaujant „ArtVilnius ’18“ mugės šurmulyje reikėjo prisiminti Paulį Durand’ą-Ruelį (1831–1922)? Jo veikloje slypi šiuolaikinio meno mugių atsiradimo prielaidos, o talentas steigti meno judėjimus, kurti menininkų prekių ženklus, vystyti rinką ir priversti jos dėsnius veikti kūrybiškumo ir meninių inovacijų labui yra nepakartojamas. Meno mugių strategijos tik toliau plėtoja tai, ką XIX a. pabaigoje Paryžiuje sukūrė P. Durand’as-Ruelis, o jo metodika turi dar daug nerealizuotų galimybių.Ži...
Niujorko Whitney muziejuje iki birželio 10 d. veikia Granto Woodo paroda „Amerikos gotika ir kiti pasakojimai“ („American Gothic and Others Fables“) Amerikiečių „Mona Liza“... Granto Woodo „Amerikos gotika“ yra žinomiausias šioje šalyje sukurtas paveikslas. 1930 m. G. Woodas šį 78 x 65 cm dydžio paveikslą įteikė Čikagos meno instituto paskelbtai metinei parodai. Ir sukėlė sensaciją. Jį iškart pradėta kopijuoti visoje šalyje, originalą įsigijo muziejus. Su šakėmis prie balto medinio namo...
Nacionalinėje dailės galerijoje dabar vyksta dvi parodos, skirtos privačių kolekcijų kultūrai: „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“, kurioje tiesiog fiziškai patiriama maniakinė kolekcionieriaus namų atmosfera, ir „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš Lewben Art Foundation kolekcijos“, kuri išskleidžia kolekciją jau kaip scenos žvaigždėmis padabintą demonstratyvų skonio triumfą. Šios parodos yra palanki proga dar kartą sugrįžti prie pa...
Į parodą reaguoti galima įvairiai: pamatyti ir pamiršti iškart, pamiršti padiskutavus, daug nekalbėti, tačiau priimti ją kaip provokaciją, skatinančią rašyti. Viena tokių provokuojančių ir įkvėpiančių tekstus parodų – Dailininkų sąjungos galerijoje veikusi Audriaus Gražio tapybos paroda „Žuvies akis, nesiekianti Naujosios Zelandijos“. Ir (nes) ne tik jos pavadinimas provokatyvus. Produktyvus tapytojas, meno projektų organizatorius ir videomeno kūrėjas A. Gražys tai vienose, tai kitose klasiki...
Františeko Kupkos retrospektyva „Abstrakcijos pionierius“ Paryžiaus didžiuosiuose rūmuose veiks iki liepos 30 d. Po beveik 30 metų tylos* bene garsiausiu Čekijos tapytoju tituluojamas Františekas Kupka (1871–1957) su trenksmu grįžo į Paryžiaus meno sceną. Kultūrinės spaudos pakrikštyta „gražiausia šių metų paroda“, itin išsami ir gausi eksponatų retrospektyva lankytojams pristato chronologišką F. Kupkos kūrybos evoliuciją: nuo simbolistinių portretų, kupinų filosofinių poteksčių, ir itin anga...
„Stovėdama Dovilės studijoje priešais kamerą, sustingusi ir laukdama, nejučia atsidūriau miške. Ten taip viskas natūralu, nesinori ir tiesiog negali apsimetinėti. Tas miškas man be proto artimas, galiu stovėti ir jo klausytis, juo kvėpuoti, justi savo galūnes, kūno svorį, širdies plakimą, vidinius garsus. Tuomet pradedu šnekėti tai, ko negalėčiau išdrįsti, dainuoti, skleisti įvairiausius garsus, save tikrinti... Pradedu judėti, einu tuo mišku. Turiu savo teritoriją. Visad sustoju prie kadagio, k...
„2018 m. sausio 17 d. Susiriečiu į kamuoliuką – visa telpu į kapišoną ir Arūno liemenę – nei ranka, nei koja nekyšo, pariedu po neplačiu stalinės lempos šviesos pluoštu nusnūsti valandžikę pavakarės miego.“ (Oksana Judakova)...