Atmintis

Sigitas Parulskis. Apie laukimą

2019-07-16 21:04:54

  Sėdžiu koridoriuje, tokioje keistoje salelėje, ir iš kairės man durys, ir iš dešinės, ir dar priešais durys, o už nugaros aklina siena, prieina moteris baltu chalatu, rankose šūsnis išsipūtusių gyvenimo ir mirties istorijų, klausia manęs: – Ko jūs laukiate? Sutrinku taip iš karto, aš juk nespėjau pasiruošti... – Atleiskite, – sakau, – baisoka, kad beveik kaip ir nieko nebelaukiu... Sako, rudenį pa...


Ugnės Žilytės piešinys   Spalio 1 d. Misiūnas atgabeno iš New Yorko Gedą, kuris šnekėjo kaip sapnuodamas. Svarbiausioji Gedos frazė, kurią aš įsiminiau, štai kokia: „Lietuvoje su daugeliu būtinai suvesiu sąskaitas.“ Nota bene, mano straipsnis apie Marcinkevičių jam patiko („Justinas niekad niekam nėra padėjęs, nors galėjo nemažai.“). Gavau iš jo pasiūlymą duoti eilių „Poezijos pavasariui“. Kodėl ne. Spalio 2...


Prisimindami lietuvių ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams, neturėtume užmiršti prie jo prisidėjusių moterų – partizanų motinų, seserų ir žmonų, ryšininkių ir pagalbininkių, medicinos seselių ir, žinoma, kovotojų, dalyvavusių mūšiuose, žuvusių, patekusių į nelaisvę, tardytų, kankintų, ilgus metus kalintų sovietiniuose lageriuose. Pagerbdami amžinybėn iškeliavusias laisvės kovotojas, prisiminkime ryškesnius epizodus.   „Trak...


Ugnės Žilytės piešinys   Rugsėjo 1 d. Tolesni posėdžiai, kuriuose Susan [Sontag] jau nebematyti: ji tiek įsiutusi, jog nenori turėti su kongresu nieko bendro. Balsuojame už paramą vietnamiečių ir kinų disidentams (Pekino delegatas, aišku, protestuoja, kai užkabinama jo šalis). Nedaug naujo šiame pasaulyje. Mano aspirantė Jean Kim išspausdino pašnekesį su manimi „Chosun Ilbo“ dienraštyje (tiražas – du milijonai). Vidurdie...


Sigitas Parulskis. Apie alkį

2019-06-19 05:31:09

Lazerinis spausdintuvas išspjauna lapus, imu juos į rankas, šilti tarsi bandelės, ir tos bandelės iš senų laikų, iš studentiškų, kai eidavome užkąsti į „Pieno barą“ virš „Laumės“ kokteilių rūsio, arba Konarskio gatvėje kaip gardžiai kvepėdavo duonos fabrikas pakeliui į „Vingio“ kino teatrą, žinoma, tuščiu skrandžiu, atrodė, galėtum apgraužti kepyklos sienų plytas, ir dar kažkur tas kvapas būdavo be galo gardus, ...


Fotografas Algimantas Žižiūnas Atrodo, 1998 metais Mindaugo gatvėje įsikūrusioje „Maximoje“ netikėtai sutinku Algimantą Žižiūną. „Kaip gerai, rengiausi skambinti“, – sako jis, žvelgdamas didelėmis mėlynomis akimis, ir išsitraukęs užrašų knygutę prašo užrašyti kokią nors sentenciją, svarbią mintį ar palinkėjimą. „Rengiu portretų albumą su autografais“, – droviai priduria. Parduotuvės šurmulys trukdo, jokia mintis ...


Ugnės Žilytės piešinys Rugpjūčio 1 d. Istorijos apie Dovlatovą1. Lisabonoje jis gėrė, ginčijosi su Milašiumi („А все же вы не любите русских.“ – „Знаете, я и поляков не очень люблю.“2) ir pagaliau prisisiurbė tiek, jog Brodskis turėjo jį slaugyti. Slaugomas ir mazgojamas deklamavo ankstyvuosius Josifo eilėraščius, ko pastarasis baisiai nemėgsta. Visa tai – cirozės fone! Tiesa, dabar Dovlatovo reikalai staigiai pagerėjo – jis pasira...


Ugnės Žilytės piešinys   Jonui Mekui Pridurmu į bloknotą (Naktį, Jonui išvykus)   Nebuvom artimi biografiškai ar geografiškai, o vis dėlto kažkaip. Galbūt per bendrą bičiulį Jurgį Mačiūną, gal ir per Vytuką Vytuką, kuris pas Joną sėmėsi filmo ir kitos išminties. Susitikom per jo kūrybą. Kadaise (galbūt aš) pasiūliau Broniui Kutavičiui Jono Meko „Pavienius žodžius“. („Kutavičius juokų nedaro“, – vėliau sakė ...


Su KGB įstaiga, sovietinio laikotarpio žargonu vadinta „kontora“, bendradarbiavę asmenys iki šiol pelnytai smerkiami, jiems klijuojamos išdavikų, parsidavėlių, niekšų etiketės. Tačiau ne vien užverbuoti agentai, patikėtiniai ir kiti bendradarbiai teikdavo informaciją. Nemažai žinių KGB pasiekdavo gyventojų pareiškimų, pranešimų, skundų, dažnai anoniminių, pavidalu. Šis straipsnis apie Lietuvos ypatingojo archyvo saugomus žmonių praneš...


Ugnės Žilytės piešinys   Liepos 1 d. Konferencija baigta. Jos tikrieji rezultatai paaiškės po savaitės kitos. Bet spaudoje ir visuomenės gyvenime gal jau pasiekta „kritinė masė“, kai procesas darosi negrįžtamas. Radijui komentuoju Juozaitį ir Marcinkevičiaus straipsnį apie Dalią Grinkevičiūtę. Liepos 2 d. Prasta nuotaika. Liepos 3 d. Nuotaika normalesnė. Skaitau pereitų metų „Poe­zijos pavasarį“ ir Lotmano straipsnį apie Peterburgą. Lotmanas...


Draugai