Gegužės 10 d. minimas 65-asis Artūro Baryso-Baro – avangardinio kino kūrėjo, melomano, bukinisto, grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ dainininko, legendinio Vilniaus neformalo – gimtadienis. Ta proga publikuojame 1999 m. Nomedos ir Gedimino Urbonų laidoje „tvvv.plotas“ nufilmuotą Baro monologą. Per A. Baryso-Baro gimtadienį gegužės 10 d. nuo 17 val. Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje bus rodoma jo filmų retrospektyva „Vienas beprotiškas gyvenimas“.

Užsivilkau šiandien raudoną megztinį ir kažkodėl praeiviai manyje mato raudona. Nieko sau, galvoju, kaip greitai apie žmogų kažką galima pasakyti. Nežinau kodėl, bet meną aš suvokiu raudonai. Tai turbūt kažkokia prigimties nuolauža. Viskas, kas raudona, mane traukia. Nežinau kodėl. Negaliu paaiškinti šio pojūčio ir vargu ar kada galėsiu. Kai kurie pamato gražią merginą ir sako, jau nebegaliu... Man tas pats su raudona spalva. Ir kur kas labiau nei ta praeinanti graži mergina. Hm, ir galvoju, kas tai... Galvoju ir nesuvokiu. Gal tai menas? Ar menas išvis gali būti toks, jutiminis?

Keista, bet nežinau, kodėl dar besimokydamas mokykloje pradėjau fotografuoti. Paskui pamačiau, kad fotografija keistas menas, nes ten mažai kas juda. Taip pradėjau daryti filmus. Ir vėl nežinau kodėl – aš ir kinas... Manęs visiškai nekeičia metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Viskas tas pats. Tai ne menas. Man. Bet ateina toks laikas ir tu negali nevalgyti, negali nenueiti į tualetą, negali nekurti. Ir tai labai keista. Negali nekurti... O kam ta tavo kūryba reikalinga? Sau, kitiems? Žinoma, smagu, kai kiti pamato ir sako, va, gerai, kažkas naujo, kažkas nematyto. Jei visa tai pavadinsime kūryba... aš išsiliejau, atidaviau dalį savęs. O iš kur tai paėmiau? (Šypteli.) Tai irgi klausimas... Kaip ir ta raudona spalva...

Čia dabar stovėdamas ir kalbėdamas apie kūrybą nesuvokiu, kad galiu ir kurti, nes šiandien man kūryba yra niekas. Užgęsusi kažkokia. Vadinasi, kūryba būna tam tikrame laike ir erdvėje, tam tikrame mąstyme. Kūryba, kaip ir visa kita, praeina. Bent jau manyje taip... Nulinksta ir jau nebežinai, ką darei, vardan ko – jautei pasitenkinimą, malonumą – bet darei.

Kažką kurdamas negalvoji. Negalvoji, bet išeini kažkur kitur. Kai jau ryškini juostą, žiūri, tada sugrįžti. Tuomet prasideda antrasis kūrybinis momentas – lipdymas, montažas, įgarsinimas, suvokimas. Savo kūrybą ir skirstau taip: yra kūryba čia, žemėje, aš ją kuriu tada, kai viską padarau, kai padarau tai, ko pats nesuprantu... Ir dažniausiai man tai gerai sekasi... Arba sekėsi. Todėl, kad dabar visą kiną iškeičiau į kitą meną – dainavimą. Ir tas dainavimas ne popsinis, bet tokios kreivos muzikos. Ir gal ši muzika šiandien niekam nereikalinga... Nors taip kalbėti irgi naivu, nes kažkas tokios muzikos irgi klauso...

