Janušytė. Ką meilė daro

Tiesiog kaip tai kartais sukvailėja. Net gaila darosi žiūrėti. Ale ką gi. Juk su mietu prisistojęs protą neįvarysi. Čia vienam mano pažįstamam Jurgaičiui įsimylėt pasitaikė. Į Triškevičių Elzę. Tai tiesiog protą pametė. Eina sau vis galvą nuleidęs. Užsisvajojęs toks.
Arba pas draugą užėjęs rašalinę paims ir sudaužys. Vieną sykį 10 litų ant stalo gulėjo. Tai jis sau paėmė į kišenių ir įsikišo. Draugai prašo.
– Tu, – sako, – Jonai, bent su svetimu inventorium atsargiau elkis!
O tas atsiprašinėja.
– Įsimylėjusiam, – sako, – viskas dovanotina. Žinok juk, kad meilė akla. Aš ir nematau, ką dirbu. Jūs, – sako, – draugai nepykit.
Ir čia pat iš draugo portsigaro papirosus paėmė ir į savo įsidėjo. Nu, nors pasikark su tokiu!
Draugai gailisi.
– Tu, sako, – bent nueitum pas Triškevičius. Tėvų paprašytum. Gal ir atiduotų tau Elzę.
O tas vis sako:
– Negaliu, – sako. Kaip aš prie jos prisiartinu, tai visos mano rankos taip ir apmiršta. O tėvai, – sako, – labai karingai prieš mane nusistatę. Gal dėlto, kad aš vieną sykį pas juos netyčia degančią lempą sumušiau... Gaisras paskui iš to prasidėjo... Vos beužgesino... Negaliu dabar nė į akis pasirodyt... Vienu žodžiu, visai žmogus suskystėjo. Kaip kokia varškė pasidarė.
– Aš, – sako, – arba sau šoną persišausiu, arba nors ką kitą... Vistiek nieko gero man nebus...
Mato draugai – bloga. Delegaciją pas Triškevičius nusiuntė. Prašo.
– Žūsta, – sako, – jaunos jėgos. Leiskit ar bent sykį jam pas jus užeit. Bent atsisveikint. O paskui, – sako, – tegu sau ką nors persišauna.
Tėvai iš pradžių net rankom mojavo.
– Neįsileisim, – sako. – Jis vieną sykį mus sudegint norėjo. Dabar gal būt vėl ką nors padarys... Langus išdaužys, ar ką...
Bet paskui suminkštėjo. Delegacija prašo. Ir duktė verkia.
– Nu, – sako,– tegul dar kartą ateina. Ale jeigu ką prizbitkys, tai daugiau nė kojos jo čia nebus. Tik dėl Elzės, – sako, – tą darom.
Draugai tuoj linksmą žinią Jurgaičiui pranešė. O tas tik galvą krato. Ir dar ausimis karpo.
– Neisiu, – sako. Negaliu. Vistiek nieko nebus. Jaučiu, kad aš nuėjęs jiems arba stiklines išdaužysiu, arba sieninį laikrodį su savim išsinešiu. Negaliu, – sako.
Draugai gražumu prašo.
– Tu, – sako, – dėl drąsumo valeriono užgerk. Bet nueit turi. Dėlto kad, tiesiog žiūrėt į tave baisu. O ten, gal kaip nors susitartumėt, ar ką...
Priprašė šiaip taip. Nuėjo. O kitą dieną ateina pas Odinskį ir verkia. Ot taip sau tiesiog atsigulė į lovą ir verkia.
Draugai ėmė šalto vandens pilt ant galvos. Nieko. O paskui sako.
– Prikalbėjom, – sako. Nuėjau. O dabar ot matau, kad mano dienos suskaitytos... Vistiek aš arba uksuso esencijos išgersiu, arba strichninos užvalgysiu...
Draugai stebisi.
– Kas atsitiko? Ir kodėl, – sako, – tokiame šlapiame ūpe?
O tas verkia.
– Dėlto, kad gaila man, kad aš tiek jaunų dienų bereikalo pražūdžiau...
Aš, – sako, – taip marnavojaus, tiesiog, gal sakyt, tirpau kaip žvakė... Ir bereikalo... O dabar aš įsižiūrėjau geriau, kad Elzė su kreivu kaklu... Ir viena ranka trumpesnė...
– Nu ale tas viskas, – sako, – dar būtų nieko... Tik, kad aš pas juo daugiau nueit nebegalėsiu... Geriau jau aš eisiu nusiskandinsiu, ar ką...
Draugai baisiai nustebo.
– Kaip tai? – sako. – Ir kodėl, – sako, –­ negalėsi daugiau ten nueit?
O tas verkdamas iš kišenės raktą išima. Odinskiui duoda.
– Nuneškit. Aš, – sako, – vakar išeidamas paėmiau raktą jų duryse... Nu ir nežinau tiesiog, kas pasidarė... Paėmiau ir užrakinau. O dabar, – sako, – nueikit, atrakinkit. Juk lig šio laiko dar, tur būt, tebesėdi... gal nevalgę...
Čia draugai neiškentė. Nusispiovė. Vienas išlėkė su raktu. Pas Triškevičius. O kiti pagriebė Jurgaitį ir po kranu pakišo.
– Atsipeikėk, – sako, – dėlto, kad esi asilas. Ir kol būsi įsimylėjęs, tai tave reikės rūsyje laikyt. O kitaip negalima. Tiesiog, –­ sako, – idiotas kažkoks!
Nežinau kaip draugai jį pagydė.
Tik po mėnesio sutikau. Linksmas toks. Šypsosi.
– Pasveikint, – sako. – Aš jau vedęs.
Sveikinu, žinoma. Stebiuos.
– Ir kaip, – sakau, – Triškevičiai visgi sutiko savo Elziutę tau atiduot?
– Ką, – sako, – Triškevičiai. Juk kaip aš paskui geriau įsižiūrėjau, tai ir koja jos viena storesnė... Draugai parodė. O aš, –­ sako, – Jakučionių Vandą vedžiau... Jau dvi savaitės... Angelas tiesiog...
Atsisveikinom.
Draugai pasakoja, jog dar kartais pasitaiko, kad Jurgaitis teatre vietoj garderobo į prezidento ložę nueina. Ale šiaip nieko.
– Dar, sako, dvi savaitės, ir žmona atpratins jį nuo visko.

Janušytė

(Liūnė Janušytė – veik pirmoji Lietuvos moteris satyrikė, feljetonistė. Antai prieš karą L. Janušytė buvo ir žymi bohemos moteris, dėl savo elgesio susilaukusi aštrios kritikos ir iš K. Binkio, ir iš J. Tysliavos)

Iš „Mūsų dienos", Kaunas, 1928 m. rugsėjo mėn. 23 d., 18 Nr. , atsakomasis redaktorius leidėjas Kazys Binkis.

Kalba netaisyta

Parengė Akvilė Žilionytė

Jonas Lenkutis. (XXXVII Lietuvos karikatūrų paroda. www.humorsapiens.lt)

Draugai