Povilas Girdenis. Moterys ir partizaninis karas

Prisimindami lietuvių ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams, neturėtume užmiršti prie jo prisidėjusių moterų – partizanų motinų, seserų ir žmonų, ryšininkių ir pagalbininkių, medicinos seselių ir, žinoma, kovotojų, dalyvavusių mūšiuose, žuvusių, patekusių į nelaisvę, tardytų, kankintų, ilgus metus kalintų sovietiniuose lageriuose. Pagerbdami amžinybėn iškeliavusias laisvės kovotojas, prisiminkime ryškesnius epizodus.

 

„Traktuoti lygiai kaip ir partizanus vyrus“

Sovietų represiniams organams gniaužiant ginkluotą pasipriešinimą, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) taryba 1949 m. vasarį nusprendė vengti priimti moteris į partizanų būrius ir stengtis sudaryti partizaniniame kare dalyvavusioms moterims legalaus gyvenimo sąlygas (padėti įsigyti fiktyvius dokumentus ir kt.). Atsižvelgus į tai, jog tarp laisvės kovų dalyvių buvo laisva valia kovotojų kelią pasirinkusių ir tokių moterų, kurioms legalaus gyvenimo sąlygų sudaryti nebebuvo įmanoma, nes sovietinio saugumo organai apie jų ryšius su pogrindžiu žinojo, nutarta „į partizanus priimtas moteris visais atžvilgiais (apginklavimo, mokymo, tarnybų ir kt.) traktuoti lygiai kaip ir partizanus vyrus“, be to, pažymėta, kad „santykiuose su moterimis partizanėmis partizanai turi išlaikyti pagarbą ir padorumą“.1

 

1949 m. vasario 11–17 d. vykusio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos posėdžio protokolo ištrauka apie moterų buvimą partizanų daliniuose. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 16, l. 176, 179.
1949 m. vasario 11–17 d. vykusio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos posėdžio protokolo ištrauka apie moterų buvimą partizanų daliniuose. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 16, l. 176, 179.

 


Dvi Pušelės

Kalniškės mūšis įrodo, jog neteisūs Lietuvos partizaninio karo skeptikai, nepaliaujamai niurnantys, kad nebuvo rimtesnių mūšių, o partizanai neva tik slapstėsi, plėšikavo ir žudė taikius gyventojus.

1945 m. gegužės 16 d. Simno apylinkėse esančiame Kalniškės miške per partizanų kautynes su NKVD kariuomenės ir vietos stribų pajėgomis dalyvavo ir moterys. Medžiuose įsitvirtinusios į priešus šaudė „gegutėmis“ partizanų vadintos snaiperės. Viena jų – apsupto laisvės kovotojų junginio vado Jono Neifaltos-Lakūno žmona, mokytoja Albina Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė. Liudininkų tvirtinimu, ji taip pat pavadavo kritusius kulkosvaidininkus, neišleisdama iš rankų ginklo kovėsi net ir tada, kai abi jos kojos buvo peršautos. Baigiantis mūšiui, A. Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė žuvo. Jame krito ir kita laisvės kovotoja – Onutė Vilčinskienė-Drebulė.

Pušelės slapyvardį turėjo ir Marijampolės vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere dirbusi Tauro apygardos Vytauto rinktinės ryšininkė Anelė Julija Senkutė. Ji su Nijole Krišėnaite-Padauža apygardos štabo nurodymu suorganizavo sovietinių aktyvistų likvidavimo operaciją, vadinamą „Blynų baliumi“, „Mažylio ir Pušelės sužadėtuvėmis“ ir kt.2

1947 m. vasario 19-osios naktį į fiktyvias A. Senkutės-Pušelės ir „sporto komiteto instruktoriaus iš Kauno“, partizano Kazimiero Pyplio-Mažylio (dar vadinto Mažyčiu ir Mažvydu) sužadėtuves pakviesti ir pačiame „pasilinksminimo“ įkarštyje nukauti Marijampolės apskrities komunistų partijos pirmasis sekretorius, Marijampolės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas ir jo pavaduotojas, pasų poskyrio viršininkas, su jais buvusi Valstybinio banko skyriaus buhalterė.