 

Nuotraukos iš Artūro Baryso-Baro archyvo

 

Sunku susivokti – vardan ko aš visa tai darau ir kodėl? Bet negaliu nedaryti. Štai kodėl kažką darau. Taip ir tampu kūrėju, menininku, ieškotoju. Nors gal nelaikyčiau savęs menininku, labiau eksperimentuotoju, ieškotoju... Nes man viskas įdomu, ko dar nemačiau, kas nebuvo daroma. Nežinau, gal tai ir blogai. Gal tai yra antimenas, kuris taip pat fainas ir reikalingas. Nežinau, šitai jau sužinos kiti, kurie tai pamatys arba vėliau ras padėtą kaip kokį daiktą ar įrašą, pažiūrės, – žmogus juk čia buvo, kažką darė...

Šiuo metu mane erzina visas kičas, popso dainos, nes tiesiog negaliu, esu gatavas griūti ir miegoti, ir nieko neveikti. Pamiegojęs atsigaunu, atsikeliu švarus ir pradedu mąstyti – aha, reikia kažką daryti. Štai toks ratas – sukiesi ir sukiesi jame. Svarbiausia, kad ir pats nežinai, vardan ko sukiesi, kam. O nesisukti negali... Štai ir vėl ratas... Kūryba man neapčiuopiamas, nesuvokiamas dalykas. Ir neįvertinamas – juk negaliu įvertinti to, ką pats jaučiu. Galiu įvertinti tai, ką suvalgiau, nes jaučiu skonį, daug ar mažai. Bet kodėl man ranka pakilo kažką kurti, nežinau. Bet tai yra gerai. Duoda didelį pliusą gyventi šiame pasaulyje, nesijausti vienas iš tūkstančio praeinančių. Ir galbūt tas išsiskyrimas – pavadinkime jį menu – ir yra gyvenimo prasmė, kurią tu myli ir dėl kurios tau dūšią skauda, kai pagalvoji apie tai...

 

 

O svarbiausia, kad viso to man reikia. Ir galbūt yra kokia aukštesnė ar aukštėlesnė jėga, kuri visa tai valdo... Vargu ar valdo, bet protas sukasi... Nors protas – ne kompiuteris. Kiek galvoje sudėta, joks kompiuteris nežino. Toks mano požiūris – dėl ko aš visa tai darau ar dariau, o gal dar darysiu...

Jei prieš 15 metų man kas nors būtų pasakęs, kad dainuosiu, tokiam būčiau geru akmeniu trenkęs.

– Tu ką, – būčiau sakęs, – aš kinščikas, balso neturiu. O štai prisiklausiau avangardinės muzikos, kažkas sako, dainuojam, pabandom groti?.. Gerai, sakau, bandom... Ir svarbiausia, dabar man tai patinka...

Kuo mažiau domiesi tuo, kas aplinkui, kodėl lapas krenta žemyn – nes trauka yra, bet tu nesidomėk tuo – jis vis tiek krenta – tuo daugiau laiko lieka kūrybai.

Visa tai, apie ką tu mąstai, ar miegi – gyvenimas. O visa tai, kai mąstai ir nemiegi – jau kūryba...

Bekalbėdamas dabar prisiminiau vieną tokį vykusį savo filmuką. Apie tai, kaip žmonės žiūri ir mato tik tai, kas jiems prieš akis. Tame filmuke žmogus beldžiasi, beldžiasi į vartus, bet niekada nepasuka galvos. Pasirodo, jis beldžiasi į vartus, kurie šiaip sau stovi... Apeiti juos gali, nesidraskyti ir nemušti kaktos. Taip galima pasakyti ir apie kūrybą... Man atrodo, kūryba tiesiog ateina. Ir jei tuo metu esi užsiėmęs kitais reikalais, kūryba išeina. Ji atėjo ir išėjo. Kaip tas žmogus prie vartų – beldėsi, beldėsi ir nugriuvo... Ir nepasuko galvos į šoną... Kūrybą reikia derinti su išmintimi – kiek jos gali paimti, tiek jos ir bus. Ir kiek savęs į ją gali įdėti. O kaip įdėsi, kokia forma, ar suprantama kitiems, ar tik tau vienam – tai jau ne mums spręsti...

 

Parengė Gediminas Kajėnas

Archyvinės A. Baryso-Baro nuotraukos čia