Per šią operaciją į ranką sužeista A. Senkutė-Pušelė pasitraukė į pogrindį, tapo Vytauto rinktinės štabo raštininke. Sovietinių represinių struktūrų pareigūnams 1947 m. balandžio 27 d. Gulbiniškių kaime apsupus partizanų bunkerį, A. Senkutė-Pušelė susisprogdino kartu su štabo viršininku Vitu Vabalu-Kunigaikščiu ir globos poskyrio viršininku Antanu Pečiuliu-Baritonu.


Partizanų pagerbta Aušrelė

Tauragės mokytojų seminariją baigusi Stasė Irtmonaitė į antisovietinį pasipriešinimą įsitraukė pirmaisiais pokario metais. Pirmas jos slapyvardis buvo Rad­vilaitė3. Kai 1945 m. vasarą NKVD suėmė kelis Šilalės valsčiaus organizacinio skyriaus narius, suprasdama, kad kankinami bendražygiai gali palūžti ir išduoti S. Irtmonaitė įstojo į Lydžio rinktinės partizanų būrį. Gavo naują slapyvardį Aušrelė.

1947 m. spalio 26 d. Jurgučių sodybą Kiaukų kaime, kur buvo keliolika Lydžio rinktinės Perkūno būrio partizanų, vadovaujamų Simo Kromelio-Perkūno, apsupo MVD pasienio kariuomenė. Partizanai atsišaudydami traukėsi. S. Irtmonaitei-Aušrelei irgi pavyko pasprukti, tačiau pastebėjusi, kad liko sužeistas brolis Aleksandras Irtmonas-Genys, grįžo į mūšio vietą, atsišaudydama vilko sužeistąjį iš apsupties. Brolis mirė, o Aušrelė toliau kovėsi net ir būdama sužeista. Nušovė du karininkus ir seržantą, vieną karininką sužeidė, likusiu paskutiniu šoviniu nusišovė.

S. Irtmonaitę įamžino patys Laisvės kovotojai. Būrys, kuriame ji kovojo, buvo pavadintas Aušrelės vardu.


„Nebelauki manęs“

         Tu išpinsi kasas, kada vakarą miglos pakyla

         Ir seklyčia kvepės žalios mėtos lepia šakele.

         Gal gailėsies, brangi, partizaną klajūną pamilus

         Ir apverksi galbūt, kad beviltė taip mūsų dalia.


Turbūt nedaug muzikos mėgėjų pastebėjo, kad grupės „Skylė“ dainos „Nebelauki manęs“ žodžius parašė Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė, ryšius su antisovietiniu pogrindžiu užmezgusi studijuodama Kauno universiteto Filologijos fakultete. Jausdama, kad yra sekama, grįžo į tėviškę Zarasų apskrityje, gyveno su padirbtais dokumentais, kelis kartus buvo suimta, bet po tardymų paleista. Vėliau tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizane. Partizanaudama rašė eilėraščius, spausdintus pogrindžio spaudoje. 1948 m. susituokė su Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Partizanų šeimai teko patirti skaudų smūgį – gimdymo namuose iš išgąsčio, pamačius pažįstamą saugumo tardytoją, prasidėjo priešlaikinis gimdymas ir dukrelė gimė negyva arba mirė tik gimusi. Pirmosiomis 1949 m. lapkričio dienomis D. Glemžaitė-Bulovienė kartu su vyru ir keturiais kitais partizanais pakliuvo į spąstus – MGB užverbuoto partizano Alfonso Lūžos siūlymu apsigyveno Plunksnuočių miške (Rokiškio r.) buvusiame bunkeryje. Ankstyvą 1949 m. lapkričio 14-osios rytą A. Lūža bunkerį susprogdino. Sudarkyti penkių vyrų ir moters lavonai buvo numesti ant Juodupės miestelio grindinio.


Pasirinkusios mirtį

Ne tik A. Senkutė-Pušelė ir S. Irtmonaitė-Aušrelė nusprendė nepasiduoti gyvos. Žinodamos, kad laukia žiaurūs tardymai, kankinimai, suprasdamos, kad gali palūžti ir išduoti, laisvės kovotojos rinkosi mirtį.

1953 m. rugpjūčio 27 d. nusižudė jauna partizanė, Medingėnų (Plungės r.) septynmetės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, poetė Irena Petkutė-Neringa, Žemaičių apygardos pogrindinėje spaudoje pasirašydavusi ir Vilnelės slapyvardžiu.

„Be skausmų ir be kraujo išlieto / Niekas laisvės suprast nemokės…“ – rašė I. Petkutė ir jos eilės nebuvo vien gražūs žodžiai, skambūs šūkiai ar literatūrinė poza. Partizanų kovoms baigiantis, siaučiant išdavystėms, žūstant kovos draugams, kovotoja, kuriai tebuvo dvidešimt metų, parašė savo paskutinius žodžius: „O mirštant neraudos mama anei sesuo… / Nieks kapo nesupils ir kryžiaus nestatys. / Pagalviu pasiliks sunkus laukų akmuo, / O patalu – kraujuotas gatvės grindinys.“

Likusi viena apsuptame bunkeryje, iš kurio su ja buvęs bendražygis išėjo iškeltomis rankomis, žūtį kovoje ne kartą apdainavusi partizanė liko ištikima duotai priesaikai. Saugumiečiai rado ją, persišovusią galvą. Nuvežta į ligoninę I. Petkutė-Neringa mirė.

Neringos slapyvardžiu buvo pasivadinusi ir Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo sekretorė Joana Railaitė, turėjusi dar Pūgos ir Vincuko slapyvardžius. 1949 m. spalio 28 d. ji kartu su vyru Karaliaus Mindaugo partizanų srities vadu Antanu Slučka-Šarūnu ir bendražygiu Juozu Jovaiša-Lokiu susisprogdino MGB šaulių pulko kareivių apsuptame bunkeryje Butkiškio (Anykščių apskr.) vienkiemyje.

1949 m. lapkričio 20 d. MGB pareigūnai Balsupių kaime rado Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo slėptuvę. Tuo metu joje buvo ir „bandymo paimti gyvą metu nusišovė“ rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus raštvedė Stasė Šalaševičiūtė-Našlaitė.4 Prieš nukreipdama į save ginklą partizanė priešinosi, peršovė vienam karininkui koją, spėjo sunaikinti svarbiausius štabo dokumentus.

1951 m. sausio 23 d. patekusi į beviltišką padėtį Dainavos apygardos partizanų ryšininkė Monika Plyt­nikaitė-Turskienė, slapyvardžiu Rūta, bandė nusišauti. Kulka sužeidė galvą, tačiau šūvis nebuvo mirtinas. Ligoninėje atgavusi sąmonę ir pasinaudojusi tuo, kad sargybiniai prarado budrumą, ji suvalgė termometrą ir mirė apsinuodijusi gyvsidabriu.5

1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girioje apsuptame bunkeryje kartu su kovos draugais susisprogdino partizanės Stasė Vigelytė-Živilė ir Birutė Šniuolytė-Ida, Užvenčio ir Varnių stribų aptiktoje slėptuvėje 1953 m. sausio 13 d. nusišovė Žemaičių apygardos Šat­rijos rinktinės partizanė Elena Bagdonaitė, 1952 m. spalio 3 d. Tytuvėnų apskrities Vilkiškių kaime čekistų surastame bunkeryje kartu su dviem kovos draugais susisprogdino ryšininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna...


Tušti bunkeriai

Ne visi kovotojų bandymai lemiamą akimirką nukreipti į save ginklą baigėsi mirtimi. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo visuomeninės dalies viršininkė, viena pogrindinio leidinio „Malda girioje“ leidėjų, dailininkė Monika Alūzaitė-Audra 1952 m. gruodžio 23 d. po šūvio sau į galvą apsuptame bunkeryje Syderių kaime (Telšių r.) liko gyva. Per tardymą vėl bandė žudytis. Išgydyta M. Alūzaitė buvo užverbuota, jai suteiktas agentūrinis slapyvardis Neužmirštuolė.

Agentės Neužmirštuolės charakteristikoje pažymėta, kad suteikė informaciją, kuria remiantis rasti septyni partizanų bunkeriai. Tačiau visi bunkeriai buvo tušti, tad galima teigti, kad M. Alūzaitė vedžiojo saugumiečius už nosies, specialiai teikdama informaciją tik apie nebenaudojamas slaptavietes.6 Vėliau MVD nesėkmingai bandė panaudoti M. Alūzaitę ieškodami jos brolio – Žemaičių apygardos vado adjutanto Broniaus Alūzos-Perkūno (Bedalio).

1953 m. birželį M. Alūzaitė vėl suimta ir karo tribunolo nuteista 25 metų laisvės atėmimu.


Nuteistos mirties bausme

„Atsižvelgiant į gausius darbininkų pageidavimus“, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1950 m. sausio 12 d. įsaku tėvynės išdavikams, šnipams ir diversantams grąžinta mirties bausmė, kuri nuo 1947 m. pavasario buvo atšaukta ir dažniausiai keista 25 metų laisvės atėmimu.

Karo tribunolo 1950 m. balandžio 18 d. nuosprendyje rašoma, kad Albina Bunevičiūtė „1948 m. kovo mėnesį savanoriškai užsiverbavo kaip ryšininkė į Lietuvos SSR Prienų apskrityje veikusią ginkluotą buržuazinių nacionalistų gaują“.7 1949 m. vasarą A. Bunevičiūtė įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinę, gavo Aušrelės slapyvardį, dalyvavo baudžiamosiose akcijose prieš sovietinius pareigūnus ir išdavikus. Dalyvaujant A. Bunevičiūtei, 1949 m. birželio 26 d. nušautas Prienų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. 1950 m. sausį atėjusi susitikti su ryšininku Aušrelė buvo suimta. Tardoma nepalūžo, tvirtino, kad kovoti už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą be rusų ir komunistų išėjo sąmoningai, vedama įsitikinimų. Vieni paskutinių per tardymus jos pasakytų žodžių: „Aš esu įsitikinęs tarybų valdžios priešas ir nekenčiu jos ir komunistų.“ Karo tribunolas A. Bunevičiūtei skyrė mirties bausmę, kuri įvykdyta 1950 m. spalio 4-ąją.

 

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanė Albina Bunevičiūtė-Aušrelė (1929–1950). Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 37311/3, l. 207-2.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanė Albina Bunevičiūtė-Aušrelė (1929–1950). Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 37311/3, l. 207-2.

 

Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo nuteista mirties bausme ir 1952 m. balandžio 14 d. sušaudyta laisvės kovotoja Petronėlė Valentaitė-Lasavickienė, nuo 1945 m. pavasario buvusi partizanų ryšininke, turėjusi Gegutės ir Pašvaistės slapyvardžius. 1945 m. vasarą ji suimta ir įkalinta, tačiau partizanai, tarp kurių buvo ir jos vyras, užpuolė Sangrūdos valsčiaus NKVD poskyrį, išvadavo suimtus žmones. P. Valentaitė-Lasavickienė-Gegutė (Pašvaistė) tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės nare, ėjo sanitarės pareigas, skalbė, gamino maistą, platino pogrindinę spaudą, dalyvavo partizanų baudžiamosiose operacijose.8


Dešinio tėvūnijos vadė

Ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą tyrinėjusių istorikų teiginys, kad moterys Lietuvos partizanų junginiuose nėjo vadovaujančių pareigų, nėra tikslus. 1952 m. birželį į partizanų gretas infiltruotiems MGB agentams nužudžius Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadą Vytą Menkevičių-Spyg­lį, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Sergijus Staniškis-Litas sušaukė ryšininkių pasitarimą, kuriame nespręsta atkurti Dešinio tėvūniją, kurios vade paskirta Antosia Kurtinytė-Liepa, jos pavaduotoja – Regina Jančiauskaitė-Pempė. „Moteriškai“ tėvūnijai dar priklausė partizanė Monika Marčiulynaitė-Nykštukas.

Nuo 1948 m. pogrindžiui pagalbą aktyviai teikusi ryšininkė A. Kurtinytė kelis kartus buvo saugumo sulaikyta, bet sugebėdavo išsisukti. 1951 m. rugsėjo 24 d. dalyvavo Mikailiškės kaimo (Prienų r.) partizanų kapų niekintojų likvidavimo akcijoje. Prie naujų pastatytų kryžių A. Kurtinytė su drauge padėjo nupintais vainikais užmaskuotą dėžę su prieštankine mina, kuriai sprogus žuvo trys kapų niekinti atėję saugumiečiai. Taip pat ji vadovavo Geležinio Vilko rinktinės partizanus nužudžiusių agentų likvidavimo operacijai.

1952 m. lapkričio 7 d. A. Kurtinytė-Liepa buvo suimta, žiauriai kankinta, spardyta, deginta įkaitinta geležimi, jai buvo išmušti dantys, trūko ausies būg­nelis. Net kankinama profesionalių sadistų neišdavė S. Staniškio-Lito slėptuvės vietos. Stalino mirties dieną Dešinio tėvūnijos vadė nuteista 25 metų laisvės atėmimu bei politinių teisių suvaržymu 5 metams.9


„Jeigu reikėtų viską pakartoti –

rinkčiausi tą patį kelią“


Sužinojęs, kad Nina Nausėdaite-Rasa suimta, Jonas Žemaitis-Vytautas neieškojo naujos vietos vadavietei, nekeitė vadovaujamo junginio partizanų slapyvardžių. Jis pasakė: „Rasa ne iš tų, kurios išduoda, – viskas lieka kaip buvę.“ Taip savo ryšininke pasitikėjo Kęstučio partizanų apygardos vadas, po poros metų tapęs LLKS tarybos prezidiumo pirmininku.

Į antisovietinį pasipriešinimą įsitraukusi 1945 m., bendradarbiavusi su J. Žemaičiu-Vytautu, Juozu Lukša-Skirmantu (Daumantu), Petru Bartkumi-Žadgaila ir kitais partizanų vadais, spėjusi Kęstučio apygardos partizanams laiku pranešti žinią, kad Juozas Markulis-Erelis yra saugumo agentas, N. Nausėdaitė-Rasa buvo suimta 1947 m. vasario 26-ąją. Nuolat palto atlape nešiodavusi kalio cianido kapsulę, bet tądien kaip tyčia vilkėjo svetimais kailiniais. 10 metų laisvės atėmimu nuteista N. Nausėdaitė iš lagerio buvo paleista 1955 m. vasarą serganti sunkia tuberkuliozės forma.

„Aš esu laiminga, kad nieko neišdaviau... Jeigu reikėtų viską pakartoti – rinkčiausi tą patį kelią“, – sakė N. Nausėdaitė gyvenimo saulėlydyje. Jai suteiktas dimisijos kapitono karinis laipsnis, 1998 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Atsiimdama vieną apdovanojimų kovotoja kalbėjo: „Kokių gražių ir ištikimų vaikų buvo užsiauginusi Lietuva per tuos du [nepriklausomybės] dešimt­mečius! Nežinia, kiek turės praeiti metų, kol iš naujo užaugs šitokia karta.“10


1 Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 16, l. 176, 179.
2 LYA, f. K-54, ap. 1, b. 20, l. 126–127.
3 Jonas Žičkus. „Kankinių kapinaitės Skaudvilėje“, „Laisvės kovų archyvas“, K., 1996, Nr. 19, p. 213–219. www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-19-t-1996-m/3608-kankiniu-kapinaites-skaudvileje
4 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 38999/3, l. 88.
5 Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifaca Ulevičius. „Lietuvos partizanai 1944–1953 m.“ – K. 1996, l. 97.
6 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 28598/3, t. 4, l. 332-1, 332-2.
7 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 37331/3, l. 265–266.
8 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34696/3, l. 307.
9 Stanislovas Sajauskas. „Greita ir apsukri partizanų ryšininkė“, „XXI amžius“, 2017 m. kovo 24 d. www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/sidgija/20170324/sidgija_03.html
10 „Žymiosios partizaninio karo ryšininkės netekus“, „XXI amžius“, 2017 m. rugpjūčio 13 d. www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/08/13/atmi_01.html

Draugai